Dabar populiaru
Publikuota: 2018 vasario 20d. 11:00

Nadios Murad sekso vergijos ir kovos su „Islamo valstybe“ istorija

Knygos viršelis
Leidyklos nuotr. / Knygos viršelis

Nadia Murad – žmogaus teisių aktyvistė, nominuota Nobelio taikos premijai, apdovanota Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo premijomis, pirmoji Jungtinių Tautų Prekybos žmonėmis aukų orumo geros valios ambasadorė.

2014 metais „Islamo valstybė” užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės“ sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.

Nadia nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji taps žmogaus teisių aktyviste. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias jai mėgino klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės. Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė, o dabar ir knygos autorė.

Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, vykdomo Irake, už kiekvieną prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį. Kartu su jazidų teisių organizacija „Yazda” Nadia rengia „Islamo valstybės” nusikaltimų medžiagą, kad galėtų šią organizaciją paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ji įkūrė programą „Nadios iniciatyva”, kuri skirta padėti išgyvenusiems genocidą ir prekybą žmonėmis .

Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

Nadia Murad „Paskutinė mergina. Mano nelaisvės ir kovos su „Islamo valstybe“ istorija“, iš anglų kalbos vertė Eglė Podčašinskienė, „Baltos lankos“, Vilnius, 2018 m.


Siūlome šios knygos ištrauką.

Į Kočo islamistai atvažiavo 2014 metų rugpjūčio 3 dieną anksti ryte, dar prieš kylant saulei. Įvažiavus pirmiesiems sunkvežimiams gulėjau ant mūsų stogo padėto čiužinio tarp Adkee ir Dimal. Irake vasarą oras labai įkaista ir būna pilnas dulkių, bet man visuomet labiau patiko miegoti lauke, kaip ir važinėti sunkvežimio priekaboje, o ne tupėti uždarytai viduje. Padalijome stogą į kelias dalis, kad suteiktume privatumo susituokusioms poroms ir jų mažoms šeimoms, tačiau galėjome šnabždėtis pro skiriamąsias sieneles ir bendrauti su miegojusiais ant kitų stogų. Paprastai lengvai užmigdavau, užliūliuota kaimynų aptarinėjamų dienos reikalų ir tylutėlių maldų. Be to, pastaruoju metu per Iraką nusiritus smurto bangai, miegodami ant stogų, kur galėjome matyti visus artėjančius automobilius, jautėmės mažiau pažeidžiami.

Tąnakt niekas negalėjo užmigti. Prieš kelias valandas „Islamo valstybė“ netikėtai užpuolė kelis kaimyninius kaimus ir tūkstančiai jazidų ėmė bėgti iš namų Sindžaro kalno link. Netrukus sukrėsta panikuojanti minia virto pakrika eisena. Už jų buvo islamistai, kurie žudė visus, atsisakiusius atsiversti į islamą ar pernelyg užsispyrusius, ar sutrikusius, kad pabėgtų. Pasiviję tuos, kurie ėjo lėčiau, nušaudavo arba perrėždavo jiems gerkles. Prie Kočo priartėję sunkvežimiai kaimo tyloje riaumojo kaip sprogstančios granatos. Virpėjome iš baimės ir glaudėmės arčiau vienas kito.

„Islamo valstybė“ lengvai užėmė Sindžarą – jiems pasipriešino tik keli šimtai jazidų, savo ginklais mėginusių ginti kaimus, bet greitai jiems baigėsi šoviniai. Netrukus sužinojome, kad daugelis mūsų kaimynų sunitų sveikino kovotojus ir netgi jiems padėjo blokuodami kelius ir neleisdami jazidams nusigauti į saugią vietą, kad iš aplinkinių kaimų teroristai galėtų išvyti visus, išskyrus sunitus. Tada kaimiečiai kartu su teroristais eidavo plėšti tuščių jazidų kaimų. Dar didesnį sukrėtimą patyrėme dėl kurdų, prisiekusių mus ginti. Vėlai naktį be jokio įspėjimo pešmergai sušoko į savo sunkvežimius ir saugiai išvažiavo iš Sindžaro iki pasirodant „Islamo valstybės“ kovotojams, nors mėnesių mėnesius tikino, kad kovos už mus iki galo.

Vėliau kurdų vyriausybė tvirtino, kad tai buvo „taktinis atsitraukimas“. Jie sakė, kad karių buvo per mažai, kad galėtų išlaikyti savo pozicijas regione. Vadai manė, kad likti būtų savižudybė; jų pajėgos atneštų daugiau naudos kitose Irako dalyse, kur dar ne viskas buvo prarasta. Mėginome nukreipti savo pyktį į sprendimus priėmusius Kurdistano lyderius, o ne į paprastus karius. Tačiau niekaip nepajėgėme suprasti, kodėl jie išvažiavo mūsų neįspėję, kodėl nepasiėmė su savimi ar nepadėjo pasiekti saugaus prieglobsčio. Jei būtume žinoję, kad jie išeina, būtume išvažiavę į Kurdistaną. Esu beveik įsitikinusi, kad atvykus ISIS Kočo būtų buvęs tuščias.

Kaimiečiai tai vadino išdavyste. Tie, kurių namai buvo greta postų, matė pešmergus išvažiuojant ir bergždžiai maldavo palikti kaimo gyventojams bent savo ginklus. Naujiena netruko pasklisti po visą kaimą, bet prireikė laiko, kol suvokėme, kas mūsų laukia. Pešmergai buvo nepaprastai gerbiami ir daugelis kaimiečių buvo įsitikinę, kad jie grįš ir atliks savo pareigą. Taigi išgirdusios pirmąsias ISIS šūvių salves kai kurios Kočo moterys pradėjo tarpusavyje šnabždėtis: „Gal pešmergai grįžo mūsų gelbėti.“

Pešmergams išėjus netrukus apleistuose postuose ir patikros punktuose jau šeimininkavo kovotojai ir mes atsidūrėme spąstuose. Jokio pabėgimo plano neturėjome, o islamistai greitai užblokavo kelią, kuris iš pietinių Sindžaro kaimų, kaip antai Kočo, vedė į kalną, ant kurio jau būriavosi ten pasislėpti mėginančios šeimos. Kelios pabėgti bandžiusios šeimos buvo pagautos ir nužudytos arba pagrobtos. Mano motinos sūnėnas su šeima taip pat mėgino išvykti. Jų automobilį sustabdė islamistai ir vyrus iš karto sušaudė. „Kas nutiko moterims, nežinau“, – pasakojo motina, pasikalbėjusi su kažkuo telefonu, taigi įsivaizdavome blogiausia. Tokios istorijos pripildė mūsų namus baimės.

Kai atėjo „Islamo valstybė“, Hezni ir Saoudo nebuvo Kočo, nes jie dirbo – Hezni Sindžare, o Saoudas Kurdistane. Jie skambino visą naktį siaubingai kankindamiesi, nes buvo taip toli ir saugūs. Broliai papasakojo viską, ką galėjo, apie tai, kas vyksta Sindžare. Bėgantys jazidai, dešimtys tūkstančių jazidų su savo gyvuliais vienos juostos keliu traukė link kalno. Laimingieji susigrūdo į automobilius arba kabojo aplipę sunkvežimius ir mėgino kuo greičiau prasisprausti pro minią. Kai kurie stūmė vyresnio amžiaus žmones karučiuose ar sulinkę nuo svorio nešė juos ant nugarų. Vidudienio saulė negailestingai spigino ir keli itin garbaus amžiaus ar ligoti žmonės mirė tiesiog kelio pakrašty, o jų liesi kūnai krito į smėlį kaip lūžtančios šakos. Pro šalį praeinantys galvojo tik kaip pasiekti kalną ir taip bijojo pakliūti teroristams į rankas, kad, atrodė, nė nepastebi, kas darosi aplinkui.

Artėdami prie kalno jazidai pakeliui paliko visą savo mantą. Vaikiškas vežimėlis, paltas, puodas – pirmą kartą bėgdami iš namų jie negalėjo įsivaizduoti, kaip galėtų palikti tuos daiktus. Kaip valgysi, jei neturi puodo, kuriame galėtum gaminti? Ką daryti, kai rankos pavargs nešti kūdikį? Ar pavyks grįžti namo iki žiemos? Tačiau žmonės be galo išvargo ir su kiekvienu žingsniu atstumas iki kalno, atrodo, tik didėjo, kol galiausiai visi jų daiktai virto sunkia našta ir liko dulkėti palei kelią kaip šiukšlės. Vaikai vilko kojas, kol batai suplyšo į skutelius. Pasiekę kalną vieni ropštėsi į viršų stačiais šlaitais, kiti pasislėpė olose, šventyklose ar ant kalno įsikūrusiuose kaimuose. Vingiuotais keliais lėkė mašinos, kelios jų nuslydo į šoną, kai vairuotojai skubėdami jų nesuvaldė. Daugybė pabėgėlių susigrūdo kalno plynaukštėje.

