Dabar populiaru

Naujausios

Publikuota: 2018 sausio 28d. 19:00

Nerijus Mačiulis – apie mėgstamus rašytojus ir knygas, kurios neturėjo būti išleistos

Nerijus Mačiulis Interviu
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Nerijus Mačiulis

Nors žinomas ekonomistas Nerijus Mačiulis yra didelis knygų mėgėjas, jis drąsiai sako, kad knygų yra išleidžiama per daug. Ne tik dėl to, kad visų jų neįmanoma perskaityti. „Priimti sprendimą rašyti knygą reikėtų labai atsakingai suvokiant, kad žmogui tai kainuos ne tik pinigus, bet ir nemažai laiko, kurį jis investuos tam, kad perskaitytų knygą“, – teigia jis ir pasakoja, kaip pačiam į rankas yra patekę tokių knygų, kurios tiesiog buvo ne naudingos, o žalingos.

„Tam, kad pasiryžčiau rašyti knygą, turėčiau turėti labai gerą idėją, būti įsitikinęs, kad galiu rašyti labai gyvai, energingai, įtraukiančiai“, – dėsto jis, į ką pats atsižvelgtų, jei rašytų knygą.

O kokias knygas mėgsta skaityti N.Mačiulis? „Neturiu susidaręs sąrašo knygų ar autorių, kuriuos skaitau. Žinoma, yra keli autoriai, kurių išleidžiamas visas naujas knygas perskaitau“, – šypsosi ekonomistas.

Apie įsimintinas skaitytas knygas, mėgstamus autorius, knygų kainas ir dar daugiau – 15min knygos“ ciklo „Gyvenimo knygos“ pokalbis su N.Mačiuliu.

– Pradėkime nuo pradžių – kas jus sudomino knygomis? Koks buvote pradedantysis skaitytojas?

– Tikrai negaliu pasakyti, kokia buvo pirma perskaityta knyga, bet puikiai pamenu knygą, kurią skaičiau labai daug kartų – vaikystėje buvo toks etapas, kai visus tris Karlo May'aus „Vinetu“ tomus perskaičiau turbūt po dešimt kartų. Versdavau ir versdavau šias knygas.

– Viename interviu esate sakęs, kad mokyklos laikais nemėgote skaityti to, ką jums liepdavo. Kodėl?

– Dabar sunku pasakyti, kas tuo metu buvo. Bet natūralu, kad kai jaunam žmogui pasakome – štai šią knygą turi perskaityti, ji yra tai, kas bus įdomu – atsiranda paaugliškas pasipriešinimas, nes tuo metu atsiranda noras rinktis pačiam, ką nori skaityti, o ne žiūrėti į privalomąjį literatūros sąrašą. Kita priežastis, kuri, manau, išlikusi iki šiol – mokyklos privalomajame literatūros sąraše būdavo nelabai įdomios knygos ir turbūt nelabai pritaikytos amžiui. Vienuolikametis, dvylikametis ar penkiolikametis tikrai ne visas lietuvių ir pasaulio literatūros klasikos knygas gali skaityti ir suprasti.

Puikiai pamenu, kaip vienuoliktoje klasėje skaičiau Hermanno Hesse's esė ir nieko nesupratau, ką ši esė man nori pasakyti. Nebaigiau skaityti tos knygos. Aš suprantu, kad reikia jaunus žmones paskatinti ir priversti skaityti, ypač šiuolaikinę kartą, bet yra labai gerai, kai jie turi pasirinkimą – ką nori ir ko nenori skaityti.

– O kokias knygas mėgstate dabar?

– Nėra vieno žanro ar vieno autoriaus ir būtų sunku pasakyti, kuri skaityta knyga man yra palikusi didžiausią įspūdį, nes kiekviename gyvenimo etape būna tokios knygos, kurios labai sukrečia, pakeičiau pasaulėžiūrą ir verčia prie jų sugrįžti. Kaip sakiau, vaikystėje tokios knygos buvo apie Vinetu ir kitus indėnus – jos mane vertė mokytis mėtyti peilį, kad galėčiau jį iš trisdešimties metrų įsmeigti į medį. Paauglystėje buvo labai užkabinusios Jerome'o Davido Salingerio knygos, bet gal ne populiariausioji „Rugiuose prie bedugnės“, bet „Apsakymai ir apysakos“. Ją skaičiau ne vieną kartą ir kaskart skaitant iš jos pasiimdavau ką nors naujo. Visai neseniai, prieš kelerius metus, dar kartą ją perskaičiau ir į ją pažiūrėjau visai kitu kampu.

Neturiu susidaręs sąrašo knygų ar autorių, kuriuos skaitau. Žinoma, yra keli autoriai, kurių išleidžiamas visas naujas knygas perskaitau. Pavyzdžiui, Martinas Amisas ir Ianas McEwanas – gyvieji klasikai, kurių rašymo stilius, temos, fantazija ir žinios labai įkvepia, sudomina. Neradau nė vienos jų knygos, kuri man nepatiktų ir nepaliktų įspūdžio.

Man yra įdomus ir detektyvų žanras. Manau, kad kiekviena gera knyga turi turėti detektyvo elementų, nes jei viskas nuspėjama ir nėra jokios intrigos, tai sunku į tokią knygą įsitraukti. Bet atsakymas į klausimą, kas man yra įdomu, labai priklauso nuo to, kada manęs paklausite. Užpernai buvo vienas autorius ir viena knyga, kuri mane labai sukrėtė ir įtraukė. Pernai buvo visai kitokia – Donna Tartt „The Goldfinch“, regis, ji lietuvių kalba nėra išleista, bet bent dabar dar vis atrodo, kad tai viena geriausių mano skaitytų grožinės literatūros knygų.

Nėra vieno žanro ar vieno autoriaus ir būtų sunku pasakyti, kuri skaityta knyga man yra palikusi didžiausią įspūdį, nes kiekviename gyvenimo etape būna tokios knygos, kurios labai sukrečia, pakeičiau pasaulėžiūrą ir verčia prie jų sugrįžti.

Nebūna taip, kad pasiimu vieną knygą ir ją perskaitau nuo pradžių iki galo. Šiuo metu skaitau tris ar keturias knygas – labai priklauso nuo nuotaikos, kurią knygą pasiimu. Kartais būna lengvesnio stiliaus knyga, kurią galima skaityti, pavyzdžiui, prižiūrint vaikus, kitos reikalauja didesnio įsitraukimo, tylos. Norisi turėti kelias paruoštas, kurias priklausomai nuo aplinkybių galėčiau skaityti.

– Ar yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?

– Yra ir kartais netyčia pataikau ant tokių knygų. Nenumetu jų viduryje skaitymo, duodu šansą. Pernai viena iš tokių knygų mane labai nuvylė – tai buvo Nicko Cutterio „The Deep“, fantastinė siaubo knyga. Kartais tokias knygas pasiimu prabėgdamas oro uoste – sudomina viršelis ar užrašas ant viršelio. Ir minėtos knygos pasirinkimas buvo nesėkmingas – iš pradžių pasirodė labai įdomi, intriguojanti, bet ją perskaitęs supratau, kad, mano supratimu, tai buvo prastas kūrinys, be reikalo jai gaišau laiko.

Kalbant apie žanrus, negaliu skaityti vadinamųjų savipagalbos, motyvacinių knygų – manau, kad jos visos yra paviršutiniškos ir neverta jomis gaišinti laiko, kurį galima skirti daug turiningesnėms ir gilesnėms knygoms.

– Kaip iš gausybės išleidžiamų knygų išsirenkate, ką skaityti?

– Tai yra problema kiekvienam. Vaikystėje knygų pasirinkimas buvo daug skurdesnis – patarti galėjo tėvai arba draugai. Dabar patarėjų – daug. Kiekvienų metų pabaigoje socialiniuose tinkluose visi dalijasi geriausių knygų dešimtukais, visi prestižiniai leidiniai – nuo „Financial Times“ iki „The Economist“ – pateikia metų knygų apžvalgas, kur galima labai greitai susidaryti vaizdą, kokios geros knygos, leidinių nuomone, buvo parašytos ir išleistos tais metais. Informacijos šaltinių netrūksta, trūksta tik laiko, per kurį būtų galima perskaityti tas knygas, nes jų parašoma gerokai daugiau, nei įmanoma perskaityti.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Nerijus Mačiulis
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Nerijus Mačiulis

– Namuose turite didelę biblioteką?

– Man vis dar patinka fiziškai aplink jausti knygas, praeiti pro lentyną ir pamatyti seniai skaitytą ar nebaigtą knygą. Aš turiu tokių knygų, kurių tyčia nebaigiu skaityti.

Vienas iš nedaugelio lietuviškų autorių, kuriuos labai gerbiu ir vertinu, yra Alfonsas Nyka-Niliūnas. Jis nėra parašęs daug knygų, o vienas jo kūrinių „Dienoraščio fragmentai“ išleistas mažu tiražu, bet yra labai įdomus. Šioje knygoje vienos dienos įrašas kartais būna tik vienas sakinys, kartais – dviejų sakinių ar trumpas pamąstymas. Ir šie dienoraščiai, rodos, yra parašyti keturiomis kalbomis ir kalba apie viską. Kartais galėtum pagalvoti, kad tie pamąstymai yra paviršutiniški, bet pradėjęs skaityti supranti, kad juose galima tiek daug visko rasti. Ir aš nenoriu užbaigti šios knygos. Pavartau – chaotiškai, o ne chronologiškai – ir randu gerų perlų.

Viena iš tokių A.Nykos-Niliūno minčių, kurią kiekvieną rudenį prisimenu, yra tokia apie moteris: „Nėra nieko žavesnio ir liūdnesnio už rudenėjančias moteris rudenį“. Pagalvotum, kad nieko ypatingo jis nepasakė, bet kai pradedi žiūrėti giliau, supranti, kad šioje mintyje yra visko. Manau, kad A.Nyka-Niliūnas buvo išskirtinis rašytojas ir jo knygas laikau savo bibliotekoje.

Nors skaitau ir elektronines knygas, noriu jas turėti ir fiziškai, kad ateityje, pavyzdžiui, galėčiau duoti jas savo vaikams paskaityti.

Manau, kad kiekviena gera knyga turi turėti detektyvo elementų, nes jei viskas nuspėjama ir nėra jokios intrigos, tai sunku į tokią knygą įsitraukti.

– Prakalbus apie vaikus, ar jiems skaitote prieš miegą?

– Tenka skaityti pasakas, kurios man asmeniškai vis dar yra nelabai įdomios, bet skaitau ir vaikiškas enciklopedijas. Manau, kad tokiu būdu pavyks vaikams parodyti, kad pasaulis gali būti įdomus žvelgiant ne tik per planšetinių kompiuterių ir mobiliųjų įrenginių ekraną, bet kad yra ir knygų pasaulis, kuris gali įjungti vaizduotę ir net nematant pro akis slenkančių ir greitai besikeičiančių vaizdų juos galima sukurti savo galvoje. Vaikams labai svarbu skaityti – tai turbūt vienas pagrindinių instrumentų, lavinantis vaizduotę, fantaziją. Visi kompiuteriniai žaidimai, „YouTube“ – jau sukurto produkto vartojimas, o knygų skaitymas yra dalyvavimas kūrimo procese, nes jei skaitai aprašytą sceną, turi įsivaizduoti, kaip atrodo žmonės, jų veido išraiškos, kaip jie elgiasi. Viso to nepasiimsi iš niekur kitur, tik iš knygų. Dėl to aš dėsiu daug pastangų, kad mano vaikai skaitytų su mumis, tėvais.

– Jau turite planą, kaip skatinsite juos pačius atsiversti knygą?

– Vienas iš tokių žingsnių – jau dabar vakarais ne tik televizorių žiūrėti, bet ir paskaityti vaikams įdomias knygas. Bet vienas iš planų, kuris būtų, matyt, sėkmingiausias, yra vakare skirti valandą ar kelias skaitymui, kai aplink nėra jokių mobiliųjų įrenginių. Tai būtų skaitymo laikas, kai skaito visi – ir tėvai, ir vaikai. Nes sunku įtikinti vaikus, kad knygų skaitymas yra geresnis užsiėmimas negu telefono naršymas, kai tuo metu tėvai naršo telefone arba žiūri televizorių. Tokius vaikus sunku įtikinti skaityti knygas. Manau, kad vienintelė išeitis – patiems tėvams išjungti savo planšetinius kompiuterius ir telefonus, pasiimti knygą ir parodyti pavyzdį vaikams. Būtent tai ir planuoju daryti.

– Jūsų, kaip ekonomisto vertinimu, kokios knygų kainos – didelės ar ne? Žmonės neretai sako, kad knygos yra tikrai brangios.

– Deja, knygos kainos struktūroje per didelė dalis atitenka ne rašytojui, parašiusiam knygą, bet leidyklai arba distribucijos kanalui. Tai yra problema. Nemanau, kad autoriai, rašantys knygas, labai daug uždirba. Parašyti tokią knygą, iš kurios galėtum gyventi, yra tikrai sudėtinga. Aš sunkiai įsivaizduoju, kaip galima sukurti sistemą, kurioje būtų daug pigesnės knygos, nenuskriaudžiant autorių ir neužkertant kelio jiems gauti pajamas. Vėlgi, leidyklos iš kur nors taip pat turi gauti pajamų – knygų tiražai nėra dideli ir ta marža turi būti didesnė.

Bet lygindamas knygos kainą su kitų produktų kainomis, nepasakyčiau, kad knygos yra labai brangios. Vidutiniškai grožinės literatūros knyga kainuoja 10–15 eurų, kavos puodelis senamiestyje kainuoja 2–3 eurus. Man atrodo, kad knygos kaina, prilygstanti penkiems kavos puodeliams, yra adekvatu ir aš tikrai rinkčiausi knygą, o ne tuos penkis kavos puodelius. Aišku, knyga yra įperkama ne visiems, bet dėl to mes turime bibliotekas. Galų gale, yra ir kitų šaltinių, kaip galima prieiti prie nemokamų knygų.

– O jūs pats lankotės bibliotekoje?

– Pastaruoju metu neteko, bet vaikystėje bibliotekoje praleisdavau labai daug laiko ir tuo metu beveik visos perskaitytos knygos būdavo iš bibliotekos. Tokia institucija kaip biblioteka turi išlikti, nebūtinai joje bus pačios naujausios knygos, bet jų įvairovė leidžia išsirinkti. Biblioteka yra unikali erdvė socializavimuisi, pažintims. Norėčiau sugrįžti į biblioteką, bet dabar tam nėra nei pagrindo, nei laiko, nei aplinkybių. Bet tikiuosi, kad daug žmonių – jaunų ir vyresnių – randa laiko nueiti į bibliotekas.

– Ar galime tikėtis, kad vieną dieną išvysime Nerijaus Mačiulio knygą?

– Aš įsivaizduoju, kad kiekvieną dieną išleidžiama šimtai naujų knygų. Visų knygų perskaityti neįmanoma. Turbūt neįmanoma perskaityti ir vieno procento išleidžiamų knygų, jau nekalbu apie visų per šimtmečius išleistų knygų, tarp kurių yra tikrai labai gerų.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Nerijus Mačiulis
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Nerijus Mačiulis

Tam, kad pasiryžčiau rašyti knygą, turėčiau turėti labai gerą idėją, būti įsitikinęs, kad galiu rašyti labai gyvai, energingai, įtraukiančiai. Ar turėti tokią istoriją, kurią galvočiau verta papasakoti, kad ją sužinotų didelė dalis gyventojų. Tikrai šiuo metu taip nesijaučiu ir manau, kad knygų rašoma truputį per daug. Kai kuriais atvejais tai tokia opurtunistinė veikla, kai žmonės, neturėdami tinkamų rašymo įgūdžių, istorijų ir fantazijos pabando eksperimentuoti. Tai nėra draudžiama – net jei niekas tų knygų ir neperka, tai yra puikus pratimas, lavinantis paties žmogaus kompetencijas. Bet tikrai yra išleista daugybė knygų, kurios neturėjo būti išleistos. Jų pridėtinė vertė labai žema, o kažkas ties jomis užkliūna ir jas perskaito, kaip aš pernai perskaičiau minėtą knygą „The Deep“.

Priimti sprendimą rašyti knygą reikėtų labai atsakingai suvokiant, kad žmogui tai kainuos ne tik pinigus, bet ir nemažai laiko, kurį jis investuos tam, kad perskaitytų knygą. O jei perskaitęs iš to negaus nei malonumo, nei žinių, nei kažkokios kitos pridėtinės vertės, tai tokia knyga yra ne naudinga, o žalinga.

TAIP PAT SKAITYKITE: Martynas Starkus: „Savyje įveikiau skaitytojo godumą – knyga neturi dulkėti lentynoje, o keliauti iš rankų į rankas“

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Žinau, ką renkuosi

Metas rinktis

Maistas

Laikas griliui

Išlaikyk atostogų ritmą

Melga

Sveikata

Automobilių švaros centras AINAVA

Ryškiems įvarčiams

Pasaulis kišenėje

Sulčių nauda

Daugiau skonio

Naujas regėjimas

Unicef vaikų bėgimas „Už kiekvieną vaiką“

Renginių gidas