Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 05 29, 08:03

Nušvitimo akimirkos ir tragiški nuopuoliai – ar alkoholis išliko bohemiško menininkų gyvenimo palydovu?

Laisvam ir maištingam, bohemiškai gyvenančiam ir visuomenės normas laužančiam menininko įvaizdžiui nuo seno tiko ir svaigulio būsena, sukelta alkoholio ar narkotikų. „Geriantis menininkas“ – tokia etiketė dar ne taip seniai ir Lietuvoje buvo suvokiama kaip visiška norma ir net būtina kuriančiojo tapatybės dalis.
Bohema
Bohema / Artūro Baryso-Baro archyvo nuotr. iš Gedimino Kajėno kolekcijos

Žymusis Paryžiaus dendis Charles'is Baudelaire‘as viename iš savo eilėraščių proza kvietė svaigintis ir nuolatos būti girtam – ir nesvarbu kuo – vynu, poezija ar dorybe, o alkoholinės literatūros meistro Charleso Bukowskio knygos tiesiog sklidinos girtuoklystės, visur besivoliojančių tuščių butelių ir nuolatinių pagirių jausmo.

Meno bei literatūros istorijoje, kur bedurtum, nesunkiai rasi žymių kūrėjų biografijose ar jų kūriniuose įamžintą svaigulio adoravimą, kūrybinį šėlsmą ir nesibaigiančius nuotykius, kuriuos paskatino bei įkvėpė apgirtimas.

Edgaras Allenas Poe, Williamas Faulkneris, Jamesas Joyceas, Jackas Keruacas, Hunteris S.Thompsonas, Dylanas Thomas, Dorothy Parker, Ernestas Hemingway – tai vos keletas didžiųjų pasaulio literatų, kuriems alkoholis tapo ne tik kūrybiniu įkvėpimu, nuolatiniu gyvenimo palydovu, bet ir skausminga degradacijos ar net savižudybės priežastimi.

Tokių – kūrybingų ir tragiškų – menininkų biografijų kupina ir Lietuvos literatūros bei meno istorija. Ypač – sovietmečiu, kai svaiginimasis, anot poeto Valdemaro Kukulo, buvo „patikimiausias asmenybės savisaugos būdas“. Vis dėlto, rašytojas teisus sakydamas, kad bohema, visų pirma, yra „jaunų ir kūrybingų žmonių privilegija, ir tik nedaugeliui pavyksta šią Dievo dovaną išsaugoti iki senatvės“, nes tai visada yra kelias skustuvo ašmenimis.

Meno bei literatūros istorijoje, kur bedurtum, nesunkiai rasi žymių kūrėjų biografijose ar jų kūriniuose įamžintą svaigulio adoravimą.

Kaip tarpusavyje susiję kūrybiškumas ir svaigulys, ką gali suteikti ir ką atima bohema, kokia yra menininko psichologija bei bohemos sociokultūrinis vaidmuo savojo laiko visuomenėje, galiausiai, kaip šiandien yra pakitęs jaunosios kartos kūrėjų santykis su svaigalais – apie tai šiame tekste kalbiname literatūrologą Mindaugą Kvietkauską, poetą bei vertėją Antaną A.Jonyną, dailininkę bei Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkę Eglę Gandą Bogdanienę ir psichiatrę Nijolę Goštautaitę-Midttun.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Mindaugas Kvietkauskas
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Mindaugas Kvietkauskas

Iš kur kilo romantiškas bohemos mitas?

„Vynas kūrybą lydi nuo seniausių metų“, – teigia literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, primindamas jau Platono „Puotą“, kuri prasideda nuo vyno gėrimo. Tiesa, šiame tekste šventės dalyviai pabrėžia, kad šį kartą derėtų gerti saikingai. Pasak pašnekovo, antikos, o ypač Renesanso laikotarpiu menininkų biografijas vynas lydi nuolatos ir tai nestebino jų amžininkų.

Situacija Vakarų visuomenėje ėmė keistis po Prancūzijos revoliucijos XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje, kuomet menininkas neteko prieš tai turėto statuso, o santykiai su mecenatais – aristokratais bei Bažnyčia – pasikeitė iš esmės. Būtent tada daug menininkų ir, ypač literatų, atsidūrė tarpinėje būsenoje – visuomenės paribyje.

1790 metais Paryžiuje pasirodė markizo de Pelleport'o romanas „Bohemiečiai“, kuriame ne tik pirmą kartą pavartotas terminas „bohema“, tačiau aprašyti ir be pastovaus uždarbio klajojantys literatai, kurie patiria įvairiausius nuotykius lėbaudami Prancūzijos smuklėse.

Bohemiška gyvensena išreiškė to meto rašytojų socialinį užribį, o kartu ir jų maištingą dvasią, kuri priešinasi pragmatiškai, vis labiau buržuazine tampančiai visuomenei.

„Bohemiška gyvensena kaip tik ir išreiškė to meto rašytojų socialinį užribį, o kartu ir jų maištingą dvasią, kuri priešinasi pragmatiškai, vis labiau buržuazine tampančiai visuomenei. Šis menininko ir turtingo buržua konfliktas pažymės viso XIX a. literatūrą ir prisidės prie romantiško ir maištingo kūrėjo paveikslo įtvirtinimo Vakarų kultūroje bei visuomenėje“, – teigė M.Kvietkauskas.

Įdomu tai, kad XIX a. viduryje būtent visuomenės elitas ėmė kurti menininko – laisvo ir linkusio į girtuoklystę bei palaidą gyvenimą – mitą. Prie to prisidėjo viena žymiausių apie bohemą parašytų knygų, 1851 metais pasirodęs Henri Murger apsakymų rinkinys „Scenos iš bohemos gyvenimo“. Rašytojas aprašė nepriteklių kupiną, tačiau kartu žaismingą savo bičiulių meilių, nuotykių ir girtuoklysčių gyvenimą. Po keturių dešimtmečių, remdamasis šiuo kūriniu, kompozitorius Giacomo Puccini sukūrė garsiąją savo operą „Bohema“, kuri bohemišką gyvenimo būdą, maištingo ir valkataujančio menininko vaizdinį atnešė net į didžiąsias to meto Europos scenas.

Pasak literatūrologo M.Kvietkausko, kultūros istorijoje bohema asocijuojasi ne tik su nuolatiniu ir besaikiu lėbavimu, bet ir naujų meninių bei politinių judėjimų užgimimu, novatoriškų, drąsių ir net radikalių idėjų kalve.

„Šiuolaikiniai tyrėjai bohemos terpę suvokia kaip moderniai miesto visuomenei būdingą subkultūrą, kurioje jauni ir talentingi žmonės ieško ir išbando save anapus įprastų gyvenimo normų. Kita vertus, jau rašytojas Honore de Balzacas teigė, kad iš vienos pusės bohema ribojasi su laisve ir kūryba, iš kitos – su skurdu, beprotybe ir ligoninėmis“, – sakė M.Kvietkauskas.

Kultūros istorijoje bohema asocijuojasi ne tik su nuolatiniu ir besaikiu lėbavimu, bet ir naujų meninių bei politinių judėjimų užgimimu.

Paklaustas, kaip bohemiškas gyvenimas atrodo Lietuvos kontekste, M.Kvietkauskas pažymėjo, kad jos apraiškų galima rasti jau XX a. pradžioje, kai jauni dailininkai ir literatai ėmė burtis Vilniuje, o 1907 m. čia įsteigė Lietuvių dailės draugiją. Anot literatūrologo, puikus pavyzdys yra ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kurio nors ir negalima būtų sieti su bohema, tačiau jo figūra puikiai atskleidžia laisvo ir skurdaus menininko genijaus paveikslą.

Iki Antrojo pasaulinio karo Vilniuje gyvavo tiek lenkų, tiek ir žydų menininkų grupės, kurių gyvenimai puikiai atitiko bohemiško gyvenimo būdo sampratą. Tuo tarpu tarpukario Kaune tai labiausiai atsiskleidė avangardininkų laikysenoje, o ryškiausias to pavyzdys – poetas Kazys Binkis.

Būtent iš šio laikotarpio, M.Kvietkausko teigimu, turime ryškių ir įspūdingų prisiminimų apie menininkų lėbavimus ne tik garsiojoje Konrado kavinėje, bet ir ne tokiose prestižinėse vietose. „Savo jaunystės atsiminimuose Antanas Venclova pasakoja, kaip jie drauge su K.Binkiu ne kartą naktį yra ėję į Kauno stoties restoraną, kur kriminalinėje aplinkoje vyko juodas girtavimas“, – pasakojo literatūrologas.

Stalininiu bei vėlesniu laikotarpiu tarp Lietuvos menininkų iškilo tragiško gėrimo iš nevilties problema, tuo tarpu atlydžio laikotarpiu bohema sugrįžo į kavines.

Pasak M.Kvietkausko, stalininiu bei vėlesniu laikotarpiu tarp Lietuvos menininkų iškilo tragiško gėrimo iš nevilties problema, tuo tarpu atlydžio laikotarpiu bohema sugrįžo į kavines, tarp jų – ir legendinę „Neringą“, kurioje tuomet vyko spalvingas kultūrinis gyvenimas, o jame aktyviai dalyvavo ne tik Lietuvos kūrėjai, bet ir svečiai iš kitų Sovietų Sąjungos miestų ir net Vakarų pasaulio.

Pašnekovas prisiminė ir savo paties jaunystės patirtis, kai Atgimimo laikotarpiu, tuomet dar tik pradedantis poetas, lankydamasis literatų pamėgtose kavinėse, ne kartą dalyvavo turininguose ir įdomiuose pokalbiuose. Tačiau kartu vietinė bohema turėjo ne tik šviesiąją, bet ir tamsiąją savo pusę, kurią lydėjo tiek juodas alkoholizmas, tiek ir destruktyvus elgesys.

„1996 metais festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ perskaičiau pranešimą „Šių dienų poetas įvaizdžio krizėje“, kuriame užsiminiau ir apie barbarišką svaiginimąsi, kuris daliai mūsų rašytojų tampa didele problema", – prisiminė pašnekovas, kartu pažymėdamas, kad šios problemos iškėlimą anuomet rašytojų bendruomenė sutiko dirgliai ir net piktai.

Vis dėlto, M.Kvietkausko teigimu, požiūris į bohemišką gyvenimo būdą bei svaigalų vartojimą su metais keitėsi, o šiandien kai kurios scenos iš to meto rašytojų gyvenimo gali skambėti kaip sunkiai įtikinama egzotika.

Sistemos slopinta maišto dvasia ir viešoji kritika pasireikšdavo nepasitenkinimą destruktyviai nukreipiant į save patį. Tokiu būdu menininkas per alkoholį imdavo naikinti save iš vidaus.

Paklaustas, ar bohemiškam būdui pasitraukiant iš menininkų gyvensenos, kartu nemiršta ir maišto bei neprisitaikymo prie patogaus, miesčioniško gyvenimo idėja, pašnekovas pabrėžė, kad demokratinėje visuomenėje žmonės turi galimybių meninėmis akcijomis, pilietiniu nepaklusnumu ar viešąja kritika išreikšti savo individualią laikyseną ir tai yra esminis skirtumas nuo sovietmečio.

„Lietuvos rašytojai bei rašytojos, ypač jaunoji karta, gan nuosekliai pasisako tolerancijos, seksualinių ar tautinių mažumų klausimais. Jie aktyviai veikia viešojoje erdvėje ir tai yra visiškai nauja maišto forma. O sovietmečiu tokių galimybių nebuvo. Štai kodėl sistemos slopinta maišto dvasia ir viešoji kritika pasireikšdavo nepasitenkinimą destruktyviai nukreipiant į save patį. Tokiu būdu menininkas per alkoholį imdavo naikinti save iš vidaus“, – teigė M.Kvietkauskas.

Paprašytas įvardyti ryškiausias lietuvių literatūroje bohemiškos gyvensenos asmenybes bei kūrinius, literatūrologas visų pirma paminėjo K.Binkį, poetą Paulių Širvį ir rašytoją Jurgį Kunčiną.

Tarp įdomiausių grožinių kūrinių M.Kvietkauskas išskyrė tarpukariu pasirodžiusį skandalingą Liūnės Janušytės romaną „Korektūros klaida“, pasakojantį apie jaunų lietuvių menininkų bohemišką gyvenimą Paryžiuje.

Iš XX a. antrosios pusės tekstų, literatūrologo vertinimu, svarbiausi yra J.Kunčino „Tūla“, Tomo Arūno Rudoko romanas „Autodafė“. Šiuose kūriniuose pasakojamas linksmas ir kartu tragiškas spalvingų marginalinės Vilniaus bohemos personažų gyvenimas.

Literatūrologas taip pat išskyrė ir Andriaus Jakučiūno romaną „Tėvynė", kuriame pasakotojas, kankinamas pagirių, visą laiką guli lovoje mąstydamas ir prisimindamas.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Antanas A. Jonynas
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Antanas A. Jonynas

Įkvepianti ir naikinanti svaigalų galia

Iš penkiasdešimties savo kūrybos metų laikotarpio poetas ir vertėjas Antanas A.Jonynas teigia pusę jų praleidęs reguliariai vartodamas, o vėliau net ir piktnaudžiaudamas alkoholiu. Ši patirtis iš dalies buvo susijusi tiek su sovietmečiu įsigalėjusiu alkoholio vartojimu, tiek ir kultūrine to meto aplinka.

„Susitikimuose, renginiuose, darbe, bohemiškuose santykiuose ar pasisėdėjimuose namuose su bičiuliais alkoholis buvo nuolatinis palydovas. Maža to, pats bendravimas be alkoholio tiesiog sunkiai įsivaizduotas. Ir nors menininkų aplinkoje tai ryškiau pastebima, tačiau išties alkoholio vartojimas buvo įprastas dalykas beveik visose srityse“, – teigė poetas.

Susitikimuose, renginiuose, darbe, bohemiškuose santykiuose ar pasisėdėjimuose namuose su bičiuliais alkoholis buvo nuolatinis palydovas.

Paprašytas įvardyti to priežastis Antanas A.Jonynas atsakė, kad „tiesą sakant, nebuvo daugiau ką veikti. Aišku, jei neturėjai jokių sovietinės konjunktūros siekių, nors ir ten be alkoholio nebuvo išsiverčiama...“

„Toje visuomenėje tiesiog nebuvo jokių perspektyvų – darysi kažką daugiau ar nedarysi – jokio skirtumo. Nebuvo jokio tikslo, paskatos ar intencijos imtis kokių nors iniciatyvų, papildomos veiklos ar naujų sumanymų. Negalėjai turėti ambicingų siekių, nes visada atsitrenkdavai į ribas. Todėl tarp tiesioginių darbų ar kūrybos būdavo nemažai tuščio laiko, kurį išnaudodavome pokalbiams prie taurelės ar bokalo“, – pasakojo Antanas A.Jonynas.

Paklaustas, kokį poveikį rašytojų bendruomenei anuomet turėjo legendos ir pasakojimai apie žymių pasaulio rašytojų girtuoklystes, poetas teigė, kad tai kūrė pažangaus ir šiuolaikiško meno pasaulio įspūdį, todėl bohemiškas gyvenimo būdas neatrodė itin smerktinas, veikiau normalus ir net savotiškai sektinas pavyzdys.

Tarp tiesioginių darbų ar kūrybos būdavo nemažai tuščio laiko, kurį išnaudodavome pokalbiams prie taurelės ar bokalo.

Nors jau ketvirtį amžiaus pats poetas yra visiškas abstinentas, o nesaikingą alkoholio vartojimą apibūdino kaip nelaimę ne tik pačiam geriančiam, bet ir jo artimiesiems, tačiau, jo teigimu, sunku būtų paneigti ir įkvepiančią svaigalo galią kūrybai.

„Pažvelgę į meno istoriją, rastume daugybę pavyzdžių, kuomet meno, literatūros ar dailės kūriniai buvo sukurti menininkų, kurie į svaiginimąsi žiūrėjo gan palankiai. Vadinasi, alkoholis ar kokie narkotikai kūryboje gali suvaidinti ir tam tikrą atvėrimo, nušvitimo poveikį, išlaisvinti iš susikurtų suvaržymų, atverti netikėtas asociacijas ir bent kurį laiką, stimuliuojant vaizduotę, vesti net ir į transcendentines patirtis“, – teigė Antanas A.Jonynas kartu pabrėždamas, kad čia daug kas priklauso nuo vartojimo kiekio ir dažnumo, o ėmus piktnaudžiauti, apsvaigimas, o ne kūryba visada paima viršų.

Į klausimą, ar pats yra parašęs bent vieną gerą eilėraštį būdamas apsvaigimo būsenos, poetas nedvejodamas atsakė, kad „ant girtos galvos“ ką nors išties vertingo sukurti niekada nėra pavykę.

„Girtas gali rašyti ir džiūgauti, kaip gerai, netikėtai ir genialiai pavyksta, tačiau išsiblaivius visa tai nušvinta kur kas niūresnėmis spalvomis ir visas tavo vakarykštis „genialumas“ tiesiog subliūkšta blaivioms akims išryškėjusiame banalume“ – kalbėjo poetas.

Girtas gali rašyti ir džiūgauti, kaip gerai, netikėtai ir genialiai pavyksta, tačiau išsiblaivius visa tai nušvinta kur kas niūresnėmis spalvomis...

Rašytojo teigimu, sovietmečiu nebuvo jokios sistemos, kuri būtų galėjusi padėti žmogui atsisakyti svaigalų, o priverstinis gydymas profilaktoriumuose veikė tik trumpą laiką – žmogus negerdavo tol, kol būdavo uždarytas.

Taip pat egzistavo ir kodavimai, bet tai taip pat nebuvo veiksminga priemonė, nes tame nedalyvavo žmogaus sąmoningas apsisprendimas, toks pašalinės jėgos kišimasis į sąmonės autonomiškumą atrodė netgi tam tikra prasme žeminantis.

Paklaustas, kas jį patį paskatino atsisakyti svaigalų, poetas teigė, jog tiesiog nebeturėjo kito pasirinkimo – vartojimas vedė tiesiu keliu į visišką degradaciją.

„Tai buvo 1996-ieji metai, – prisiminė poetas, – Mano akyse keitėsi pasaulis, pamažu vėrėsi galimybės keliauti, pažinti, matyti ir aš supratau, kad yra daugybė dalykų, dėl kurių verta gyventi, tad pasirinkau būtent tai – keliauti, pažinti, daryti tai, kas man pačiam įdomu ir vertinga.“

Atsisakius svaigalų kūrybingumas sumažėja, nes tau tenka apsiprasti su nauju gyvenimu, kitokiu savo paties suvokimu, naujomis patirtimis ir būsenomis.

Pasiteiravus, ar alkoholio atsisakymas turėjo įtakos jo kūrybai, poetas teigė, kad per ketvirtį amžiaus susiformavę įpročiai ir psichinė savijauta negalėjo praeiti lyg niekur nieko, o šį pokytį įvardijo „lūžio būsena“.

„Žinoma, kad kūrybingumas sumažėja, juk tau tenka apsiprasti su nauju gyvenimu, kitokiu savo paties suvokimu, naujomis patirtimis ir būsenomis. Liovęsis gerti bent kurį laiką neparašiau nieko naujo, todėl teko imtis kitų darbų. Tai, be abejo, nėra lengva patirtis, reikia išmokti gyventi naujomis sąlygomis ir susitikti su savo būsenomis“, – teigė žinomas poetas.

Asmeninio archyvo nuotr./Psichiatrė Nijolė Goštautaitė Midttun
Asmeninio archyvo nuotr./Psichiatrė Nijolė Goštautaitė Midttun

Kūrybingumas ir sudėtingi jausmai

Neretai menininkai įsivaizduojami kaip aplinkai jautresnės asmenybės, kurioms svaigulys – tai kaina, kurią jie sumoka už kūrybingumą. Tuo tarpu VšĮ „Psichikos sveikatos iniciatyva“ direktorė, psichiatrė Nijolė Goštautaitė-Midttun pabrėžia, kad alkoholio priklausomybė vystosi ne dėl jautrumo, asmenybės trūkumų ar sunkių išgyvenimų, o dėl to, kad žmogaus smegenys nėra atsparios šiai itin prieinamai narkotinei medžiagai.

„Alkoholį jauni žmonės ir menininkai pradeda vartoti sekdami vyresniųjų gerbiamų kolegų pavyzdžiu, siekdami linksmintis, pritapti, dalyvauti, o ne kažką nuskausmindami. Deja, įprotis vystosi nepastebimai ir gana greitai“, – teigia psichiatrė.

Į klausimą, ar nesaikingą alkoholio vartojimą gali lemti skausmingos psichologinės patirtys, pašnekovė teigė, kad menininkai gal net labiau nei kiti žmonės sugeba išbūti su sudėtingais jausmais, ir būtent čia jiems padeda jų kūrybinga profesija: „Jie stebi, tyrinėja, atvaizduoja ir įsivaizduoja, atgamina ir perkuria ne tik savo, bet ir kitų žmonių sudėtingus jausmus. Taigi, jie būna ir išbūna su tais jausmais.“

Alkoholį jauni žmonės ir menininkai pradeda vartoti sekdami vyresniųjų gerbiamų kolegų pavyzdžiu, siekdami linksmintis, pritapti, dalyvauti, o ne kažką nuskausmindami.

Tačiau, anot psichiatrės, traumas alkoholis labiau išryškina, nei maskuoja, o ir pats vartojimas yra bene dažniausia fizinių ir psichinių traumų priežastis. „Ten kur žalingai geriama, romantikos mažiau, nei smurto, išsiskyrimų, skurdo, ligų ar savižudybių“, – teigė N.Goštautaitė-Midttun.

Svaigalais ėmę piktnaudžiauti talentingi menininkai, psichiatrės žodžiais tariant, ilgiau sugeba nuslėpti alkoholio vartojimo pasekmes kūrybiškumui, o kuo talento daugiau, tuo ilgiau užtrunka jį išnaikinti.

„Kūrybingumas, profesionalumas, įgūdžiai, gyvenimiška patirtis, statusas ir prestižas pridengia asmenybės irimą ir niveliavimąsi. Deja, aplinkinių pagarba ir gailestis neretai suvėlina veiksmingą pagalbą, stengiantis nuslėpti kūrybingų žmonių problemų mastą, kuriant įvairius žalingo gėrimo pateisinimus ir paaiškinimus“, – pasakojo pašnekovė.

Paklausta, kiek šiandien menininko įvaizdžiui svarbus yra alkoholio ar, plačiau žvelgiant, svaiginimosi, kaip kitokio gyvenimo būdo ar kultūrinės tradicijos dalis, psichiatrė pabrėžė, kad apsvaigusio menininko ir alkoholinių gėrimų pursluose švytinčios kultūros įvaizdis yra labiau vienas iš alkoholio pramonės rinkodaros triukų, o ne tradicija.

Svaigalais ėmę piktnaudžiauti talentingi menininkai ilgiau sugeba nuslėpti alkoholio vartojimo pasekmes kūrybiškumui, o kuo talento daugiau, tuo ilgiau užtrunka jį išnaikinti.

Opera ir šampanas, vynas ir parodos atidarymas, – pasak psichiatrės, – dažnai kartojant, rodant ir primenant šių dalykų koegzistavimą, tampa tarsi privalomu kultūros renginių atributu. „Menininkai labai patraukli alkoholio pramonei grupė – tai matomi, charizmatiški, įdomūs žmonės, kurių elgesys skatina kitus žmones juos mėgdžioti“, – pažymi N.Goštautaitė-Midttun.

Psichiatrės teigimu, jauni šiuolaikiniai žmonės alkoholio vartoja mažiau, vartoja mažiau žalingai, labiau rūpinasi savo sveikata, o prie šių pokyčių prisideda ir veiksminga alkoholio politika, dėl kurios mažėja bendras alkoholio vartojimas.

Vis dėlto svarbu ir tai, kad iki šiol mūsų švietimo sistemoje ir jaunų žmonių išsilavinime per mažai dėmesio yra skiriama kritiškam mokslo įrodymų supratimui, biologijos ir sveikatos žinioms, kurios padėtų jauniems žmonėms atsakingai žvelgti tiek į svaigalus, tiek ir fizinę bei psichologinę savo sveikatą.

Lukas Balandis / BNS nuotr./Eglė Bogdanienė
Lukas Balandis / BNS nuotr./Eglė Bogdanienė

Karikatūriškas menininko „su kvapeliu“ įvaizdis išėjęs iš mados

Pasak Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkės, dailininkės Eglės Gandos Bogdanienės, alkoholio vartojimas sovietmečiu tarp įvairių visuomenės sluoksnių buvo gan plačiai paplitęs reiškinys.

Vis dėlto, menininkai šia prasme buvo kiek išskirtiniai, nes atvirai reiškiamas, nevaržomas, dėmesį traukiantis elgesys bei neblaivi būsena dažnai būdavo traktuoti kaip būtinoji menininko įvaizdžio dalis ir tai priskiriama jų jautrios asmenybės ir kūrybinės profesijos ypatybėms.

Pašnekovės teigimu, sovietmečiu menininkais buvo net žavimasi, nes jie galėjo sau leisti daugiau nei kiti, o bohema ir ją lydintys lėbavimai, šokiai bei drąsūs pašnekesiai buvo tapę jų legendos dalimi, kuri daugeliui asocijuodavosi su laisve.

Sovietmečiu menininkais buvo net žavimasi, nes jie galėjo sau leisti daugiau nei kiti, o bohema ir ją lydintys lėbavimai buvo tapę jų legendos dalimi.

„Tačiau išties to meto santvarka ir jos suvaržymai daliai menininkų buvo sunkiai pakeliamas dalykas, todėl dažnai buvo geriama ne iš noro pasilinksminti, bet iš nepasitenkinimo, skaudulio bei nevilties. Negebėjimas susitaikyti su esama realybe vedė prie to, kad ilgalaikis alkoholio vartojimas kai kam tapdavo būdu atsiriboti nuo šių sunkiai pakeliamų aplinkybių, o tai teikė tik dar didesnę neviltį, nes, po išgertuvių sugrįžus į įprastą gyvenimą, ateidavo suvokimas, kad niekas nepasikeitė, o pabėgti nėra kur“, – pasakojo E.G.Bogdanienė.

Anot jos, šitoks gyvenimo būdas bei romanizuota laisvo ir nepriklausomo menininko ikona kai kuriems kūrėjams turėjo ypač liūdnų pasekmių – priklausomybę, asmenines bei šeimos dramas, taip pat ankstyvas ir tragiškas mirtis.

Tačiau pasikeitus laikmečiui, Dailininkų sąjungos pirmininkės teigimu, karikatūriškas menininko įvaizdis – skrybėlė, ilgi plaukai ir pypkė, prirūkyta studija, molbertas ir butelis – jau seniai neatitinka šių dienų realijų.

Skrybėlė, ilgi plaukai ir pypkė, prirūkyta studija, molbertas ir butelis – jau seniai neatitinka šių dienų menininko paveikslo.

„Šiuolaikiniai menininkai yra ypač reiklūs sau, mat, norėdami išgyventi, turi ne tik sugebėti kurti, tačiau ir būti įdomiais, intelektualiais pašnekovais bei savo paties vadybininkais. Štai kodėl jaunimas dabar dažniau propaguoja sveiką gyvenimo būdą, įvairias dvasines bei fizines praktikas, tikėdami, kad būtent disciplina, o ne atpalaiduojantis svaigulys, gali atskleisti jų kūrybiškumą“, – savo įžvalgomis dalijosi pašnekovė, pati ne vienus metus Vilniaus dailės akademijoje dirbanti su jaunaisiais kūrėjais.

Jos teigimu, daugiadienis lėbavimas ir jį lydinčios pagirios ar pachmielo darymas sunkiai suderinami su dabartine kapitalistine sistema, kuomet žmogus tiesiog negali sau leisti būti nedarbingas.

„Šiandien meno rinka laikosi ant konkursų ir projektų, kuriuos menininkai turi sekti, laiku teikti paraiškas ir įgyvendinti kūrybinius įsipareigojimus. Menininkas yra priverstas būti proaktyviu, o besaikis alkoholio vartojimas yra trukdis įgyvendinant savo užsibrėžtus tikslus“, – teigė Dailininkų sąjungos pirmininkė.

Daugiadienis lėbavimas ir jį lydinčios pagirios ar pachmielo darymas sunkiai suderinami su dabartine kapitalistine sistema, kuomet žmogus tiesiog negali sau leisti būti nedarbingas.

Pasak pašnekovės, net ir parodų atidarymai šiandien rodo stipriai pakitusią alkoholio vartojimo kultūrą. „Anksčiau net būdavo etatinių parodų atidarymo lankytojų, kurie ateidavo čia tik dėl nemokamos taurės. Tačiau dabar dažniau yra geriamas vanduo, bet ne vynas ir tai lemia įvairūs dalykai, tarp jų ir sveika gyvensena, emocinis raštingumas ir net žmonių gyvenimas užmiestyje bei vairavimas“, – kalbėjo E.G.Bogdanienė.

Jos teigimu, šiandien alaus bokalas ar vyno taurė yra tapę natūralia kultūros ir bendravimo dalimi, tačiau neperžengiant elementaraus padorumo ir įprastos gyvensenos ribų.

„Šia prasme per tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje įvyko didžiulių pokyčių, o menininko gyvenime alkoholis jau nebevaidina tokio svarbaus, laisvės pojūtį stimuliuojančio tarpininko vaidmens, kaip tai buvo sovietmečiu ar dar ankstesniais laikais“, – savo mintimis dalijosi pašnekovė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą