15min be reklamos
Publikuota 2022 01 01, 20:00

Naujametinis eilėraštis, sukurtas kalėjimo celėje: kokį pažadą davė A.Mickevičius, būdamas 25-erių?

„Naujieji metai“ nėra įprastas proginis eilėraštis, kurį galėtume pacituoti, išsiųsdami šventinį sveikinimą“, – 15min teigė Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesorė Brigita Speičytė. Viltimi ne itin trykštantį kūrinį vienas svarbiausių Europos rašytojų Adomas Mickevičius sukūrė nelaisvėje, būdamas vos 25-erių.
Adomas Mickevičius Tema
Adomas Mickevičius / 15min nuotr.

Pašnekovė patikslino: „Kaip tik tuo metu kalėjimu paverstame Bazilijonų vienuolyne jis buvo įkalintas su kitais slaptos XIX a. Vilniaus universiteto studentų Filomatų draugijos nariais. Jie, kaip liudijama, naktimis dažniausiai rinkdavosi A.Mickevičiaus celėje, tad vieno tokio susiėjimo metu šį eilėraštį jis ir perskaitė.“

Eilėraštį iš lenkų kalbos yra išvertusi Irena Snukiškienė. Jį galima perskaityti „Literatūroje ir mene“.

„A.Mickevičiaus ir kitų filomatų suėmimas, įkalinimas ir tremtis yra nemažai tyrinėta, rekonstruota iš archyvinių šaltinių, amžininkų atsiminimų, – kalbėjo pašnekovė. – To meto Lietuvos visuomenei slaptųjų studentų draugijų byla buvo pirmasis didelis sukrėtimas, atskleidęs Rusijos imperijos valdžios veidą. Tai labai raiškiai savo atsiminimuose nusakė A.Mickevičiaus amžininkas Stanislovas Moravskis: tai buvo gebėjimas „iš smėlio nuvyti botagą“, kitaip tariant, represuoti žmogų ir sulaužyti jo likimą be pagrindo“. A.Mickevičius ir kiti studentų teismo proceso dalyviai bylą laikė didžiąja dalimi sufabrikuota, Rusijos valdininkams siekiant pasipelnyti ir turint karjeros sumetimų. Šį motyvą A.Mickevičius įrašė autobiografiniu pagrindu „Vėlinių“ 3 d. „Fragmentuose“.

Wikipedia Commons nuotr./Stanislovas Moravskis, XIX a. dail. Jonas Ksaveras Kanevskis
Wikipedia Commons nuotr./Stanislovas Moravskis, XIX a. dail. Jonas Ksaveras Kanevskis

Ar tai yra politinis eilėraštis?

Pasirodo, šis eilėraštis nėra skirtas pasidžiaugti švente. B.Speičytė neskubėjo šio eilėraščio įvardyti kaip politinio. Jos nuomone, jame išsakomi asmeniniai lūkesčiai: „Bet turint omeny jo parašymo aplinkybes, sutikčiau su šiuo įvardijimu. Iš laiko perspektyvos galima pamatyti, kaip reaguoja žmogaus sąmonė, patyrusi prievartą.“

Iš poetinių vaizdinių galima spręsti, kad kalbama apie „mirties pasauliui“ būseną, nusakomą kapo ar karsto motyvu.

Anot pašnekovės, „prasidedantys Naujieji metai kelia atvirą ateities klausimą, tik jos eilėraščio subjektas nemato – jis nebesitiki meilės ir draugystės“:

„Eilėraštis „Naujieji metai“ pasižymi rezignacine nuotaika, kuri ypač jaučiama teksto pabaigoje. Nors gyvenimo vertė apskritai nėra paneigiama (tai A.Mickevičiui apskritai yra svetima), kalbantysis išsako troškimą atsitraukti į nuošalę. Iš poetinių vaizdinių galima spręsti, kad kalbama apie „mirties pasaulio“ būseną, nusakomą kapo ar karsto motyvu. Tačiau atsitraukti jis nori nuo žmonių, kuriais yra nusivylęs, o ne iš gyvenimo. Juk kalėjimo patirtis A.Mickevičiui sukėlė didžiulį neteisybės jausmą, nes, kaip ir rašoma atsiminimuose, filomatų teismo procesas buvo išpūstas ir neturėjo adekvataus pagrindo“, – interpretavo B.Speičytė.

Klausimą, ar šis XIX a. eilėraštis gali būti aktualus, profesorė pasitiko su šypsena. „Aktualumas priklauso ne tiek nuo paties kūrinio, kiek perskaitymo. Juokaujant galima pamąstyti: galbūt šis eilėraščio subjekto atsiribojimas nuo žmonių šiandien rezonuoja su pandeminio nuovargio būsenomis?“ – mąstė B.Speičytė ir pažymėjo, kad šios situacijos nėra lygintinos.

Jano Bulhako nuotr./ Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Bazilijonų vienuolyno Vilniuje vartai, XX a. 2 deš.
Jano Bulhako nuotr./ Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Bazilijonų vienuolyno Vilniuje vartai, XX a. 2 deš.
Jano Bulhako nuotr./ Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Bazilijonų vienuolyno vartų frontonas, 1937 m.
Jano Bulhako nuotr./ Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr./Bazilijonų vienuolyno vartų frontonas, 1937 m.

Gyvenimas tremtyje

15min teiravosi, ar išsipildė naujametiniai A.Mickevičiaus linkėjimai sau. Profesorė turėjo dvejopą atsakymą:

„Linkėjimas sau atsitraukti nuo žmonių tam tikra prasme išsipildė, mat rašytojas iškeliavo į tremtį, palikęs savo bičiulius, savo įprastą aplinką Lietuvoje.“

Deja, į Lietuvą A.Mickevičius taip ir negrįžo. „Natūralu, kad tokie pokyčiai kažką atima, bet ir duoda. Tremtis jį įvedė į kitą kontekstą, tai buvo ir naujas poeto kūrybinės biografijos etapas. Prieš tremtį A.Mickevičius buvo ką tik savo poezijos dvitomiu debiutavęs Kauno mokytojas, o Rusijoje išgarsėjo kaip „lenkų Baironas“. Jis buvo pripažintas pažangaus rusų kultūrinio elito. Taip pat tuo metu jo kūrybą imta versti į rusų, vokiečių kalbas.

Kita vertus, buvimas atplėštam nuo pirminės savos auditorijos A.Mickevičiui kėlė įtampą, nes poetui itin svarbu išlaikyti ryšį su savo kalbine ir kultūrine skaitytojų bendrija.“

Prieš 1830-ųjų sukilimą A.Mickevičius išvyksta iš Rusijos į Europą, apsistoja Paryžiuje, kur telkėsi gausi Lenkijos ir Lietuvos išeivių bendruomenė, teigė B.Speičytė.

Wikipedia Commons nuotr./Aleksandras Puškinas ir kiti svečiai kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos literatūriniame salone klausosi Adomo Mickevičiaus (dailininkas Grigorijus Miasojedovas)
Wikipedia Commons nuotr./Aleksandras Puškinas ir kiti svečiai kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos literatūriniame salone klausosi Adomo Mickevičiaus (dailininkas Grigorijus Miasojedovas)
Wikipedia Commons nuotr./Buvę filomatai, poetai Adomas Mickevičius ir Antonis Edvardas Odinecas ant Vezuvijaus (dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis 1881 m.)
Wikipedia Commons nuotr./Buvę filomatai, poetai Adomas Mickevičius ir Antonis Edvardas Odinecas ant Vezuvijaus (dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis 1881 m.)

Sąsajos su „Vėlinėmis“

Tuo metu žymaus savo kūrinio „Vėlinės“ 2-ąją ir 4-ąją dalį rašytojas jau buvo išspausdinęs Vilniuje, o 3-iąją sukūrė Drezdene 1832 m. – jau emigravęs iš Rusijos, po pralaimėto 1830–1831 m. Lenkijos ir Lietuvos sukilimo.

„Būtent toje 3-ioje dalyje siužeto pagrindu tampa VU studentų teismo procesas, kurį A.Mickevičius įtvirtino kultūrinėje atmintyje kaip minėto sukilimo ištakas, pasipriešinimą neteisėtai valdžios prievartai. Vienoje dramos pradžios scenų „Vėlinių“ veikėjas Gustavas patiria vidinę metamorfozę ir tampa Konradu, ant sienos užrašęs „Gustavas mirė 1823 m. lapkričio 1. Čia gimė Konradas 1823 lapkričio 1“. Kalėjimo celėje šis veikėjas-poetas taip pat kuria, atlieka, kaip šiandien pasakytume, niūroką poetinį performansą: bičiuliams recituoja eiles apie kerštą, o paskui įvyksta jo didžioji „Improvizacija“.“

Taigi dramos siužetinės aplinkybės tam tikru mastu yra susijusios su poeto biografija – „Naujieji metai“ sukurti Bazilijonų vienuolyno-kalėjimo celėje, o „Vėlinių“ 3-ioji dalis taip pat perteikia įkalintų jaunuolių bendravimo, pokalbių, poezijos skaitymo scenas.

„Galėtume matyti tam tikrą eilėraščio „Naujieji metai“ sukūrimo aplinkybių sąskambį su dramos 3-iosios dalies siužetu. Bet pagrindinis Konrado celėje sukurtas kūrinys – „Improvizacija“ – visai kito lygio ir problematikos. „Naujuosiuose metuose“ subjektas svarsto, ko jam asmeniškai laukti iš ateities, o „Improvizacijoje“ keliamas asmens, poeto ir tautos likimo klausimas Dievo bei amžinybės akivaizdoje“, – komentavo B.Speičytė.

Wikipedia Commons nuotr./Adomas Mickevičius. Poemos „Vėlinės“ III dalies fragmentas
Wikipedia Commons nuotr./Adomas Mickevičius. Poemos „Vėlinės“ III dalies fragmentas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą