Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 6d. 21:00

Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk: „Ateina nauji laikai“

Olga Tokarczuk
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Olga Tokarczuk

Lenkų rašytoja, Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk pasidalino savo mintimis apie tai, kaip ji jaučiasi karantino metu ir kokie pokyčiai ateina. Iš pradžių šie jos apmąstymai buvo publikuoti leidinyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, o vėliau rašytoja publikavo juos savo „Facebook“ paskyroje. Siūlome šio straipsnio vertimą.

Langas

Per langą matau baltąjį šilkmedį, medį, kuris žavi mane ir kuris tapo viena priežasčių, kodėl aš čia apsigyvenau. Šilkmedis – dosnus medis, savo saldžiomis ir naudingomis uogomis maitinantis dešimtis paukščių šeimų pavasarį ir vasarą. Tiesa, dabar šilkmedis neturi lapų, tad matau tylios gatvės, kuria retkarčiais kas nors eina link parko, dalį. Vroclave beveik vasara, saulė šviečia, dangus žydras, oras švarus. Šiandien vaikščiodama su šunimi pamačiau dvi šarkas, vejančias pelėdą nuo savo lizdo. Mes pažvelgėme su pelėda viena kitai į akis, mus skyrė vos metras. Man atrodo, gyvūnai taip pat laukia, kol kažkas nutiks.

Jau ilgą laiką pasaulio man buvo per daug. Visko buvo per daug, pernelyg greita, pernelyg garsu. Taigi, nejaučiu „atsiskyrimo traumos“, nejaučiu kančios dėl to, kad nesutinku žmonių. Neliūdžiu dėl to, kad užsidarė kino teatrai, man nesvarbu, kad neveikia prekybos centrai. Nerimauju tik tada, kai galvoju apie visus tuos darbus praradusius žmones.

Sužinojusi apie prevencinį karantiną pajaučiau palengvėjimą, ir žinau, kad daug žmonių jaučiasi taip pat, nors ir gėdijasi tai pripažinti. Mano introvertiškumas, ilgą laiką dusintas ir sekintas pernelyg aktyvių ekstravertų, galų gale išlindo į šviesą.

Per langą stebiu kaimyną, darbuose paskendusį advokatą, kurį dar visai neseniai mačiau ryte einantį į teismą su per petį permesta mantija. Dabar jis apsmukusia sportine apranga galiniame kieme kovoja su šakomis – turbūt tvarkosi.

Matau porą jaunuolių, vedžiojančių seną šunį, kuris nuo praėjusios žiemos sunkiai paeina. Jo kojos dreba, o jie neskubėdami kantriai lydi jį.

Šiukšlių išvežimo mašina su didžiuliu triukšmu surenka šiukšles.

Žinoma, gyvenimas tęsiasi, tačiau visiškai kitu ritmu. Susitvarkiau spintą ir sukroviau perskaitytus laikraščius į popieriaus konteinerį. Persodinau gėles. Paėmiau dviratį iš remonto. Mėgaujuosi maisto gaminimu.

Nuolatos atmintyje grįžta vaizdiniai iš vaikystės, kuomet laiko buvo kur kas daugiau ir jį buvo galima „švaistyti tuščiai“, valandas žiūrėti pro langą, stebėti skruzdes, gulėti po stalu, įsivaizduojant, kad tai arka. Arba skaityti enciklopediją.

O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?

Argi mes negrįžome į normalų gyvenimo ritmą? O jeigu virusas yra ne normų sutrikdymas, o visiškai atvirkščiai – tas neramus pasaulis iki jo atsiradimo buvo nenormalus?

Virusas priminė mums tai, ką mes taip aistringai neigėme: kad mes esame trapios būtybės, sukurtos iš pačios subtiliausios materijos. Kad mes mirštame, kad mes esame mirtingi.

Kad mes nesame atskirti nuo pasaulio savo „žmogiškumu“ ir unikalumu, o pasaulis yra didžiulis tinklas, kuriame mes visi esame sujungti su mums nematomomis esybėmis tvirtomis priklausomybės ir poveikio gijomis.

Kad mes priklausomi vieni nuo kitų, nepriklausomai nuo to, iš kur mes kilę, kokia kalba kalbame, kokia mūsų odos spalva, – mes visi sergame vienodai, mes visi bijome ir mirštame vienodai.

Jis privertė mus suprasti – kad ir kiek silpni ir pažeidžiami jaučiamės, aplink mus yra žmonių, kurie dar silpnesni ir kuriems dar labiau reikia pagalbos. Jis priminė mums, kokie pažeidžiami yra mūsų tėvai ir seneliai ir kaip jiems reikia mūsų pagalbos. Jis parodė mums, kokią grėsmę mūsų karštligiškas mobilumas kelia pasauliui. Ir jis mums uždavė klausimą, kurį mums patiems retai užteko drąsos paklausti: ko mes iš tiesų ieškome?

Ligos baimė išvedė mus iš šio užsiciklinusio kelio ir priminė mums apie tai, kad yra lizdai, iš kurių mes atėjome ir kur mes jaučiamės saugūs. Kad ir kokie dideli keliautojai mes būtume, tokiose situacijose mes visuomet grįšime namo.

Mums atsivėrė liūdna tiesa: ypatingo pavojaus akimirką mąstymas tautų ir sienų atžvilgiu grįžta prie uždarumo ir išskyrimo kategorijų. Šioje sudėtingoje situacijoje išaiškėjo, kokia praktikoje silpna yra europietiškos bendruomenės idėja. Sąjunga atsisakė bendros kovos, krizės metu delegavusi sprendimus pačioms valstybėms. Manau, kad valstybių sienų uždarymas šiuo liūdnu metu tapo pačia didžiausia nesėkme – grįžo senasis egoizmas ir skirstymas į „mūsų“ ir „svetimieji“, tai, su kuo mes kovojome pastaruosius metus, tikėdamiesi, kad to daugiau nebebus.

Viruso baimė automatiškai atgaivino paprasčiausią atavistinį įsitikinimą, kad dėl visko kalti pašaliečiai ir kad jie visuomet iš kažkur atneša grėsmę. Europoje virusas yra „atėjęs iš kažkur“, jis ne mūsų, jis svetimas. Lenkijoje visi atvykusieji iš užsienio tapo įtariamaisiais.

Uždarytų sienų banga ir siaubingos eilės prie sienų kirtimo punktų daugybei jaunų žmonių, matyt, sukėlė šoką. Virusas priminė: sienos egzistuoja ir jos puikiai stovi.

Taip pat bijau, kad virusas primins mums dar vieną seną tiesą, kokie mes visi esame nelygūs. Kai kurie iš mūsų privačiais lėktuvais skris į namą saloje ar pasitrauks į mišką tuo metu, kai kiti liks miestuose dirbti jėgainėse ar vandens tiekimo stotyse. Kiti rizikuos savo sveikata dirbdami parduotuvėse ar ligoninėse. Kai kas iš epidemijos užsidirbs, kai kas praras viską, ką uždirbo per gyvenimą.

Ateinanti krizė gali pakirsti principus, kurie mums atrodė esantys stabilūs; daug šalių nesusidoros su ja ir griuvimo akivaizdoje iškils naujoji tvarka, kaip dažnai būna po krizių.

Ateinanti krizė gali pakirsti principus, kurie mums atrodė esantys stabilūs; daug šalių nesusidoros su ja ir griuvimo akivaizdoje iškils naujoji tvarka, kaip dažnai būna po krizių.

Mes sėdime namuose, skaitome knygas ir žiūrime televizijos serialus, tačiau iš tiesų mes ruošiamės didžiulei kovai dėl naujos realybės, kurios mes net negalime įsivaizduoti, tačiau pamažu suprantame, kad niekas nebus taip kaip anksčiau. Priverstinio karantino situacija ir šeimų izoliacija namuose gali priversti mus suvokti tai, ko nenorėjome pripažinti: šeima įgriso mums, vedybiniai ryšiai jau seniai dingo. Mūsų vaikai paliks karantiną su internetine priklausomybe, o daugelis iš mūsų supras beprasmybę situacijos, kurioje glūdi mechaniškumas ir inercija.

Kas, jeigu žmogžudysčių, savižudybių ir psichinių ligų skaičius išaugs?

Mūsų akyse civilizacijos paradigma, kad mes esame kūrimo meistrai, mes galime viską, pasaulis priklauso mums, formavusi mus per paskutinius du šimtus metų, dingsta kaip dūmai.

Ateina nauji laikai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15min tema

Ypatingos

17:02
04:35

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

01:00
24:59
00:45

Esports namai

URBAN˙/