Ne, kalbu ne apie praėjusio amžiaus renginius, o apie 100-ąjį Lietuvos kultūros kongreso gimtadienį minėjusią, šį savaitgalį vykusią konferenciją. Tikrą kelionę laiko mašina su kiekvienam/ai pranešėjui/ai įteikiama raudona rože ir retro seksizmo remarkomis apie „žavias trapias moteris“.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Kongresas pelnytai galėtų atrodyti kaip užsikonservavęs, atgalios, o ne į ateitį žvelgti kviečiantis renginys. Tad ar verta jam skirti daugiau dėmesio? Verta, ir tam yra dvi priežastys. Pirma, nes renginiui prielankumą rodo Seimo kultūros komiteto pirmininkas, kultūros ministras, premjeras ir prezidentas – organizatoriai turi tvirtą politinį palaikymą. Antrąja priežastimi tampa Kultūros kongreso ambicija formuoti Lietuvos kultūros kanoną.
Ir čia vertėtų suklusti. Ar kanonas, nors dažnai formuojamas institucinę galią turinčiųjų (kultūros institucijų, tyrėjų, ekspertų, kritikų, švietimo sistemos), šiandien turėtų tapti valstybiniu, o kartu ir politiniu užsakymu? Jei kanoną, remiantis Johnu Guillory, laikysime „įsivaizduojamu sąrašu, kuris niekada nėra baigtinis ir neginčijamas konkrečiu laiku ir vietoje“[1], kokius įsivaizduojamus kriterijus jam kels kongresas ir ar monolitiškam nacionaliniam kanonui tebegalios jo užginčijimo galimybė? Kiek liks erdvės naujiems ir alternatyviems kanonams?
Kaip realiai tai būtų įgyvendinta, ministras nedetalizavo, tačiau pabrėžė, kad šis žingsnis leistų atsikvėpti švietimo sistemai, nes „per reguliacinę bazę galėtume įtvirtinti tikslą – švietimo programų orientaciją į Lietuvos kultūros kanoną“.
Deja, išklausius penktadieninę spaudos konferenciją ir programos apimtį smarkiai išplėtusius, net 9-ias valandas Seimo salėje skambėjusius pirmosios dienos pranešimus, taip ir nepaaiškėjo, kas kanoną formuos, kada jis turėtų būti pristatytas visuomenei ir kiek visa tai kainuos (nors kultūros kanono projekto pasiūlymų teikimas ir buvo numatytas penktadienio programoje).
Vis dėlto, iš pavienių pranešimų galima bandyti suprasti idėjos palaikytojų nuotaikas ir siekius.
Savo pranešime kultūros ministras Šarūnas Birutis teigė, jog kanonas galėtų būti „mūsų tautos esmę atspindintis sąvadas“, kurį sudarytų nepriklausomos ekspertų komisijos, užtikrinamas mokslinis pagrįstumas, plati visuomenės įtrauktis. Procesas taip pat turėtų būti nepolitizuotas.
Kanoną visad sveika peržiūrėti ir atnaujinti (būčiau už!), tačiau įdomu pastebėti, jog beveik visi pranešime suminėti autoriai, ant kurių, anot ministro, stovi mūsų „kultūros pamatai“, jau yra „programiniai“.
Kaip realiai tai būtų įgyvendinta, ministras nedetalizavo, tačiau pabrėžė, kad šis žingsnis leistų atsikvėpti švietimo sistemai, nes „per reguliacinę bazę galėtume įtvirtinti tikslą – švietimo programų orientaciją į Lietuvos kultūros kanoną“.
Ši mintis kiek glumina, turint omenyje, kad švietimo sistema juk ir dabar supažindina su kanonu, lygiai taip pat formuojamu atitinkamas kompetencijas turinčių ekspertų. Žinoma, kanoną visad sveika peržiūrėti ir atnaujinti (būčiau už!), tačiau įdomu pastebėti, jog beveik visi pranešime suminėti autoriai, ant kurių, anot ministro, stovi mūsų „kultūros pamatai“, jau yra „programiniai“: Mažvydas, Daukša, Donelaitis, Čiurlionis, Naujalis. Bendrojo lavinimo programa taip pat supažindina ir su pranešime minėtu Oršos mūšiu, knygnešyste, Dainų šventėmis. Tad natūraliai kyla klausimas: nuo ko švietimo sistema galės atsikvėpti atsiradus naujajam kanonui ir kaip jis iš tiesų ketinamas reformuoti?
Idėjų, kas turėtų priklausyti kanonui, netrūko ir kituose pasisakymuose. Pvz., Arvydas Juozaitis tiesiai įvardijo, kad kanone tikrai bus Giedrius Kazimierėnas, Rimantas Dichavičius, Aloyzas Stasiulevičius, o kanono formavimas prasidės nuo tautinės kultūros. Svarstau: galbūt greičiau ir pigiau būtų iškart pasidalinti visu sąrašu, neimituojant demokratinio proceso?
Savo kanono viziją pristatė ir Vytenis Povilas Andriukaitis. Atstovaudamas mokyklai, kuri plečia kultūros sampratą (su požiūriu „kultūra – viskas, kas ne natūra“ kompaniją jam palaikė ir Seimo kultūros komiteto pirmininkas Kęstutis Vilkauskas), Andriukaitis siūlė į kanoną įtraukti ir sporto, tiksliųjų mokslų, inžinerijos, technologijų sritis. O tokį aukso fondą, pasak jo, būtų galima vizualizuoti naujai statomuose Tautos namuose.
Nors konkretesnių atrankos kriterijų idėjos palaikytojai neįvardijo, ryškėja keli dėmenys. Visų pirma, įvardyti konkretūs kūrėjai bei reiškiniai dažniau nurodo į geriausiu atveju sulig modernizmu pasibaigiančią kultūros istoriją ir neįtraukia šiuolaikinės kultūros figūrų. Čia galima kontrargumentuoti, jog patekimui į kanoną reikalinga laiko distancija, tačiau tendenciją įvardyti saugesnės, ortodoksiškesnės meninės raiškos kūrinius įžvelgti galima.
Siūlymas „kanonizavimą“ įgyvendinti Tautos namuose turi ryškų simbolinį krūvį ir siejasi su skirtinguose pranešimuose nuvilnijusia mintimi apie kultūrą kaip pasididžiavimo savimi šaltinį.
Gal kažkur netoliese ir romantizuotos praeities ausytės kyšo?
Siūlymas „kanonizavimą“ įgyvendinti Tautos namuose turi ryškų simbolinį krūvį ir siejasi su skirtinguose pranešimuose nuvilnijusia mintimi apie kultūrą kaip pasididžiavimo savimi šaltinį. Tarp eilučių nesunku išskaityti, jog šį jausmą kelia ne patiriamas katarsis, ne kūrinių vaidmuo meno ir idėjų istorijos raidoje ir ne kūrėjų profesinė meistrystė, bet postuluojamos tiesos. Taip kanonas rizikuoja tapti išimtinai identiteto formavimo įrankiu. O keliant tokį tikslą, iš jo gali išsprūsti kūriniai, kurių temos ar bendras tonas nepataiko į patriotinio pasidžiaugimo naratyvą.
Nerimą dėl tokio scenarijaus galimybės dar labiau sustiprino keli konferencijos pranešimai apie istorijos politiką. Štai Vytautas Sinica kalbėjo, kad [tautinė] savigarba reikalauja formuoti „teigiamą savo istorijos vertinimą“, o rašant istoriją būtina nesirūpinti, „kiek ji patiks Varšuvai, Berlynui, Briuseliui, Tel Avivui, įsirašykit ką tik norit šioje vietoje“.
Jam atitarė Vytautas Rubavičius, teigęs, jog tai, kas buvo aišku jau Smetonai, nebeįkandama daliai šiuolaikinių kultūrininkų bei istorikų: „Jiems smagu klaidžioti pažangiame nuomonių laisvės, įvairovės raizginyje, nesuvokiant ar apsimetant nesuvokiant, kad vienas kitam prieštaraujančių istorinių pasakojimų laisvės teigimas – ypač švietimo sistemoje, – yra pati tikriausia politinė istorinės atminties susinimo, tad ir išvalstybinimo veikla.“
Aš dėkinga tiems šiuolaikiniams istorikams ir kultūrininkams, kurie sudėtingų istorijos etapų nebando nugludinti iki vienprasmių pasakojimų – taip ugdomas kritinis mąstymas ir sveikas, ne ant iliuzinių pamatų kuriamas santykis su savo praeitimi. Ir Kitu.
Pastarasis kanono statybose visai neatsitiktinis.
Aš dėkinga tiems šiuolaikiniams istorikams ir kultūrininkams, kurie sudėtingų istorijos etapų nebando nugludinti iki vienprasmių pasakojimų – taip ugdomas kritinis mąstymas ir sveikas, ne ant iliuzinių pamatų kuriamas santykis su savo praeitimi.
Kultūros kanono šalininkai Lietuvoje mėgsta atsigręžti į kitas Europos šalis – nacionalinį kanoną turi Danija, Nyderlandai, Latvija, šiuo metu kanono projektą vysto švedai. Tačiau pateikiant tai kaip geruosius pavyzdžius, ne visad papasakojama visa istorija.
Štai Danijoje 2008 m. kanono kūrimą inicijavo konservatyvi Danijos liaudies partija, mėginusi kovoti su globalizacija ir multikultūriškumu – idėjos iniciatoriai teigė, kad pernelyg dideli kultūriniai ir religiniai skirtumai tarp vietinių gyventojų bei imigrantų trukdo integracijai[2]. Kanonas, orientuotas į danų kultūros išskirtinumą, integracijos procesų vis tik nepaspartino, netgi priešingai – dalis tyrėjų teigia, kad skirtis tarp etninių grupių tik padidėjo, o kanono rengimas dar labiau supriešino skirtingas visuomenės grupes[3]. Mat ir nemaža dalis akademinės bei kultūrinės bendruomenės kanoną dėl jo politinės prigimties priėmė skeptiškai: režisierius Larsas von Trieras, sužinojęs, jog į sąrašą įtrauktas jo filmas „Idiotai“, protestavo net sukurdamas trumpametražį filmą[4].
Danijos kultūros kanonui sukurta internetinė svetainė jau kurį laiką nebeveikia. Oficiali priežastis – per didelės išlaikymo sąnaudos, tačiau turbūt ne mažiau svarbus šį sprendimą priėmusius tuometinės kultūros ministrės Marianne Jelved teiginys, jog ji atsisako kanono „paveldėjimo“, nes politikai neturėtų būti kultūros arbitrais[5].
Ko galime pasimokyti iš Danijos atvejo? Kad politiniai projektai gali subliukšti pasikeitus politiniams vėjams. O keliant tikslą vienyti pravartu pasirinkti strategiją, kuri nepriverstų šiauštis dar ir tų, kuriuos teoriškai manytum esant „savo pusėje“.
Kanonas Latvijoje, beje, taip pat radosi iš nacionaline ideologija paremtos iniciatyvos, tik ji artikuliuota nuosaikiau ir viešojoje erdvėje sukėlė mažiau diskusijų.
Nors Latvijoje buvo keltas tikslas kultūros kanoną integruoti į švietimo programą, jis pasiektas tik iš dalies: su kanonu supažindinti tie moksleiviai, kurių mokytojai/os savo iniciatyva parengė mokomąją medžiagą ar pasirinko dalyvauti vienerius metus vykusiame konkurse[6]. Tad politinio tęstinumo problema ryški ir kaimynų kanono statybose. Kanonas Latvijoje, beje, taip pat radosi iš nacionaline ideologija paremtos iniciatyvos, tik ji artikuliuota nuosaikiau ir viešojoje erdvėje sukėlė mažiau diskusijų.
Pastarąją pamoką mums įsisavinti reikia greitai – metas diskusijoms yra dabar. Džiaugiuosi, kad jau Kultūros kongreso konferencijoje pasigirdo įvairesnių balsų kanono atžvilgiu: ryškiausiai šią poziciją atliepė Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Vytautas Juozapaitis.
Tačiau svarstyti, ar ir kodėl mums reikia naujojo kanono, kaip norime jį formuoti ir ką su juo nuveikti, turėtume gerokai plačiau ir garsiau. Kultūros kongresas atstovauja tik vienam, ideologiškai itin specifinio lauko flangui, tačiau šiandien yra gavęs politinį užtarimą bei kanono formavimo monopolį.
Prisijunkime į šį raudonom rožėm klotą pokalbį, nes vėliau beliks tik kurti protesto filmus.
--------------------------------------------------------------------
[1] John Guillory, Cultural Capital. The Problem of Literary Canon Formation, 1993.
[2] Peter Duelund, „The Impact of the New Nationalism and Identity Politics on Cultural Policy-making in Europe and Beyond“, Challenging Identities, 2016.
[3] Anda Lake, Juris Goldmanis, „Cultural Canon as a Cultural Policy Programme: Political and Ideological Preconditions and Perspectives of its Development“, Culture Crossroads, 6/2014.
[4] C. Claire Thomson, Isak Thorsen, Peisze Chow (sud.), A History of Danish Cinema, 2021.
[5] Anda Lake, Juris Goldmanis.
[6] Anda Lake, Juris Goldmanis.
