2016 m. V.Papievis gavo Nacionalinę kultūros ir meno premiją už egzistencinės patirties raišką ir atnaujintą romano estetiką. Šis kūrinys – ne išimtis.
Romane pagrindinis veikėjas susiduria su egzistenciniais klausimais – stebi pasaulį, kuriame gyvena, taip pat ir jo žmones, o autorius siužeto liniją pasakoja pasikliaudamas metaforomis.
Užrašinės, o ne romanai
Knygos veikėjas vyksta į Normandiją prižiūrėti turtingų prancūzų vilos. Pašiepdamas turtuolių gyvenimo būdą, pats nyra į prisiminimus ir fantazijas, kuriuose kalba apie lokalias problemas.
Viena pagrindinių romano temų išlieka regėjimas – ir metaforinis, ir tiesioginis: besimaudydamas jūroje personažas pameta savo akinius. Apsilankęs optikos salone jis sužino, kad jo regėjimas sparčiai silpsta. Ir nors, kaip teigė pats autorius, knyga nėra visiškai apie jį, romano audinyje – daug ženklų, ateinančių iš jo paties išgyventų akimirkų.
„Mano knygos, kaip rašė viena skaitytoja, labiau užrašinės nei romanai. Kai pagalvoju, visos mano knygos – ir storos, ir plonos – tikrai labiau panašios į užrašines“, – pasakojo V.Papievis.
Knyga – asmeninių išgyvenimų junginys, tačiau didelė erdvė paliekama ir apmąstymams apie pasaulio problemas.
„Šioje knygoje save dar labiau apsiribojau: norėjau parašyti apie šį pasaulį neminėdamas jo aktualijų. Kaip ir vienas prancūzų rašytojų Georges'as Perec'as parašė romaną be raidės „e“, kuri yra bene kiekviename prancūzų kalbos žodyje. Tai būtų toks pat apsiribojimas, kaip ir parašyti knygą lietuvių kalba be „a“ raidės“, – apie subtilią romano problematiką dalijosi rašytojas.
Autofikcijos populiarumas – vaizduotės trūkumas?
Diskusijos moderatorė B.Kuolytė kėlė retorinį klausimą apie pasirinkimą rašyti būtent autofikcinį romaną: „Autofikcijos žanras pastaraisiais metais tapo beveik vyraujantis. Ar tai nėra ženklas, kad pradeda trūkti vaizduotės, empatijos, galbūt, gebėjimo matyti toliau savo nosies?“
Autorius V.Papievis netiesiogiai, tačiau pasidalijo atsakymu į klausimą apie autofikcijos dominavimą literatūroje: „Mano knygos, daugiau ar mažiau, visos autofikcijos, tik nenoriu, kad mane tapatintų tik su pagrindiniu veikėju. Rašyti man – išgyventi tai, ką patyriau ir su tuo atsisveikinau.“
Poetas T.Zaronskis pastebėjo, jog ne tik autofikcija, bet ir romano sąlytis su šiandienos aktualijomis nėra neįprastas: „Šioje knygoje juntama apokaliptinė nuojauta. Yra eilučių, kur grožis juntamas prieš pabaigą. Šiuolaikiniame mene ir literatūroje ši tematika yra plačiai tyrinėjama. Tyrinėjama estetizuota pasaulio pabaiga“.
T.Zaronskis atkreipia dėmesį ir į romane randamas savidestrukcines bei neišvengiamo prisitaikymo idėjas: „Knygos pradžioje kalbama apie tai, jog veikėjas, jei apaktų, tai nusižudytų. Bet yra kita pozicija – pasaulyje galima gyventi ir matyti nejučiomis, apgraibomis. Tai lyg balansas tarp šių dviejų elementų, bet labiausiai linkstama į išbuvimą su savo baime. Man tai pasirodė progresyvi pozicija“.
Tam pritarė ir apie romano pavadinimo prasmę kalbėjo ir pats autorius V.Papievis:
„Pavadinimas klaidinantis – ne pasaulis anka, o mes patys pamažu ankame. Nemėgstu komentuoti, ką norėjau parašyti, bet šiuo metu man toks įspūdis: ant mūsų pečių leidžiasi nerimo prieblanda labiausiai saulėtomis vasaros dienomis. Mus pačius ištinka vištakumas. Taip atsitinka tada, kai silpnai regime prieblandoje, o tuo labiau tamsoje. Kas tada belieka – vaikščioti apgraibomis, nemačiomis, labiau pasikliaujant savo vidine rega“.
V.Papievio romanas „Ankančiame pasaulyje“ pristatytas „Knygų aikštės“ metu, rugsėjo 6-ąją dieną.
