Dabar populiaru
Publikuota: 2014 balandžio 4d. 22:27

„Optimisto kelionės į ateitį“ autorius Markas Stevensonas: „Kodėl valdžia, postringaujanti apie novatoriškumą, nekeičia savo veiklos metodų?“

Markas Stevensonas
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr. / Markas Stevensonas

Marko Stevensono knyga „Optimisto kelionė į ateitį: kiek ir kaip mes gyventume“ (iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda, išleido „Tyto alba“) – malonus ir sąmoju žaižaruojantis skaitinys. Kartu tai ir linksma kelionė, kurioje susitiksite su įtakingiausiais mokslininkais ir specialistais, puikiai žinančiais, kokie lobiai slypi transhumanizmo technologijų skrynelėje. Šioje kelionėje M. Stevensonas kalbina genų inžinierius, robotų kūrėjus, nanotechnologijos entuziastus, mokslininkus, bandančius atskleisti ilgaamžiškumo paslaptį, nepriklausomus kosmoso tyrėjus – veikiausiai daugelio pašnekovų pavardės bus girdėtos – imkime kad ir Ray’ų Kurzweilį, Aubrey de Grey’ų, Ericą Drexlerį ar Dicką Rutaną.

Marką Stevensoną kalbina amerikiečių rašytojas, leidėjas, muzikantas ir kiberkultūros įžymybė R. U. Sirius. 

– Ir vaikystėje buvote optimistas?

– Nepasakyčiau... Kita vertus, visada mėgau išbandyti ką nors nauja. Bet didžiąją dalį vaikystės buvau įsitikinęs, kad užaugęs duonai užsidirbsiu rašydamas dainas.

– Kas privertė Jus susidomėti ateitimi?

– Manau, tai mums įgimta. Laikas kažkuo panašus į kelią. Nekreipiantys dėmesio į kelią pakliūva į avarijas. Bet aš turiu geresnį klausimą: kodėl žmonės nenori domėtis ateitimi? Gal todėl, kad visos kalbos, kurias paprastai girdime apie ateitį, yra gryniausi niekai. Tik pagalvokit – bent aš nuo vaikystės girdėjau kalbant apie ateitį maždaug taip: „Jei balsuosi už netinkamą kandidatą, ateitis tikrai netaps šviesesnė, – anksčiau viskas buvo geriau, o dabar kiekvienas turi rūpintis savimi, nes pasaulis yra žiaurus ir nesaugus. Tu bet kada gali prarasti darbą, tavo bosas idiotas, tavo darbuotojai tinginiai, ateinanti karta – nevaldoma ir pavojinga, viskas pernelyg greitai keičiasi ir tu negali pasitikėti mokslininkais, ezoterikais, kairiaisiais, dešiniaisiais, tikinčiaisiais, ateistais, turtingaisiais, vargšais, savo kaimynais, tuo, ką valgai. Tu vienas šiame pasaulyje. Padaryk, ką gali. Balsuok už mane. Patikėk manimi. Aš viską suprantu.“ Vargu ar tokios kalbos įkvepia, ar ne?

– Ar pristatydamas knygą skaitytojams susidūrėte su argumentais ir klausimais, kurie pakeitė Jūsų optimistinį požiūrį? 

– Vertindamas ateitį aš nesu šimtaprocentinis optimistas. O ir šiaip nesu optimistas. Sakyčiau, esu posibilistas, – tai yra tikiu, kad mūsų ateitis gali būti daug geresnė, bet tikiu ir tuo, kad ji gali būti visai nekokia. Viskas priklauso nuo to, kaip laikui bėgant elgsis žmonija. Žinau viena – jei negali įsivaizduoti geresnės ateities, tikrai nieko nepadarysi, kad ji taptų geresnė. Čia tas pat, jei eitum į pokalbį dėl darbo iš anksto nusiteikęs jo negauti. Tada tikrai jo negautum. 

Vos pradedi kalbėti apie optimizmą, žmonės ima žiūrėti į tave kaip į kokį svajotoją, visiškai nesuprantantį, su kokiomis problemomis pasaulis susiduria

Didžiausia mano problema yra semantinė. Vos pradedi kalbėti apie optimizmą, žmonės ima žiūrėti į tave kaip į kokį svajotoją, visiškai nesuprantantį, su kokiomis problemomis pasaulis susiduria... Optimistinį požiūrį žmonės linkę vertinti stereotipiškai, tad nuolat tenka įtikinėti, kad aš ne Poliana (Eleanor H. Porter knygos vaikams veikėja, džiugiai keičianti gyvenimus – red. past.) ir į pasaulį žvelgiu tikrai ne pro rožinius akinius. Man atrodo, neturėtume gėdytis optimizmo ir ambicijų keisti ateitį, verčiau pasitelkime savo kūrybingumą ir įgūdžius ir realizuokime tas ambicijas. Viskas labai paprasta: jei turi svajonę, stenkis ją įgyvendinti. Tai akivaizdu, bet šiandien apie tai kalba per mažai žmonių.

– Ar nuo tada, kai parašėte knygą, nutiko kas nors, kas nuteikė Jus dar optimistiškiau?

– Supratau, kad visuomenė išalkusi pragmatiškų pokyčių. Siekdamas pagreitinti tuos pokyčius steigiu Pragmatiškų optimistų lygą (The Leage for Pragmatic Optimists). Be to, buvau paprašytas padėti įvairioms organizacijoms iš naujo „atrasti save“. Tai rimtas iššūkis, bet tokie procesai teikia vilties. Galų gale, korporacijos yra rimčiausi svertai siekiant pozityvių pokyčių.

– O kas sumažino optimizmą?

– Kalbėdami apie naujoves dažnai siejame jas su technologijomis, medicina, galbūt net muzika, šokiais ar mada, bet retai kalbame apie institucines naujoves. Ir kur dar tai akivaizdžiausia, jei ne valdymo sistemoje? Pastebėjote, kad beveik visi premjerai ir prezidentai atėję į valdžią skelia entuziastingas kalbas apie inovacijų poreikį ir svarbą? Bet argi ne keista, kad valdžia (ir dauguma korporacijų), dažnai postringaujanti apie novatoriškumą, nekeičia savo veiklos metodų? Kai XVII a. Anglija išbandė parlamentinę demokratiją, tai buvo stulbinama naujovė, didelis šuolis į priekį. Bet praėjo trys amžiai, o aš iki šiol esu priverstas kas ketverius metus eiti į rinkimus ir balsuoti už vieną kandidatą iš dviejų, nors visai nenoriu, kad kuris nors iš jų taptų šios archajiškos sistemos, nesugebančios eiti koja kojon su pokyčiais, vairininku. Pacituosiu A. Einsteiną: „Neįmanoma išspręsti problemos, įsikabinus mąstymo būdo, kuris tą problemą ir sukūrė.“ Todėl ir padedu organizacijoms keisti požiūrį į jų vietą pasaulyje ir veiklą.

– Savo knygoje rašote apie biotechnologiją, dirbtinį intelektą, nanotechnologiją ir t. t. Ar galima sakyti, kad ateitis jau virto dabartimi? Jei taip, kuriai sričiai labiausiai tinka šis teiginys? 

– Williamas Gibsonas yra pasakęs: „Ateitis jau čia. Ji tiesiog dar plačiai nepaplito.“ Pavyzdžiui, sintetinės biologijos laimėjimai jau kurį laiką taikomi mūsų kasdieniame gyvenime. Jei sergate diabetu, beveik neabejotina, kad jūsų insulino atsargas dabar gamina E. coli bakterija su „pataisytu“ genomu. Plataus vartojimo prekių, pagamintų taikant nanotechnologiją, sąraše rasite daugiau nei tūkstantį pavadinimų ir jų kone kasdien daugėja. Į šį sąrašą, be kita ko, įtraukti kompiuterių atminties įtaisai ir mikroprocesoriai, daugybė valymo priemonių, tvarsčiai su nanotechnologine antimikrobine apsauga, nuo blogo kvapo saugančios kojinės, dantų pasta, oro filtrai, kremas nuo saulės, virtuviniai indai, buitinė technika, audinių minkštikliai, nėštumo testai, kosmetika, nesitepantys drabužiai, naminių gyvūnų baldai, ilgai išsilaikantys dažai, patalynė, gitarų stygos, – neprarandančios skambumo, nes padengtos nanodanga, – ir neproporcingai daug plaukų tiesinimo priemonių. Atrodo, artimoje ateityje nanotechnologijai lemta pradėti energijos gamybos, medicinos ir sanitarijos revoliuciją. Taikant šią technologiją, smarkiai padidėjo saulės elementų našumas, išrastos specialios membranos, galinčios sumažinti vandens gėlinimo ir valymo kainą. Tiesą sakant, Tofflerio institutas pranašauja, kad tai išspręs geriamojo vandens problemą ir smarkiai sumažins konfliktų, kylančių tarp vandens stokojančių šalių. Trumpiau tariant, nanotechnologijų dėka karą dėl vandens netrukus galėsime išbraukti iš problemų sąrašo.

Jei klausiate apie dirbtinį intelektą, leisiu sau pacituoti robotų konstruktorių Rodney Brooksą, Masačusetso technologijos instituto (Massachusetts Institute of Technology, MIT) profesorių: „Visuomenėje gajus mitas, kad sukurti dirbtinio intelekto nepavyko. Tiesa ta, kad su dirbtiniu intelektu susiduriame kasdien, kiekvieną sekundę. Žmonės tiesiog to nepastebi. Juk dirbtinio intelekto sistemos įrengtos mašinose, jos reguliuoja degalų įpurškimo sistemos parametrus. Kai leidžiatės lėktuvu, dirbtinio intelekto sistema nukreipia jį tam tikrus vartus, atsižvelgdama į tvarkaraštį. Kaskart žaisdami video žaidimus, žaidžiate prieš dirbtinį intelektą.

Manau, dabar svarbiau atkreipti dėmesį į tai, kad yra sričių, kur ribos išsitrina, ir tada technologijos ima vystytis hipereksponentiškai, skatindamos viena kitos augimą. Geriausias informacinių technologijų, nanotechnologijų ir biotechnologijų sąveikos pavyzdys – genomo sekvenavimas. Jei pasidomėsite, ko pasiekta šioje srityje, įsitikinsite, kad pažangos tempai lenkia Moore’o dėsnį bent keturis kartus. 

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– Koks pokalbis ar kokia aplankyta vieta šioje kelionėje, kurią aprašote savo knygoje, Jums pasirodė keisčiausi? Gal net priminė mokslinę fantastiką?

– Ko gero, labiausiai moksline fantastika pakvipo, kai savo akimis pamačiau visuomeniškus robotus MIT Asmeninių robotų grupėje (MITs Personal Robotics Group). Įsijunkite youtube.com, įveskite paieškoje Leo robot arba Nexi robot ir suprasite, ką turiu galvoje. Kad jau prakalbom apie robotus, pažiūrėkite ir vaizdelį apie Boston Dynamics robotą BigDog.

Keisčiausias dalykas, kurį mačiau kelionėje – ir net dalyvavau – ministrų kabineto posėdis po vandeniu Maldyvuose. Renginio idėja gimė Mohamedo Nasheedo – pirmo demokratiškai išrinkto Maldyvų prezidento – galvoje. Buvau vienas iš keturių oficialių pareigų neinančių žmonių, kuriems buvo leista dalyvauti povandeniniame posėdyje. Kai plaukėme į krantą, atsidūriau šalia prezidento. Turbūt atrodžiau išsigandęs, nes jis pasuko galvą ir rankomis parodė narų gestą „ar jums viskas gerai?“ Gestu atsakau – taip. „Gerai“ – per silpnas žodis, betgi nėra gesto, reiškiančio „Šimts velnių! Esu Maldyvuose, povandeniniame ministrų kabineto posėdyje! Puikumėlis!“

– Tarp Jūsų skaitytojų – daug transhumanistų. Kokių veiksmų siūlytumėte imtis žmonėms, norintiems prisidėti prie trokštamos ateities kūrimo?

– Kelionėje man teko laimė bendrauti su filosofu ir mokslininkų socialinės atsakomybės šalininku Marku Bedau. Jis pasakė: „Pokyčiai neišvengiami, ir mes galime arba mėginti juos konstruktyviai paveikti, arba mėginti juos sustabdyti, arba jų nepaisyti. Mėginti juos sustabdyti, manau, beprasmiška, o nepaisyti – neatsakinga.“

Man atrodo, šiais laikais kiekvienas turėtų stengtis konstruktyviai paveikti pokyčius. Ir pirmiausia, ką reikia padaryti – atsikratyti cinizmo. Cinizmas panašus į rūkymą. Atrodo kietai, bet iš tikrųjų jums kenkia – dar blogiau, kenkia ir visiems aplinkiniams. Cinizmas – tai proto būsena, ne mažiau žalinga nei valdžios ar darbuotojų tingumas. 

Lankydamasis Mohavio kosmodrome susipažinau su lakūnu-bandytoju Dicky Rutanu. Be jokios abejonės, Dickas Rutanas yra geriausias aviatorius pasaulyje. Jis – vienas iš lakūnų, pilotavusių lėktuvą Voyager, kuris apskrido pasaulį be nutūpimo, sunaudojęs vos vieną baką degalų. Nors Dickui daugiau nei septyniasdešimt, jis vis dar išbando galingus lėktuvus ir, atrodo, skraidys dar kita tiek metų. Jis man pasakė: „Susidūrę su apribojimais, nieku gyvu jų nepaisykite. Jokiu būdu. Žiūrėkite į juos kaip į galimybę nuveikti ką nors didinga.“

– Jūs – puikus komikas, parašėte šmaikščią knygą apie ateitį. Kuo dar mus nustebinsite?

– Suprantama – nauja knyga! 

Parengė Jūratė Dzermeikaitė 

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės