Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 29d. 17:52

Nacių aviacijos vado pasakojimas apie karą sugulė į knygos puslapius

Adolfas Galandas „Pirmas ir paskutinis. Liuftvafės iškilimas ir nuopuolis 1939–1945“
Adolfas Galandas „Pirmas ir paskutinis. Liuftvafės iškilimas ir nuopuolis 1939–1945“

Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Adolfo Galando knygą „Pirmas ir paskutinis. Liuftvafės iškilimas ir nuopuolis 1939–1945“. Tai legendinio Liuftvafės naikintuvų piloto, vėliau tapusio Trečiojo reicho naikintuvų aviacijos vadu, generolo leitenanto Adolfo Galando pasakojimas apie savo tarnybos metus, taip pat itin išsamus, tikslus ir vaizdingas Vokietijos naikintuvų pajėgų raidos Antrajame pasauliniame kare aprašymas.

Adolfas Galandas gimė 1915 m. Vesterholto mieste, Vestfalijoje. Vokiečiams neįprasta pavardė liudija jo prancūzų hugenotų kilmę, kurie XIII a. bėgdami nuo religinio persekiojimo traukėsi į Vokietiją. Skraidyti A.Galandas pradėjo sklandymo mokyklose, tęsė mokslus kompanijos „Lufthansa“ mokymo įstaigoje, tarnybą Liuftvafėje pradėjo 1933 m. ir greitai kopė karjeros laiptais. Vienas mokomasis skrydis A.Galandui vos nesibaigė mirtimi. Sudužus lėktuvui, pilotą ištiko koma ir tik per stebuklą jis liko gyvas. Pirmosios karinės patirties jis įgijo sėkmingai pasirodęs Ispanijos pilietiniame kare. Lakūnas ne tik sėkmingai kovojo, bet ir pateikė kariuomenės vadovybei daug pasiūlymų ginkluotės ir taktikos klausimais. Vėliau sekė naujų lėktuvų testavimas ir darbas Aviacijos ministerijoje, jis pelnė naujų laipsnių ir užėmė aukštas pareigas.

Leidyklos nuotr./Adolfas Jozefas Ferdinandas Galandas (1912–1996)
Leidyklos nuotr./Adolfas Jozefas Ferdinandas Galandas (1912–1996)

A.Galandas niekada nebuvo kabinetinis vadas. Prieš užimdamas naikintuvų aviacijos vado pareigas Liuftvafės vadovybėje jis savarankiškai dalyvavo padangių kautynėse, atliko daugiau nei 700 kovinių skrydžių, numušė 104 priešo lėktuvus, buvo apdovanotas aukščiausiais Vokietijos apdovanojimais, įskaitant itin garbingą Riterio kryžių su ąžuolo lapais, kalavijais ir briliantais.

Autorius gyvai ir vaizdingai perteikia permainingą oro mūšių eigą ir jaudulį, įdomiai ir nuodugniai pasakoja, kaip buvo kuriami nauji lėktuvai, ginčijamasi su Geringu ir Hitleriu gyvybiškai svarbiais Vokietijos aviacijos pramonės ir oro erdvės gynybos klausimais, parodo lemtingų Hitlerio sprendimų padarinius.

Knygoje taip pat rasite išsamius ir grafiškai tikslius duomenis apie Sąjungininkų dieninių ir naktinių antskrydžių Vokietijoje padarinius, milžiniškus sunkumus, kuriuos turėjo įveikti Vokietijos vadovai, atsakingi už šalies oro erdvės gynybą.

Siūlome perskaityti knygos ištrauką

Kilnumo vykstant karui klausimą labai aiškiai pademonstravo vienas epizodas, įvykęs 1941 m. vasarą mūsų pusėje prie Lamanšo. Pulko vadas Daglas Baderis (Douglas Bader), vienas pačių gabiausių ir žinomiausių Didžiosios Britanijos KOP pilotų, buvo numuštas oro mūšyje virš Pa de Kalė. Mums taip ir nepavyko nustatyti, kuris lakūnas jį numušė. Kai tik Baderis buvo paimtas į nelaisvę, jis iš karto panoro sužinoti vardą to lakūno ir, jeigu įmanoma, dar kartą susikauti su juo ore. Jis pasakė, kad jam buvo atgrasu tikėti, jog jį galėjo numušti koks nors vokiečių puskarininkis. Savaime aišku, tai padarė ne puskarininkis, veikiausiai kuris nors iš mūsų gabių jaunųjų karininkų, tarp jų tada buvo keletas tikrai neeilinių lakūnų. Tądien aš numušiau du naikintuvus Spitfire iš Baderio grupės. Kad jo neįžeistume, iš sėkmingai tądien kautynėse dalyvavusių lakūnų išrinkome šviesiaplaukį, malonios išvaizdos karininką, kurį ir pristatėme Baderiui – kaip jį nugalėjusį priešininką. Baderis buvo džiugiai nustebintas ir širdingai paspaudė jaunajam lakūnui ranką.

Leidyklos nuotr./Britų pilotas pulkininkas D. Baderis prieš vokiečius kariavo užsidėjęs protezus vietoj per nelaimingą įvykį prarastų kojų
Leidyklos nuotr./Britų pilotas pulkininkas D. Baderis prieš vokiečius kariavo užsidėjęs protezus vietoj per nelaimingą įvykį prarastų kojų

Štai ką jis papasakojo apie tai, kaip buvo numuštas: „Pamačiau metalo gabalus, lekiančius šalin nuo mano lėktuvo. Nosis staiga smigo žemyn, o kai apsidairiau, pamačiau, kad uodega jau buvo dingusi... Nieko kita nebeliko, tik kuo greičiau ropštis iš kabinos. Tą buvo lengviau pasakyti, nei padaryti, nes lėktuvas vertikaliai smigo žemyn ir pradėjo suktis. Prisitraukęs rankomis prie kabinos krašto iškišau vieną koją į išorę. Kita, dešinioji, įstrigo viduje. Aš trūkčiojau, ir lėktuvas trūkčiojo. Galiausiai visgi išsiritau laukan, palikęs savo dešiniąją koją. Ji nukrito žemyn drauge su lėktuvu!..“

Baderio parašiutas išsiskleidė, tačiau susidūrimas su žeme buvo labai skausmingas, nes jo koja vos neperskrodė jam krūtinės. Ši, kaip ir dešinioji koja, taip pat buvo dirbtinė. Kai Baderį, kurio būklė buvo gana prasta, nugabeno į Sent Omero ligoninę, jis iš karto pasiteiravo apie savo kojų protezus. Vienas stovėjo prie lovos, o kitą, jo paprašyti, suradome tarp naikintuvo nuolaužų. Kai jį ištraukėme, jis buvo stipriai sulenktas, tačiau mano mechanikai netrukus ištiesino. Baderis buvo labai patenkintas, ir kai tik gydytojai leido jam keltis, iš karto pamėgino vaikščioti. Šis žmogus buvo nepaprastai valingas. Jis griežtai atsisakė vienvietės palatos, kuri buvo specialiai jam paruošta. Norėjo būti kartu su kitais britų lakūnais, gulinčiais toje ligoninėje. Jis rodė visiems vyriškumo pavyzdį, stengėsi palaikyti gerą nuotaiką ir draugiškumą.

Baderio aistra buvo skrydžiai. Nuo jų neatgrasė net per baisią lėktuvo avariją, įvykusią 1931 m., kai jis dar buvo labai jaunas, prarastos kojos. Nieko nepaisydamas Baderis skraidė toliau. Didelių pastangų ir gabumų dėka jis sugebėjo įstoti į Didžiosios Britanijos KOP, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tikriausiai jis buvo vienintelis karo lakūnas, skraidęs su abiejų kojų protezais. Sveikas britų protas padėjo įveikti visas taisykles ir nuostatas, ir jis netrukus sėkmingai pradėjo savo karjerą. Dėl neapsakomo atkaklumo jis tapo vienu tų lyderių, kurie išgelbėjo šalį per mūšį dėl Britanijos.

Vieną dieną prie manęs priėjo 1-ojo eskadrono vadas ir entuziastingai pranešė, „koks erelis“ pakliuvo į mūsų rankas.

„Turite ateiti ir pats jį pamatyti“, – ištarė jis. Baderio šonkauliai jau buvo daugmaž sugiję, ir aš pasiunčiau didžiulį štabo automobilį Horch, kuriuo pats labai retai naudodavausi, parvežti jį iš Sent Omero ligoninės.

Karininkas, feldfebelis ir vairuotojas efektingai pristatė Baderį į mūsų būstinę. Kai kurie mūsų dalinio vadai ir keletas kitų karininkų atėjo į mūsų aviacijos grupės štabą išgerti arbatos kartu su britų svečiu. Svečią akivaizdžiai nustebino toks dosnus ir vaišingas priėmimas ir, matyt, paliko jam neišdildomą įspūdį. Tik po kurio laiko jis įveikė nepasitikėjimą, kurio jam nepavyko užmaskuoti žavingomis bei patraukliomis manieromis.

Baderis stengėsi neprarasti budrumo, kad netyčia neišduotų kokios nors svarbios karinės paslapties. Kad ir kas nutiktų, mums buvo uždrausta kvosti belaisvius: tuo užsiimdavo specialistai iš karo belaisvių apklausos centrų. Taigi man buvo duoti aiškūs nurodymai nekalbėti nieko, kas bent kiek būtų panašu į kvotą. Baderis net neprisipažino, kiek numuštų priešo lėktuvų buvo jo sąraše.

„O, jų ne tiek ir daug“, – kuklinosi jis. Jis nežinojo, kiek tiksliai pergalių jam pripažinta, nes kai kurie atvejai vis dar nebuvo patvirtinti. Aš neatlyžau: „Jūs turite žinote bent apytikriai, kiek jų buvo?“

Leidyklos nuotr./A.Galando draugystė su D.Baderiu nenutrūko ir po karo.
Leidyklos nuotr./A.Galando draugystė su D.Baderiu nenutrūko ir po karo.

„Nežinau, – atsakė jis, ryžtingai nukreipdamas kalbą nuo tiesaus atsakymo, – palyginti su Melderso ir jūsų kraičiu, mano rezultatai labai kuklūs, tad vargu ar verta išvis apie juos kalbėti.“ Iš tikrųjų jis buvo numušęs apie 20 lėktuvų. Galbūt iš tikrųjų nepanoro apie tai su mumis kalbėti tik iš kuklumo.

Mums laisvai ir ramiai besišnekučiuojant, Baderis pamažu darėsi vis kalbesnis, ir aš pasisiūliau jam aprodyti, kaip mes įsikūrę savo dislokacijos vietoje. Pasiūlymą jis priėmė su malonumu ir akivaizdžiai susidomėjęs. Jo kojos protezas, kurį ištraukėme iš lėktuvo nuolaužų, girgždėjo ir tarškėjo tarsi mažas šarvuotas vežimėlis. Baderis paklausė manęs, ar mano lakūnai negalėtų išmesti virš Anglijos laiško, kuriame jis parašytų savo žmonai ir berniukams, kad jam viskas gerai, paprašytų, kad šeima jam atsiųstų atsarginį protezą, geresnę uniformą, kurią jis galėtų dėvėti vietoj kovinės aprangos, dar – tabako ir naują pypkę vietoj sulūžusios senosios, laikinai paties suklijuotos lipnia juosta. Jo žmona, anot jo, būtų žinojusi, ką daryti. Atsarginiai kojų protezai buvo sukrauti drabužių spintoje, kairėje. Pasiūliau jam šiek tiek tabako ir vieną iš savo pypkių, bet jis atsisakė. Savaime suprantama, tvirtai pažadėti įvykdyti Baderio prašymą, kuris išties nuskambėjo ganėtinai originaliai, buvo už mano kompetencijos ribų, tačiau pažadėjau, jog padarysiu viską, kas mano valioje.

Jo, kaip specialisto dėmesį, patraukė mūsų meistriškai užmaskuotas aerodromas. Paskui tarp mūsų užsimezgė ilgas pokalbis apie technikos subtilybes, jis išgyrė gerąsias naikintuvų Me-109 savybes, o mes negailėjome pagyrų anglų naikintuvams Spitfire. Ar neleisčiau jam pasėdėti savo lėktuvo kabinoje? „Kodėl gi ne!“ Viską turėjau jam paaiškinti iki smulkiausių detalių. Mane sužavėjo šio didžio lakūno parodytas susidomėjimas ir profesionalumas. Jis būtų puikiai tikęs mūsų klubui. Baderis pasilenkė prie manęs iš mano lėktuvo kabinos, kurioje vis dar sėdėjo, ir tarė:

„Ar nesuteiktumėte man vienos paslaugos?“

„Su malonumu, jeigu tai tik mano galioje“, – atsakiau aš.

„Bent kartą gyvenime norėčiau paskraidyti meseršmitu. Leiskite apsukti vieną ratą aplink aerodromą.“

Jis tai pasakė šypsodamasis ir žiūrėdamas man tiesiai į akis. Aš vos nepasidaviau jo prašymui, tačiau iš karto susigriebiau:

Leidyklos nuotr./Vokiečių oro pajėgų karininkai lydi į nelaisvę patekusį britų pilotą
Leidyklos nuotr./Vokiečių oro pajėgų karininkai lydi į nelaisvę patekusį britų pilotą

„Bijau, kad jei patenkinsiu jūsų prašymą, jūs paspruksite, ir aš būsiu priverstas jus persekioti. Juk dabar, kai susitikome, daugiau nenorime šaudyti vienas į kitą, tiesa?“

Baderis nusijuokė, ir mes pakeitėme pokalbio temą. Širdingai atsisveikinome ir jis grįžo į ligoninę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15min tema

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas