Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugpjūčio 11d. 18:03

Nyksta vidurinioji rašytojų klasė ir literatūriniai ryšiai? Susitikimas su Latvijos ir Estijos rašytojų sąjungų pirmininkais

Tiitas Aleksejevas ir Arno Jundze Interviu
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Tiit Aleksejev ir Arno Jundze

„Ėmiausi tyrinėti, kada gi visos trys Baltijos šalių rašytojų sąjungos paskutinį kartą buvo susitikusios. Tai vyko kažkur 1980-aisiais“, – interviu 15min pasakojo Estijos rašytojų sąjungos pirmininkas Tiit Aleksejev. Tačiau situacija keičiasi, mat rugpjūčio 4–6 dienomis Latvijos rašytojų sąjungos pirmininkas Arno Jundze, T.Aleksejev, Lietuvos rašytojų sąjunga kartu su trijų Baltijos šalių kultūrinių leidinių atstovais aptarė bendradarbiavimo perspektyvas. Viena jų – visų trijų Baltijos šalių literatūros leidinys „The Baltic Review“.

Interviu 15min kalbamės būsimąjį leidinį, Latvijos, Estijos ir Lietuvos literatūrų santykius, kaip kiekviena rašytojų sąjunga vystėsi nuo nepriklausomybės atgavimo bei, pašnekovų nuomone, nykstančią viduriniąją rašytojų klasę.

Baltijos šalių literatūrą sujungs leidinys

– Kaip atrodo Baltijos šalių literatūrų santykis jūsų akimis?

T.Aleksejev: Manau, kad svarbiausia vieniems kitus pažinti. Šį kartą bendradarbiavimo iniciatyva atėjo iš Latvijos rašytojų sąjungos. Tad ėmiausi patyrinėti, kada gi visos trys Baltijos šalių rašytojų sąjungos paskutinį kartą buvo susitikusios. Tai vyko kažkur 1980-aisiais.

Estijoje egzistuoja vienas kitas latvių ir lietuvių literatūros vertimas. Tačiau, lyginant su skandinavų literatūra, skaičiai itin riboti. Taip yra todėl, kad švedų literatūros vertimai – itin remiami. Ir tai gera literatūra. Tačiau negaliu pasakyti, jog Baltijos šalyse ji prastesnė, mat skirtumai slypi rėmimo sistemoje. Aš labai norėčiau sužinoti, koks tas šiuolaikinis latvių ir lietuvių romanas, mat klasika buvo išversta sovietiniais laikais. Vis dėlto, per pastaruosius 50 metų turėjo būti parašyta ir daugiau (juokiasi).

Tarp rašytojų mes turime labai daug individualių kontaktų, bet praradome ryšius tarp organizacijų.

A.Jundze: Tarp rašytojų mes turime labai daug individualių kontaktų, bet praradome ryšius tarp organizacijų. Viena iš priežasčių iš naujo susitikti tapo Baltijos Asamblėjos premija. Bet Latvijoje ji atrodė tarsi prastai organizuojama Baltijos Nobelio premija. Apie ją buvo sunku rasti informacijos, nebuvo sklaidos strategijos ir ilgainiui pradedi galvoti, kodėl taip vyksta. Juk tai svarbiausias prizas, įteikiamas Baltijos šalių literatūrai, kurią turi perskaityti kitos Baltijos šalys. O tada su šia knyga važiuoti į Londoną ir pristatyti kaip geriausią.

T.Aleksejev: Manau, kad visos trys šalys susiduria su panašiomis problemomis. Viena jų – tarpusavio skolinimo teisė. Tai reiškia, kad nuo kiekvienos knygos kopijos, pasiskolintos bibliotekoje, rašytojas gaus pajamų.

Šiaurės šalyse vidutiniškai tam yra skiriama 50 mln., o Baltijos – 200 tūkst., kas lyginant tėra ledukas kokteilyje prieš ledyną. Žmonės Baltijos šalyse priprato gauti vidutiniškai 27 eurus, nors Suomijoje jie gauna 2 tūkst. eurų. Manau, kad tai teisinga. Jeigu skaitytojai domisi jūsų knygomis, vadinasi, jūs geras rašytojas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Tiit Aleksejev
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Tiit Aleksejev

– Viena iš jūsų atvykimo į Lietuvą priežasčių yra bendras visų šalių leidinys „The Baltic Review“. Kaip užtikrinsite jo sėkmę?

T.Aleksejev: Jis turi būti įdomus skaitytojui. Jis negali būti pernelyg sausas ir akademiškas. Juo tiesiog norime parodyti Baltijos šalių literatūrą. Galbūt turime kažką bendra? O kokie mūsų literatūrų skirtumai?

A.Jundze: Šiuo atveju tai jau nebe Rašytojų sąjungos, bet redaktorių darbas – tai, kaip atrodys leidinys, yra jų atsakomybė. Manau, kad jie turi suprasti „The Baltic Review“ auditoriją. Ar tai anglakalbiai skaitytojai, literatūros agentai, profesionalai? Žurnalas negali būti visiems.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Arno Jundze
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Arno Jundze

Rašytojai ir rašytojų sąjungos Latvijoje ir Estijoje

– Kaip Rašytojų sąjungos veikla jūsų šalyse pasikeitė nuo nepriklausomybės atgavimo?

T.Aleksejev: Lyginant su sovietų laikais, tai kitoks pasaulis. Panašu, kad šių dienų Rašytojų sąjungos ištvėrė sovietų laikus nepraradusios patikimumo. Gerai, kad ateina jauni žmonės, ir išlieka anoje sistemoje buvusi senoji karta. Estijoje situacija unikali, nes dešimtojo dešimtmečio pradžioje pokyčiai buvo smarkūs – didelė dalis vyresnės kartos žmonių nebuvo palikti nuošalėje, tačiau viskas buvo perimta į jaunesniosios kartos rankas.

Mes vykdome dvi veiklas. Pirma – esame profesinė rašytojų, vertėjų ir literatūros kritikų sąjunga. O antrasis aspektas gali būti matomas kaip misija, kurios tikslas vystyti estų literatūrą bei kalbą. Estijos rašytojų sąjungos pajamų klausimas yra kitoks, nes gyvename iš turto nuomos. Patys mokame sau algas, padengiame administracines išlaidas. Bet iš valstybės gauname pinigų literatūriniams renginiams organizuoti. Iš principo, Estijos rašytojų sąjunga kaip privati kompanija, kuri turi susitvarkyti pati.

Dabar dėl koronaviruso situacijos pelno negavę partneriai, kurie nuomojasi patalpas, turėjo uždaryti restoranus ir parduotuves. Tačiau mes kažkaip sugebėjome išsisukti ir tikimės, kad gyvuosime iki rudens, o jau tada pažiūrėsime, kas atsitiks (juokiasi).

A.Jundze: Galiu pasakyti, jog mūsų situacija panaši – gyvenime iš nuomos, o ji dabar komplikuota, tad ir nežinome, kas mūsų laukia ateityje.

Kalbant apie praeitį, dešimtajame dešimtmetyje situacija buvo ganėtinai liūdna. Rašytojai klausė, kodėl ši sąjunga apskritai reikalinga, ką mes veikiame. Tačiau dabar tokie klausimai nekyla, nes ji naudinga visiems.

Per pastaruosius penkerius metus prie Latvijos rašytojų sąjungos prisijungė 60–70 naujų narių.

Per pastaruosius penkerius metus prie Latvijos rašytojų sąjungos prisijungė 60–70 naujų narių. Tai tapo populiaru, nes dirbame kaip profesinė sąjunga ir politinė [institucija]. Mums reikia tam tikrų įstatymų, kurie saugo rašytojus ir kitus menininkus. Kažkas juk turi tai padaryti, todėl Latvijoje ir atsiranda tam tikros kūrybinės organizacijos. Jų pagalba organizuojami susitikimai parlamente, pokalbiai su ministru ir t.t. Galiausiai, svarbu ką nors daryti. Jeigu galvosi, kad viskas blogai, niekas niekada ir nevyks. Iš tiesų, situacija yra labai gera, ir galime daug ką padaryti.

T.Aleksejev: Kartais kandidatų klausiu, kodėl jie nori prisijungti prie sąjungos, ką ji jiems duotų, nes sovietiniais laikais gaudavai kailinę kepurę arba stipendiją (juokiasi). Įdomu, kad šis modelis, sukurtas 1940 metais ir praėjęs visą sovietinį laikotarpį, toliau egzistuoja. Dabar mes taip pat suteikiame stipendiją rašytojams, kuriems sudėtingose situacijose reikia paramos.

Visgi rašytojui, vertėjui ar kritikui buvimas sąjungoje yra tarsi patvirtinimas, jog priklausai panašiai mąstančių žmonių bendruomenei. Beje, prie mūsų prisijungia daug individualiai mąstančių jaunų žmonių, nors XXI a. jie nebėra tokie priklausomi nuo struktūrų ir organizacijų.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Tiit Aleksejev
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Tiit Aleksejev

– Teko skaityti vieną straipsnį (Milda Keturakytė „Rašytojų sąjungos ir rašytojo drama Lietuvos nepriklausomėjimo kontekste“), kuriame analizuojamas lūžio metas. Autorė rašė, kad sovietiniais laikais už žodžio laisvę bei prieš cenzūrą kovoję rašytojai pasikeitus santvarkai vis tiek norėjo tokių pačių privilegijų. Tačiau žaidimas visiškai pasikeitė. Ar randate panašumų?

T.Aleksejev: Žinoma, sovietų laikais rašytojas buvo tiesos balsas, išmokęs kalbėti prieš sistemą tarp eilučių. Lyginant su šiomis dienomis, egzempliorių skaičius buvo masinis – Estijoje siekęs iki 100 tūkst. kopijų. Jeigu šiandien tau pavyksta išleisti 1 tūkst. kopijų – tai jau gerai. Kaip jau ir sakėte, žmonės tikėjosi ne tik tokio paties statuso, bet ir vakarietiškų pajamų iš valstybės. Siurprizas buvo tame, kad gali apie statusą ir privilegijas kalbėti kiek tik nori, bet spausdinamų knygų skaičius stipriai krito.

Dabar rašytojai prisitaikė prie pokyčių ir tęsia savo darbus.

Dešimtasis dešimtmetis visose Baltijos šalyse literatūrai buvo savotiška tamsi naktis. Dabar rašytojai prisitaikė prie pokyčių ir tęsia savo darbus. Manau, kad žmonės rašys, nepaisydami aplinkybių. Kadangi knygų rinka tokia maža, mus gelbėja kultūrinės dotacijos. Be jų būtume žuvę. Šiais laikais kai kurie rašytojai gali gyventi nebūtinai itin [turtingai], bet jie gali tęsti kūrybinę veiklą.

Beje, Estijoje šiuo metu įsteigtas naujas dalykas – rašytojo alga, kuri yra skiriama profesionalams. 12 rašytojų ir 12 dailininkų gali kurti trejus metus ir gauti 1400 eurų algą.

A.Jundze: Kadangi sovietų laikais bažnyčia negalėjo aktyviai veikti, rašytojai, ypač poetai, užėmė jų vietą. Tačiau šiandien rašytojas privalo būti profesionalas, juk jis nebėra kunigas! O kaip išgyventi? Latvijoje 5 tūkst. kopijų – labai labai gerai. O galiausiai visų Baltijos šalių knygų rinkos – mažytės ir negali svajoti apie didžiulę sėkmę. Tačiau, nepaisant visko, ypač svarbu vystyti šalies kalbą, ką padeda daryti literatūra <…>.

T.Aleksejev: Juk ir Estijos konstitucijoje rašoma, kad Estijos valstybės prasmė ir yra išsaugoti estų kalbą ir kultūrą <…>. Tai ir yra tai, ką mes veikiame. Tačiau man nepatinka „apsaugos“ idėja, nes tai reiškia, jog esame gynyboje, nors daugiausia stengiamės vystyti kalbą, kuri yra gyvas organizmas. Rašytojai ir vertėjai prie to stipriai prisideda.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Arno Jundze
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Arno Jundze

– Kaip atrodytų literatūra ir rašytojų gyvenimas be tokių organizacijų?

T.Aleksejev: Neturiu abejonių, kad žmonės ir toliau rašytų. Tačiau jie prarastų bendruomenės jausmą, tradiciją bei autorinių teisių apsaugą. Čia yra daug aspektų, pavyzdžiui, pinigai, ateinantys iš užsienio leidėjų, su kuriais atsiranda problemų. Mes galime jiems padėti, nes turime sutartis su teisininkais <…>.

Vienas iš Baltijos šalių išskirtinumų ir tai, jog mes turime vieną valstybės remiamą sąjungą. Kai Balkanuose yra dvi institucijos – oficialioji (finansuojama valstybės) ir „tikroji“ rašytojų sąjunga. Galų gale, mes turime kažkam priklausyti, jei ne sąjungai, tai feisbuko grupei.

A.Jundze: Manau, kad rašytojas visada išgyvens. Problema atsiranda, kai jis pradeda mąstyti apie tai, kas jį apsaugos ligos atveju, susidūrus su problemomis leidyklose. Tai visi šie socialiniai ir praktiški dalykai. Visoje Europoje tokios institucijos veikia. Jeigu esi rašytojas, parduodantis daug bestselerių, tau jos nereikia. Tačiau būdamas nekomercinis arba rimtosios literatūros autorius tave kažkas turi saugoti.

Ši literatūra – pati pažeidžiamiausia, tačiau svarbiausia, nes ji tarsi visuomenės veidrodis.

T.Aleksejev: Tai labai geras argumentas. Pavyzdžiui, Prancūzijoje kaip rašytojas gali parduoti 300 kopijų ir laukti dienos, kai parduosi 30 tūkst. kopijų. Estijoje ši diena beveik niekada neateina, galbūt kartą per 5 ar 6 metus. Estijoje tėra galbūt 2 autoriai, galintys išgyventi iš savo kūrybos ir netgi jie, gaudami paramą, vis tiek rašo scenarijus, dramas ir daug kitų dalykų. Norėdamas parašyti romaną, kuris būtų tikra literatūra, daugiausia gali mąstyti apie 2 tūkst. egzempliorių <…>. Ši literatūra – pati pažeidžiamiausia, tačiau svarbiausia, nes ji tarsi visuomenės veidrodis.

A.Jundze: Galiausiai rašydamas rimtą literatūrą tu negali „vogti“ pinigų iš savo šeimos. Todėl turi rasti sprendimą, kaip išgyventi ir kaip sukurti savo knygą, juk be tavęs jos niekas neparašys.

T.Aleksejev: Galima sakyti, jog tai dar ir globali problema, nes vidurinioji rašytojų klasė nyksta. Tėra 1–2 proc. rašytojų, kurių knygos parduodamos globaliai tiek JAV, tiek Kinijoje. Jie surinks 90 proc. pelno. O viduriniosios klasės rašytojų, kurių knygos, beje, gali būti labai aukšto lygio, pajamos krenta. Tai egzistuoja ne tik Baltijos šalyse, bet ir Vokietijoje bei Prancūzijoje.

A.Jundze: Kažkada esu sutikęs Daną Browną, kuris pasakojo istoriją apie tai, kaip greitai jis pardavė 50 savo pirmosios knygos egzempliorių. Visas jas nupirko jo motina (juokiasi). Tai štai tokia žymiojo D.Browno karjeros pradžia.

T.Aleksejev: Esu girdėjęs panašią istoriją apie Jorge’ą Luisą Borgesą. Jis papasakojo savo mamai, kad pardavė 300 knygos egzempliorių, bet ji juo nepatikėjo. Tad jis turėjo jai įrodyti, parodydamas čekius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

21:40
11:46
00:49

Esports namai

URBAN˙/