Dabar populiaru
Publikuota: 2014 vasario 20d. 21:36

Natalija Arlauskaitė: „Klasikos ekranizacija, kaip ir istorinė atmintis, kalba apie dabartį“

Kino juosta
4.bp.blogspot.com nuotr. / Kino juosta

„Kaip klasika statoma kine? Koks klasikos vaidmuo kultūroje? Kuo skiriasi klasikos samprata literatūroje ir kine? Kas yra romano atitikmuo kine?“ – visus šiuos uždavė Natalija Arlauskaitė paskaitos pradžioje ir, kurie privertė susimąstyti susirinkusiuosius apie literatūros ir kino santykį.

„Klasika turi simbolinį krūvį. Klasika atsiranda tada, kai keičiasi kultūra. Tačiau į klasikos ekranizaciją žiūrima įtariai“, todėl N.Arlauskaitė literatūros klasikai ir kinui nagrinėti pateikė Feodoro Dostojevskio kūrinį „Nusikaltimas ir bausmė“, kurio šešios skirtingos ekranizacijos buvo parodytos paskaitos metu.

Įdomu tai, kaip kiekvienas režisierius skirtingu laikotarpiu suprato šį klasika tapusį Dostojevskio kūrinį. Pavyzdžiui, dar 1923 metais pastatytas filmas „Raskolnikovas“ – nebyliojo kino atstovas, kuriame pagrindinis dėmesys atitenka vaidinančių aktorių veidams ir juose išreiškiamoms emocijoms. Žinoma, taip pat gana įdomu stebėti amerikiečių bandymą interpretuoti rusų klasiką. Geras to pavyzdys – Denio Sandersono 1959 metais pastatytas filmas „Nusikaltimas ir bausmė JAV“, kuris šiek tiek priminė parodiją.

Klasikos ekranizacija, kaip ir istorinė atmintis, kalba apie dabartį. Apie tai, kokie mes dabar. Tam tikra prasme klasikos ekranizacijos visada yra tarsi nuorodos į ankstesnį tekstą, – sakė N.Arlauskaitė.

Kaip pati autorė teigė ir kaip akylas žiūrovas galėjo pastebėti, šis filmas turi nemažai panašumų su metais vėliau pastatytu Alfredo Hičkoko filmu „Psycho“. Taip pat įdomus bandymas perteikti rusų šedevru tapusią istoriją teko „Kišenvagio“ režisieriui prancūzui Robertui Bressonui. Filmas priminė meksikietišką operą su garsiai mąstančiais aktoriais. Tačiau ne vien prancūzas panešėjo į meksikietiškas telenoveles... Panašus yra ir 1969-ųjų Kulidžanovo pastatymas, tačiau šis režisierius didelį dėmesį skiria ne tik garsiam mąstymui, bet ir garsams, kurie, pavyzdžiui, iš Raskolnikovo sapno trumpam persikelia į realybę.

Taigi, kiekvienas kino filmas perteikia vis kitaip interpretuojamą knygos istoriją. N.Arlauskaitė šią paskaitą apibendrina taip: „Šis komplektas buvo parinktas ne tam, kad peržiūrėtume daugybę atsitiktinių filmų. Šie filmai, kuriuos mes matėme šiandien, jų pradžios, leido mums susimąstyti apie tai, ką mums davė ekranizacijos. Kai žiūrime šiuos filmus po vieną, jie mus domina kaip pavyzdžiai, kurie mus gali erzinti, džiuginti, suteikti mums palaimą arba piktinti. Jei žiūrime į visą ekranizacijų paletę ir bandome analizuoti tai, ką tos ekranizacijos daro, tai staiga paaiškėja, kad ekranizacijos yra ne tik santykis tarp dviejų tekstų – literatūros ir to, kas mums pateikiama filme. Klasikos ekranizacija, kaip ir istorinė atmintis, kalba apie dabartį. Apie tai, kokie mes dabar. Tam tikra prasme klasikos ekranizacijos visada yra tarsi nuorodos į ankstesnį tekstą. Mes galime žiūrėti į ekranizacijas kaip į istorijos refleksijas. Jei bandytume visai apibendrinti, ekranizacijos yra netaškiniai pavyzdžiai santykiu su literatūriniais tekstais, o tam tikra sistema, per kurią mes galime pamatyti kaip kinta kultūra ir ko kiekvienu atskiru laikotarpiu jie iš savęs reikalauja per santykį su klasika“.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės