Dvylikametė Helenka, per klaidą išgėrusi paslaptingo eliksyro, iš XVII amžiaus persikelia į šiuos laikus. Pasiklydusią pilies griuvėsiuose ją aptinka Karolina. Kartu su sesute Maka jos nusprendžia pasirūpinti mergaite, parodyti jai šiuolaikinį pasaulį ir jo papročius. Be to, visi pažada padėti Helenkai grįžti pas dėdę. Tačiau tai nėra paprasta, nes pasirodo keistas vyras su randu ant skruosto... Pasakojimas kupinas paslapčių, neįprastų įvykių. Jis įtrauks smalsius jaunuosius skaitytojus, įkvėps atrasti knygose naujus pasaulius.
Beata Ostrowicka (g. 1966) laikoma viena įdomiausių lenkų vaikų literatūros autorių. Ji pelniusi ne vieną literatūrinį apdovanojimą, įtraukta į Hanso Kristiano Anderseno premijos garbės sąrašą. Lietuvių skaitytojams pažįstama iš knygų „Aukštyn kojom“ ir „Bjauri mergiotė“. Abi buvo išleistos 2007 m.
Iš lenkų kalbos vertė Rytė Janauskaitė.
Knygos ištrauka
Tai buvo kažkas visiškai neįtikėtino. Ne vienas būtų įvykdęs nusikaltimą, kad tik gautų eliksyrą su visokiausiomis galiomis, stulbinančiomis ir paslaptingomis, kuris visai atsitiktinai pateko man. Eliksyras, kurio net pora lašų galėjo nuvesti į kitus amžius. – Jis švelniai paglostė dėželę. – Meistras Budzatis per jį ir žuvo.
Sutarėme Helenką Dudzinską laikyti karaliaus Sobieskio pavaldine. Iš tiesų viskas rodė, kad ji gimė maždaug prieš tris šimtus metų, o ne kad jos galvoje ne visi varžteliai vietoje. Šiuo klausimu viskas pasidarė aišku, užtat neaišku kitu. Kaip pagelbėti Helenkai grįžti namo? Dėl vieno dalyko buvome visiškai tikri: skelbimai spaudoje, televizijoje ir bendravimas su policija čia nepadės. Be to, turėjome paaiškinti Helenkai, koks dabar amžius.
Pabandžiau įsivaizduoti save jos kailyje: kaip tada elgčiausi, atsidūrusi vargu ar malonioje padėtyje, – kelionėje laiku. Veikiausiai pavirsčiau apsibliovusia verksne, nepajėgiančia ko nors protingo nuveikti. Betgi ką man tai duotų? Ogi nieko. Užkankinčiau save ir kitus.
Daugybę dienų vis svarstėme, kas galėjo nutikti, kad ji persikėlė į kitą amžių, bet nieko protingo nesugalvojome. Maka klausinėjo jos apie viską, kas įvyko tą dieną, kai ji persikėlė, ir niekas neatrodė įtartina. Niekas, ką mes sumanydavome, negalėjo paaiškinti, kaip ji galėjo grįžti namo į savo laikus. Kartą net įsivaizdavome, kad ji išgėrė pernelyg daug žolelių arbatos arba su tuo stebuklingu tirpalu buvo kažkas ne taip.