Kalno viršūnėje nebuvo nė kiek lengviau. Kai kurie jazidai iškart nuskubėjo ieškoti maisto ir vandens ar dingusių giminaičių ir maldavo padėti tų, kurie gyveno kaimuose ant kalno. Kiti sustirę atsisėdo. Gal buvo pavargę. O gal pirmą kartą nuo tada, kai į Sindžarą atėjo islamistai, pasijuto saugūs, santykinai saugūs, ir pradėjo galvoti apie tai, kas jiems nutiko. Jų kaimai buvo užimti ir viskas, ką turėjo, dabar priklausė kažkam kitam. Užėmusi visą regioną, „Islamo valstybė“ griovė nedideles kalno papėdėje stovėjusias šventyklas. Vienose greta kalno esančiose kapinėse, kur paprastai buvo laidojami vaikai, dabar buvo daugybė įvairaus amžiaus žmonių kūnų – tų, kuriuos nužudė ISIS arba kurie mirė mėgindami pasiekti kalną. Buvo nužudyti šimtai vyrų. Berniukus ir jaunas moteris grobė ir vėliau vežė į Mosulą ar Siriją. Vyresnes moteris, mano motinos amžiaus, rinkdavo į krūvą, sušaudydavo ir suversdavo į bendrus kapus.

Pasiekę kalno viršūnę jazidai pradėjo galvoti apie sprendimus, kuriuos priėmė bėgdami. Gal užkirto kelią kitam kalno link skubančiam automobiliui, kad atkaktų pirmieji, ar nesustojo paimti pakeliui einančio pėsčiojo. Galbūt galėjo su savimi pasiimti gyvulius, o gal reikėjo dar kiek palūkėti ir ką nors išgelbėti?

Mano motinos sūnėnas gimė neįgalus ir jam buvo sunku vaikščioti. Atėjus islamistams jis primygtinai reikalavo, kad artimieji trauktų kalno link pirma jo, žinodamas, kad savo kojomis ten nenusigaus. Ar jam pasiseks? Dabar išsigelbėjusieji įstrigo svaiginančiame karštyje kalno viršūnėje, o apačioje knibždėte knibždėjo islamistų. Nebuvo matyti nė ženklo jokios pagalbos.

Klausėmės tų naujienų nujausdami, kad mūsų laukia toks pats likimas, ir meldėmės. Paskambinome visiems, kuriuos pažinojome arabų sunitų kaimuose ir Kurdistane, bet niekas negalėjo suteikti mums vilties. Tą naktį ir rytą ISIS neužpuolė Kočo, tačiau aiškiai parodė, kad jei mėginsime pabėgti, mus nužudys. Gyvenantieji kaimo pakraštyje papasakojo, kaip jie atrodo. Kai kurie iki pat akių buvo užsitraukę skareles. Daugelis nešiojo barzdas. Jie turėjo amerikietiškus ginklus – amerikiečiai išeidami juos perdavė Irako kariuomenei, o kai kariai paliko savo postus, ginklus pasiėmė islamistai. Kovotojai atrodė lygiai taip pat kaip savo televizijos kanaluose ar propagandiniuose vaizdo įrašuose internete. Man jie atrodė nežmonės. Kaip ir šautuvai, kuriuos jie nešiojosi, ar tankai, kuriais važinėjo, tie vyrai man tebuvo ginklai ir jie buvo nukreipti į mano kaimą.

Pirmąją dieną, rugpjūčio trečiąją, į Kočo atvyko ISIS vadeiva ir Ahmedas Jasso ir sukvietė vyrus į dževatą. Kadangi Eliasas buvo vyriausias, jis nuėjo išsiaiškinti, kas vyksta. Laukėme jo kieme slėpdamiesi mažuose savo avių šešėliuose – avys čia buvo perkeltos saugumo sumetimais. Gyvuliai ramiai bliovė abejingi tam, kas vyksta aplinkui.

Greta manęs sėdinti Kathrine atrodė visai jaunutė ir išsigandusi. Nors mus skyrė keleri metai, mokykloje mokėmės vienoje klasėje ir buvome neišskiriamos. Paauglystėje abi nepaprastai domėjomės makiažu ir šukuosenomis, kurias darėme viena kitai, o savo naują stilių ir techniką turėjome progos išbandyti, kai vykdavo vestuvės. Nuotakos mus įkvėpdavo; savo išvaizdai jos niekada neskirdavo tiek laiko ir pinigų kaip tą dieną, visos buvo lyg nužengusios nuo mados žurnalų. Aš jas atidžiai apžiūrinėdavau: „Kaip jai pavyko taip susišukuoti? Koks šio lūpdažio atspalvis?“ Tada prašydavau nuotakos nuotraukos, kurią pridėdavau prie savo kolekcijos storame žaliame nuotraukų albume. Įsivaizduodavau, kad kai atidarysiu savo saloną, moterys vartys mano albumą ieškodamos labiausiai patinkančios šukuosenos. Tuo metu, kai atėjo ISIS, aš jau turėjau per du šimtus nuotraukų. Mano mėgstamiausia buvo su jauna brunete ir laisvai nuo viršugalvio krintančiomis garbanomis, apkaišytomis mažytėmis baltomis gėlėmis.

Paprastai su Kathrine labai rūpinomės savo ilgais plaukais – gausiai įtrindavome juos alyvuogių aliejumi ir dažydavome chna, bet šiandien net nesišukavome. Mano dukterėčia buvo išblyškusi ir tyli, staiga pasijutau gerokai už ją vyresnė. Norėjau, kad ji pasijustų geriau.

– Nesijaudink, – tariau imdama jos ranką. – Viskas bus gerai.

Taip man sakydavo motina, ir net jeigu ja netikėjau, ji privalėjo būti stipri dėl savo vaikų, kaip aš dabar turėjau būti stipri dėl Kathrine.

Eliasas įžengė į kiemą ir visi atsisuko į jį. Jis greitai kvėpavo, lyg iš dževato būtų bėgęs, ir mėgino apsiraminti prieš pradėdamas kalbėti.

– „Daeš“ apsupo Kočo, – tarė jis. – Išvažiuoti galimybių nėra. Dževate „Islamo valstybės“ vadeiva įspėjo vyrus, kad už mėginimą pabėgti jie bus baudžiami.

– Jis sakė, kad keturios šeimos jau mėgino, – pasakojo mums Eliasas. – Jas sustabdė. Vyrai atsisakė atsiversti. Juos nužudė. Moterys laikė įsikibusios vaikų. Juos atskyrė. Pasiėmė automobilius ir dukteris.

– Pešmergai būtinai grįš, – sušnabždėjo motina stovėdama vietoje. – Turime melstis. Dievas mus išgelbės.

– Kas nors ateis mums padėti, – tarė Massoudas pykdamas. – Juk jie negali mūsų tiesiog čia palikti.

– Vadeiva sakė, kad turime paskambinti savo giminaičiams ant Sindžaro kalno ir liepti pasiduoti, – tęsė Eliasas. – Liepė jiems pasakyti, kad jei nusileis nuo kalno, jų pasigailės.

Tylomis sėdėjome ir virškinome naujieną. Nors ant kalno buvo sunkumų, jazidai, kuriems pavyko ten nusigauti, bent jau nebuvo ISIS rankose. Tikėjome, kad kalnas apsaugos mus nuo persekiojimo. Ne viena jazidų karta rado prieglobstį Sindžaro olose, gėrė iš jo šaltinių ir maitinosi nuo jo medžių surinktais figomis ir granatais. Kalną supo mūsų šventyklos ir šeichai, ir manėme, kad Dievas tikriausiai jį stebi ypač atidžiai. Hezni pavyko iš Sindžaro nusigauti iki kalno ir paskambinęs piktindavosi, kad dėl jo nerimaujame.

– Jus verkiate dėl mūsų, bet mes verkiame dėl jūsų, – sakė jis. – Mes jau išgelbėti.

Darėme tai, ką liepė kovotojai. Jie ėjo nuo vienų durų prie kitų rinkdami kaimo gyventojų ginklus ir mes atidavėme visus savo šautuvus, išskyrus vieną, kurį vėlai naktį užkasėme ūkyje, manydami, kad jie mūsų nemato. Bėgti nemėginome. Kasdien Eliasas ar kitas brolis eidavo į dževatą gauti nurodymų iš ISIS vadeivos ir grįžę pasakodavo mums naujienas. Mes likdavome namie ir tyliai sėdėdavome. Užkastas šautuvas taip ir liko po žeme. Tačiau, kad ir ką žadėjo islamistai, greičiau mirtume nei lieptume Hezni ar kam nors kitam nulipti nuo Sindžaro kalno. Visi žinojo, kas laukia jazidų, jei jie nusileis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų