Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 2d. 11:56

Naujas JAV „poezijos tėvo“ W.Whitmano vertimas – „baisi atsakomybė ir rizika“

„Paviljono“ knygų savaitgalis
Guodos Taraškevičiūtės nuotr. / „Paviljono“ knygų savaitgalyje pristatytas poeto Walto Whitmano vertimas

„Paviljono“ knygų savaitgalyje pristatytas antrasis kanoninio poeto Walto Whitmano poezijos vertimas į lietuvių kalbą. Rinkinio „Žolės lapai“ pagrindu atrinktus eilėraščius iš akademinio „Nortono“ leidimo išvertė poetas Marius Burokas ir Kasparas Pocius. Pirmąjį kartą „Žolės lapų“ eilėraščiai XX a. viduryje iš anglų arba rusų kalbos buvo išversti rašytojo Antano Miškinio. Renginį moderavo poetas bei naujai išversto W.Whitmano eilėraščių rinkinio įvado autorius Rimas Užgiris.

Knygos pristatyme dalyvavęs profesorius Tomas Venclova sakė: „Kiekvieną žymų literatūros kūrinį kiekviena kultūra išsiverčia po kelis kartus. Dabar jau turime tris Dantės Alighierio „Dieviškosios komedijos”, kelis Johanno Wolfgango von Goethes „Fausto“, Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ vertimus ir štai pagaliau reprezentatyvus „Žolės lapų“ vertimas. Tai knyga, kuri turėtų būti kiekvienoje bibliotekoje.“

Naujas vertimas – atsakomybė ir rizika

15min paklausus, ar buvo remtasi A.Miškinio vertimais, M.Burokas atsakė: „Ne. Esu anksčiau juos skaitęs, tačiau versdamas stengiausi į juos nežiūrėti ir man praktiškai pavyko. Pabaigęs vertimą iš smalsumo atsiverčiau porą vietų, ir pasirodo, kad mano suvokimas buvo kitoks. Maždaug metus trukusi vertimo istorija buvo banguota. Pirmieji mūsų su K.Pociumi vertimai vietomis buvo pernelyg modernūs ir trumpoki. Vėliau juos taisiau ir kai ką atkūrinėjau. Taigi iš esmės yra pirmasis ir yra patobulintas W.Whitmano vertimas <…>. Tekstus atrinkome tuos, kurie, mūsų manymu, yra svarbūs, o ir R.Užgiris papildė sąrašą, nes būdamas amerikietis jis žino, kuriuos tekstus Amerikoje moka atmintinai <…>.

Guodos Taraškevičiūtės nuotr./ Rimas Užgiris ir Tomas Venclova
Guodos Taraškevičiūtės nuotr./ Rimas Užgiris ir Tomas Venclova

Nežinau, kaip sureaguos prie senojo A.Miškinio vertimo pripratę skaitytojai, mokantys citatas mintinai. Tai baisi atsakomybė ir rizika. Pavyzdžiui, su naujojo Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių“ vertimu santykis yra dviprasmiškas, nes žmonės prie jo nepratę. Dėl šios priežasties lauksiu reakcijų ir tikiuosi, kad ten viskas lyg ir pavyko.“

Poezijos inovatorius, tapęs JAV poezijos tėvu

R.Užgirio teigimu, W.Whitmanas pirmasis pradėjo verlibro judėjimą bei buvo vienas pirmųjų modernistų: „Juk Charlesas Baudelaire’as Prancūzijoje savo „Piktybės gėles“ išspausdino praėjus 2 metams po pirmojo „Žolės lapų“ leidimo. W.Whitmanas tikrai buvo poezijos inovatorius ir revoliucionierius, nors pradžioje jo niekas neskaitė, o pirmojo leidimo egzempliorių parduoti nepavyko.

Dėl šios priežasties W.Whitmanas buvo toks desperatiškas, jog ėmė rašyti recenzijas laikraščiams apsimesdamas kitu žmogumi. Labiausiai poetui pasisekė, kai jis išsiuntė knygą vienam pagrindinių JAV intelektualų Ralphui Waldo Emersonui, gyvenusiam Bostone bei rašiusiam geras, bet neoriginalias eiles. Jo manymu, naujai susikūrusiai Amerikai reikia naujos poezijos. Tad jis iškart pastebėjo, kad W.Whitmano kūryba – kažkuo ypatinga. Taip per daugelį „Žolės lapų“ leidimų W.Whitmanas pagaliau surado savo skaitytoją ir tapo šiek tiek žinomas senatvėje bei gana ramiai gyveno <…>.“

Pasak R.Užgirio, jaunystėje spausdinami W.Whitmano eilėraščiai buvo tradiciniai ir nieko nežadantys, ir tik vėliau kažkas įvyko: „Kai kurie mokslininkai teigia, kad tai buvo mistinė patirtis, tam tikras dvasinis perversmas, po kurio staiga verlibro stiliumi pradėjo lietis žodžiai <…>. Mes žinome, kad vėliau jis tapo baisiai įtakingas, atsidūrė Amerikos kanono centre, o jį vadina Amerikos poezijos tėvu <…>. Poetų, kuriems W.Whitmanas padarė įtaką, sąrašas gali būti ilgas – Lawrence’as Ferlinghettis, Allenas Ginsbergas, Pablo Neruda, Vladimiras Majakovskis, netgi Eduardas Mieželaitis ir t.t.“

„Gal W.Whitmano eilės šiandien ir neskamba šokiruojančiai, bet noriu priminti, kad 1855 m. verlibro išvis nebuvo. Galbūt Christoperis Smartas ir buvo parašęs tokių eilėraščių, bet jis niekada nebuvo išspausdintas. Verlibrą taip pat buvo galima rasti Biblijos vertimuose į anglų kalbą, kuriuos W.Whitmanas tikrai skaitė ir buvo jų įkvėptas. O ypač anglų literatūros istorijai svarbi Karaliaus Jokūbo Biblija iš XVII a.“, – teigia R.Užgiris.

Kuo W.Whitmano poezija aktuali šiandien?

T.Venclovos manymu, W.Whitmano retorika, publicistiniai manifestai bei ekstatiškas demokratijos ir technologijų garbinimas nėra aktualu naujoms kartoms: „Mes po daugelio dešimtmečių jau žinome, kad technologijos ir demokratija turi savų aklaviečių. Nors be šių dalykų žmonija, kokią ją pažįstame, vargu, ar išliktų. Vis dėlto galime žavėtis W.Whitmano ritmais, tvirtai sukaltomis frazėmis, žodyno klaviatūra, sintaksės užmoju. Klausydamasis W.Whitmano angliškai aiškiai jaučiau, kad nepaisant verlibro jame yra vidinių rimų ir aliteracijų, tatai poetas tobulai moka daryti. Galima žavėtis jo atvira kompozicija.

Sakyčiau, kad Czesławas Miłoszas vėlyvojoje savo poezijoje perlaužė W.Whitmano poetiką per dabartinę žmonijos patirtį, suteikė jai tragizmo, skepticizmo, pavojaus pojūčio elementą. Jeigu galėčiau nekukliai kalbėti ir apie save patį, tai bandžiau Cz.Miłoszo patirtį perkelti į lietuvių poeziją. Neseniai išspausdintos mano eilės „Skrydis“ gerokai miłosziškos, taigi ir whitmaniškos.“

R.Užgiris sako, kad W.Whitmanas bandė apdainuoti Ameriką kaip naują, daug vilties turinčią šalį: „Jo požiūris buvo demokratiškas – visus priima, už visus kalba, visus užjaučia bei pasakoja kitų žmonių istorijas. W.Whitmanas į poeziją įvedė šnekamąją kalbą bei ėmė teigiamai vaizduoti miestą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo paviršutiniški dalykai, tačiau jo poezijai būdingos sudėtingos filosofinės, mistinės temos. Per poeziją jis nuolat galynėjasi su mirtimi.

Pasak T.Venclovos, sovietiniais laikais W.Whitmanas taip pat nekėlė ypatingo pasipriešinimo, mat jį bandė vaizduoti kaip revoliucinį „mūsų poetą“, lyg jis būtų sovietų valdžios pirmtakas.

Nors ir buvo atviras pasauliui, jis žinojo, kas yra blogis. Pilietinio karo metu Amerikoje jis pats slaugė sužalotus kareivius ir suprato, ką žmonės galėjo padaryti vienas kitam. Jo poezijoje yra jaudinančių vietų, kuriose kalbama apie vergovę bei pagalbą ten patekusiems žmonėms <…>. Svarbus yra ir W.Whitmano psichologinis pasaulėvaizdis, kuriame poetas atskyrė tikrąjį „aš“ ir sielą, kaip žmogaus dalį. To negalime redukuoti iki Sigmundo Freudo ir Carlo Gustavo Jungo teorijų. Atsisakydamas krikščioniško žemiškojo kūno W.Whitmanas bandė sieti kūną ir sielą. Jis taip pat vertino seksualumą, kuris jo eilėse įgauna įvairias formas – meilę vyrams, moterims ir sau. Jis atsisakė žeminti bet kokį kūniškumą ir norėjo tai sujungti su siela.“

Apie W.Whitmaną Antano Smetonos laikais ir sovietmečiu

Pasakodamas apie pirmąjį susidūrimą su W.Whitmano poezija, T.Venclova teigė: „Pirmą kartą apie W.Whitmaną išgirdau vartydamas 1931–1933-ųjų Kaune leidžiamą žurnalą „Trečias frontas“. Jį redagavo mano tėvas Antanas Venclova, o žurnale dalyvavo Kostas Korsakas, Kazys Boruta bei vėliau emigravęs ir antikomunistu tapęs Bronys Raila <…>. Antrame „Trečio fronto“ numeryje visas puslapis buvo skirtas modernistinių eilių vertimams <…>.“

Paklaustas apie to meto vertimų cenzūrą T.Venclova atsakė: „Taip, A.Smetonos Lietuvoje cenzūra buvo, bet toli gražu ne tokia baisi kaip sovietmečiu <…>. Modernistiniuose eilėraščiuose, kuriuos spausdino „Trečias frontas“, nieko politiškai „necenzūrinio“ nebuvo. Buvo nieko negąsdinantys bendri šūkiai su polinkiu į drąsesnį kūno funkcijų atvaizdavimą, bet tai ir viskas.“

Pasak T.Venclovos, sovietiniais laikais W.Whitmanas taip pat nekėlė ypatingo pasipriešinimo, mat jį bandė vaizduoti kaip revoliucinį „mūsų poetą“, lyg jis būtų sovietų valdžios pirmtakas: „Jis ne sovietų pseudo demokratijos pirmtakas, o amerikietiškos demokratijos dainius. Ši demokratija, veikianti ir XXI a. Lietuvoje, su sovietine „demokratija“ neturi nieko bendro.“

„Po karo žurnale „Pergalė“, kuris dabar vadinasi „Metai“, buvo išspausdinti keli Aleksio Churgino vertimai, – pasakojo T.Venclova. – Jis kaip visada vertė glotniai, sklandžiai ir nelabai įdomiai. Man tada į akį įkrito eilėraštis, kurtas JAV prezidento Abrahamo Lincolno atminimui, „Mano kapitone“. Tai vienas iš nedaugelio, o galbūt vienintelis W.Whitmano eilėraštis, parašytas tradiciniu eiliavimu <…>. W.Whitmaną skaičiau ir rusiškai, jį išvertė vaikų autorius, „Daktaro Aiskaudos“ kūrėjas bei puikus kritikas Kornejus Čiukovskis. Tačiau jo vertimai, panašiai kaip ir A.Churgino, kažkaip subanalina originalą. Dėl šios priežasties V.Majakovskis ir puolė K.Čiukovskio vertimus.“

T.Venclovos akyse W.Whitmaną kompromitavo „tarybiniai jo poezijos mėgdžiojimai, kurie atitiko neva dinamišką, neva revoliucinę, neva žmogiškai liaudišką Sovietų Sąjungos prigimtį“.

„Kaip ir visi nuo jaunystės labai gerai žinojau, ko visa tai verta. Be to, man atrodė (gal ir klaidingai), kad verlibru rašyti žymiai lengviau. O kas lengva – tas nelabai įdomu. W.Whitmaną imitavo E.Mieželaitis ir, sakyčiau, virto jo parodija. Labai lengva pastebėti, jog jo eilėraščio žmogus tiesiog nusirašytas iš W.Whitmano. Buvo pridėta tik tiek, kad šis žmogus yra komunistas. Akivaizdu, kad E.Mieželaitis – sovietinės tarybinės poezijos kvintesencija. Mano kartos bei jai artimi žmonės šio poeto visiškai nepriėmė <…>“, – pasakojo profesorius.

Poetų, kuriems W.Whitmanas padarė įtaką, sąrašas gali būti ilgas – Lawrence’as Ferlinghettis, Allenas Ginsbergas, Pablo Neruda, Vladimiras Majakovskis, netgi Eduardas Mieželaitis ir t.t.

Išskyrė W.Whitmano, Ch.Baudelaire’o ir Emily Dickinson mokyklas

T.Venclova knygos pristatymo metu nupiešė išsamų W.Whitmano vietos poezijos tradicijoje vaizdą:

„<…> Pristatyme buvo teisingai pasakyta, kad tuo metu gyveno du svarbūs XX a. poezijos pranašai – W.Whitmanas ir Ch.Baudelaire’as, kuris verlibro nevartojo ir rašė griežtai tradicinėmis, taisyklingomis, išraiškingomis eilėmis. Dėl savo technikos, tragizmo, bet ne spontaniškumo ir optimizmo, kuriuos siejame su W.Whitmanu, man buvo ir liko įdomesnis Ch.Baudelaire’as. Jeigu W.Whitmano miestas yra technikos, masės, entuziazmo sfera, tai Ch.Baudelaire’o miestas – nuopolio, asmeninės nelaimės, apokalipsės sfera.

W.Whitmanas – prisiekęs globalistas, o Ch.Baudelaire’o kaip ir Thomo Stearnso Elioto bei Osipo Mandelštamo poezijoje pasireiškia individuali metafizika <…>. Vis dėlto šiame dviejų poetikų ginče laimėjo W.Whitmanas, nes šiuolaikinės eilės plaukia veikiau W.Whitmano, bet ne Ch.Baudelaire’o farvateriu. Iš pastarojo liko ekstremalių būsenų kultas – išmėginti viską, nevilties, absurdo tonalumas. Toks yra labai whitmeniškas A.Ginsbergas. Manau, kad dabartinėje amerikiečių poezijoje „Žolės lapų“ poetika perlaužta per Ezra Poundo „The Cantos“ poetiką, kuri tiek perpildyta kultūrinių reminiscencijų, kad jau net to krūvio nebeišlaikydama grimzta į chaosą. W.Whitmanas yra žymiai aiškesnis ir ne toks intertekstualus. Jo pusėje taip pat yra vėlyvasis Ch.Miłoszas.

Čia buvo paminėta ir E.Dickinson – visiška W.Whitmano antipodė, trumpo, aforistinio teksto meistrė, kai kas suartina ją su rusų poete Ana Achmatova. E.Dickinson irgi praktikavo verlibrą, bet kitokį nei W.Whitmanas. Iš jos didele dalimi plaukia dabartinė feministinė lyrika ir didžiulį įspūdį daro jos biografinis tekstas, labai tinkantis psichoanalitinėms pratyboms. Ji gyveno užsidariusi, pergyveno sunkų, faktiškai nerealizuotą romaną ir t.t. Psichoanalizei tinka ir W.Whitmanas, kuris, beje, buvo biseksualus. Iš jo kaip ir A.Ginsbergo plaukia gėjiška poezija. Lietuvoje, kur žodis „gėjus“ iki šiol yra keiksmažodis, daugeliui tai būtų nepriimtina.“

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Esports namai

Maistas