Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 18d. 19:54

T.Hugheso ir S.Plath santuoką įamžinusi C.Palmen: „Biografija – pavojingas žanras“

Rašytoja Connie Palmen Interviu
Vida Press nuotr. / Rašytoja Connie Palmen
Nyderlandų rašytoja Connie Palmen (g. 1955) priklauso tiems kūrėjams, kurie gali džiaugtis sėkminga kūrybine biografija. 1991 m. debiutinis jos romanas „Dėsniai“ (De Wetten, 1999 m. leidykla „Tyto Alba“ jį išleido ir lietuviškai, vert. Jolita Urnikytė), iškart įtvirtino jos vardą šiuolaikinėje olandų literatūroje, kurioje ji iki šiol karaliauja kaip viena ryškiausių prozininkių.

C.Palmen romanai pasižymi autobiografiniu atvirumu. Pati rašytoja šį kūrybos pobūdį vadina autobiofikcija, kuri įvairiais rakursais vis kitaip atsiskleidžia jos romanuose. Netikėtai mirus mylimajam, įžymiam žurnalistui Ischai Meijer, 1998 m. pasirodęs romanas „I. M.“ yra ir in memoriam mirusiojo atminimui įamžinti, ir pasakojimas apie beatodairišką meilę bei krikščionybės ir judaizmo sankirtas. Palmen yra apdovanota svarbiausiomis Nyderlandų literatūrinėmis premijomis, jos kūryba versta į daugiau nei 20 kalbų.

Leidykla „Gelmės“ šiemet išleido naujausią rašytojos knygą – biografinį romaną „Tavo istorija, mano istorija“ (2015, Jij zegt het) apie poetų Tedo Hugheso ir Sylvios Plath santuoką. Septyneri bendro gyvenimo metai 1963 m. baigėsi Plath savižudybe. Daugelyje po Plath mirties pasirodžiusių biografijų poetei suteiktas kankinės, o Hughesui – žmonos išdaviko, net žudiko vaidmuo. Hughesas niekaip nereagavo į žmonai skirtas biografijas, nekalbėjo apie jųdviejų bendrą gyvenimą, tylėjo, kol 1998 m., iki mirties likus 10 mėnesių, publikavo ilgą laiką rašytus eilėraščius Birthday letters, ir taip pirmą kartą pateikė savo versiją apie bendrą jųdviejų gyvenimą.

Šie eilėraščiai įkvėpė C.Palmen suteikti Hughesui balsą – romane „Mano istorija, tavo istorijaׅ“ dramatiška meilės istorija pasakojama iš Hugheso perspektyvos. Puikiai dokumentuotas biografinis pasakojimas intelektualus ir aprėpia daugiau nei konkreti dviejų kūrėjų drama: knygoje svarstoma literatūros prigimtis, kūrėjo noras išgarsėti ir jo atnešami pavojai. Apie lietuviškai pasirodžiusį romaną rašytoją kalbina knygos vertėja Birutė Avižinienė.

„Scanpix“/AP nuotr./Sylvia Plath
„Scanpix“/AP nuotr./Sylvia Plath

– Jūs jau seniau buvote sakiusi, kad norite parašyti knygą apie Judą. Kodėl tam pasirinkote Plath ir Hugheso santuokos istoriją?

– Sumanymas brendo aštuonerius metus. Jis gimė dirbant ties Liuciferiu [2008 m. publikuotas romanas]. Rašydama Liuciferį žinojau, kad knyga susilauks savo sesės dvynės. Liuciferis remiasi Senuoju Testamentu, pamaniau, kad kitoje knygoje būtų įdomu išeities tašku pasirinkti Naująjį Testamentą. Norėjau išsiaiškinti, kaip į Bibliją pateko blogis. Ir kodėl Dievo planams įgyvendinti jo nuolat reikia. Naujajame Testamente didžiausias blogis yra Petro išsižadėjimas ir Judo išdavystė. Ieškojau būdų, kaip galėčiau apie šį blogį parašyti.

Vertinant iš literatūrinės pusės Mano istorija, tavo istorija yra manęs niekaip neapleidžiantis domėjimasis biografinio pasakojimo ribomis. Panašiai kaip Liuciferyje fikcija šį kartą norėjau paversti realią istoriją. Tada prisiminiau savo seną ketinimą parašyti knygą apie tai, kaip Tedo Hugheso gyvenimą paveikė Sylvios Plath biografijos, ir viskas stojo į savo vietas.

– Ką manėte, kai visose Sylvios biografijose T.Hughesą radote pristatytą kaip atpirkimo ožį?

– Labai sunerimau. Vadinasi, žmogui taip gali nutikti, pamaniau. Visas tavo gyvenimas gali būti paveiktas istorijų, kurias apie tave pasakoja kiti, ypač negatyvių biografijų. Žmonos savižudybė Hughesą jau ir taip griežtai nubaudė – sužeidė, siaubingai sukrėtė. O paskui jis visą gyvenimą turėjo taikstytis su personažu, kurį iš jo sukūrė kitų knygos.

Mėgstu biografijas, bet tai pavojingas žanras. Jei prie tavo gyvenimo palinksta blogų ketinimų vedamas biografas, atsiranda Judo biografija. Judas siekia kuo negatyviau pristatyti savo herojų.

– Romane išties aprašote, kaip geriausias Hugheso draugas, poezijos kirtikas Alas Alvarezas po Plath mirties prabėgus aštuoneriems metams jos paskutinius gyvenimo mėnesius aprašė sensacingame straipsnyje.

– Jis aprašė jos kelią į savižudybę, bet straipsnį publikuojant Hughesas dar nebuvo papasakojęs savo vaikams, kad motina pakėlė ranką prieš save. Hughesui tai buvo siaubinga. Kad kaip tik jo geriausias bičiulis...

Oscaras Wilde‘as jau yra parašęs: visos didžios sielos sulaukia savo apaštalų, bet jo biografiją visuomet rašo Judas. Matot, knygoje pilna judų. Ir aš pati vienas jų. Kiekvienas, rašantis biografiją, yra išdavikas. Ir pats Hughesas suvokia, kad kaip ir visų įžymių žmonių atveju, vieną dieną net geriausi draugai padės rašyti jo biografiją. Jeigu tokią biografiją rašo tik efemeriški draugai, žmonės, tik apsimetantys bičiuliais, pasakojimas pasmerktas būti kaltinimu. Žmonės mėgsta vieni apie kitus pasakoti blogus dalykus, ne gerus. Potraukis juodinti didesnis už norą girti.

Žmonės mėgsta vieni apie kitus pasakoti blogus dalykus, ne gerus. Potraukis juodinti didesnis už norą girti.

– Kodėl nusprendėte rašyti iš Hugheso perspektyvos?

– Norėjau parodyti, kokia naikinanti jėga išlaisvinama, kai žmogus tampa paskalų objektu. Sykiu tai buvo ir didžiausias iššūkis. Kaip aprašyti išdavystės patyrimą, užuot aprašius ar vaizdavus išdaviką? Literatūrinės technikos prasme didžiausias iššūkis buvo parašyti monologą, kuris visus 263 puslapius išliktų įdomus. Norėjau sukurti vientisą tekstą, vieną atodūsį.

– Šioje knygoje ir rašote kitokiu, poetiškesniu stiliumi, nei esame skaitę, pavyzdžiui, Jūsų pirmojoje knygoje, išverstoje į lietuvių kalbą (Dėsniai). Ar todėl, kad norėjote perteikti Hugheso stilių?

– Tam tikra prasme iš tiesų privalėjau atsisakyti savo sausesnio, šiek tiek lakoniško stiliaus. Žinoma, tūnant poeto kailyje ir esi poetiškas. Iš pradžių kikendama turėjau sau leisti rašyti poetiškus sakinius, bet palaipsniui jie vis labiau dėstėsi natūraliai.

– Ar šiam stiliui sukurti buvo svarbi Hugheso poezija ar laiškai?

– Hugheso laiškus perskaičiau angliškai. Iš viso perskaičiau daugiau nei aštuoniasdešimt knygų apie Hughesą ir Plath. Stilistiškai turėjau išlaviruoti tarp savo pačios ir Hugheso kalbėjimo būdo. Jo kalbą turėjau ne imituoti, o leisti jai persišviesti per manąją. Beje, didžioji dalis Hugheso poezijos nėra versta į nyderlandų kalbą, tad nereikėjo stengtis ir išvengti imitacijos.

– Hughesą žavėjo astrologija ir spiritizmas. Ar ir Jūs šiais dalykais domitės?

– Ne. Dar niekada nesu sėdėjusi prie Vidža būrimo lentos. Bet panašiai kaip ir Hughesas manau, jog tai žaidimas, suteikiantis galimybę pasakyti dalykus, kurių antraip žmogus neatskleistų. Suprantu, kodėl žmones taip žavi horoskopai ir Taro kortos. Ši kalba patraukli, ją sudaro seni ženklai ir archetipai. Tačiau pati visiškai netikiu dvasiomis.

– Verčiant knygą mane intrigavo faktas, jog tiek daug dalykų joje itin prieštaringi. Pavyzdžiui, Hughesas vis kartoja mylimajai, kad tiki tikruoju . O tuo pačiu metu pats visą laiką atrodo suskilęs, neharmoningas.

– Taip, čia visas grožis – įsikuri personažo galvoje. Čia ir lieki, save kaip rašytoją apribodamas. Negali žinoti daugiau nei tavo veikėjas. Privalėjau palikti Hughesą nežinioje, nesuteikti jam informacijos apie tuos dalykus, kurie jau atverti man. Ir viską, su kuo jis kovojo, perkelti į jo minčių pasaulį.

Mano istorija, tavo istorija yra pasakojimas apie intraverto Tedo ir ekstravertės Sylvios santuoką. Toks meilės santykis dažnai parodo, jog ekstravertas atsigauna išoriniame pasaulyje ir ištaria tai, ką intravertas nutyli, atskleidžia tai, ko šis bijo. Hughesas nesupranta šio mechanizmo. Labai daug savo šėlo ir nerimo jis be jokių stabdžių perkelia savo žmonai. Jis jai padeda, ją remia, bet savo patarimų sau netaiko. Jo elgesys iš tiesų dažnai kertasi su tuo, ką jis sako. Jis neatpažįsta savo paties poreikių.

– Kaip T.Hugheso akimis matėte Sylvią Plath?

- Kaip labai mylimą, sudėtingą ir liūdną būtybę. Plath buvo gyva, drąsi, ribų nepaisanti moteris, o Hughesas buvo pratęs prie drovių anglių. Ir staiga jis sutiko audringą būtybę. Nuo pirmos akimirkos jis susižavėjo Plath talentu. Jam ji buvo geniali, su humoro jausmu ir patraukli. Apie žmoną niekada neištarė nė vieno blogo žodžio. Bėgant laikui kiti yra taip pasielgę.

– Ar Jūsų Plath vertinimas pasikeitė?

– Na, jo ir neformavo Hugheso požiūris. Plath laiškų rinkinys Letters home man visada atrodė siaubingas. Ir liūdinantis. Juose regiu dukrą, norinčią įsiteikti motinai ir visą laiką vaidinančią, kad viskas gerai. O Plath dienoraščiai, priešingai, man labai patiko. Taip pat ir jos eilėraščiai. Tada ir ėmiau galvoti: visos tos biografijos, jos daro iš jos šventąją, kažkas čia negerai.

– Turite galvoje, kad Sylvią Plath pasisavino feministės?

– Taip, žinoma. Ją užgrobė Antroji feminizmo banga.

– Kodėl taip nutiko?

– Bet kokioje tragedijoje pagrindinį vaidmenį atlieka laikas. Plath nusižudė 1963 m. Prasidėjus aštuntajam dešimtmečiui karingasis feminizmas pasisavino ją kaip ikoną. Moterims atsibodo švelni sufražisčių kova. Jos pamanė: „Jei norime pasiekti, ko norime, reikia kovoti kitaip.“ Tačiau Antroji banga įgavo šventojo karo pobūdį. O kiekviename šventajame kare ieškoma dievo ir atpirkimo ožio.

Mirus Hughesui, Germaine Greer [literatūrologė ir feministė] yra pasakiusi: mes praradome didvyrę, tad mums reikėjo atpirkimo ožio, Tedas juo ir tapo. Žmonėms visuomet reikia atpirkimo ožio.

– Plath rašymą matė kaip kriptą, kaip nuo išorės pasaulio saugančią sieną. Ar apie save pasakytumėte tą patį?

– Rašymas suteikia man motyvą, dingstį ir pagrįstą priežastį daug laiko praleisti vienumoje. Užsidaryti ir daug laiko skirti sau. Taip elgtis galiu pateikusi moto – dirbu. Šia prasme rašymas yra vienuolynas ir atlieka apsaugančią funkciją. Ne nuo priešo, bet nuo aktyvaus socialinio gyvenimo su pareigomis, kurios kitiems atrodo įprastos ir struktūruojančios kasdienybę, o man regisi visiškai nereikalingos.

– Antra vertus, romane rašote, kad autobiografinis – atsiskleidžiantis – rašymas patį kūrėją kaip tik veikia terapiškai.

– Knygos pabaigoje. Tai svarbi Mano istorija, tavo istorija mintis. Hughesas pirmą kartą savo eilėraščiuose ištaria „aš“. Dešimt mėnesių prieš mirtį pirmą kartą iš tiesų prabyla. Iki to laiko visą laiką save blokavo. Dažnai tai matyti rašytojų, atvirai besipriešinančių autobiografinei kūrybai, biografijoje. Vieną dieną jie išleidžia itin asmenišką, intymią knygą. O tada, kad ir kaip ją patys nuvertintų, pamatysi – visada tai geriausia ir populiariausia knyga.

– Ar dabar dirbate prie naujo romano?

– Dar nerašau, bet jau gana ilgą laiką studijuoju kelias temas. Romanui niekada nepakanka vienos temos. Gera knyga turi atskleisti naujus ryšius tarp kelių temų.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Rūpintis aplinka – paprasta

Video

21:34
03:06
00:15

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/