Šiame pokalbyje taip pat savo mintimis dalijosi fotomenininkas Antanas Sutkus, rašytoja Giedrė Kazlauskaitė. Diskusiją moderavo kultūros žurnalistė Jolanta Kryževičienė.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
2020 metais Baltarusijoje vykstant protestams prieš Lukašenkos režimą, rašytoja S.Aleksijevič išvyko iš šalies ir apsigyveno Berlyne. Tačiau prieš tai su kolege Lietuvoje ji įkūrė nepriklausomą leidyklą, kuri leidžia ne tik baltarusių knygas, tačiau lietuvių autorių kūrinius, išverstus į baltarusių kalbą.
Kultūros žurnalistės Jolantos Kryževičienės paklausta, kodėl savo leidyklą įkūrė būtent Lietuvoje, rašytoja teigė, kad tuo metu jos šalis ir tauta išgyveno revoliuciją, kurią režimas sutraiškė.
„Mes būtume galėję susitvarkyti su Lukašenka, bet ne su Putinu. Tai jis ištiesė Lukašenkai pagalbos ranką. Būtent po to daugiau nei 500 tūkstančių baltarusių, vengdami represijų, įkalinimo, smurto, nenorėdami gyventi diktatūroje pasitraukė iš savo šalies. Tarp jų bėgo ir leidyklos. Šitaip mes ir atsidūrėme Lietuvoje“, – kalbėjo Nobelio literatūros premijos laureatė.
Ji prisiminė, kad tik atsidūrus Lietuvoje tapo akivaizdu, kad išgyventi čia gali padėti kultūros artumas, panaši istorinė patirtis, kuri jungia lietuvius ir baltarusius.
„Mus jungia kultūra ir tik kultūra gali padaryti daugiau nei tankai, ginklai. Dabar esame patekę į naujuosius viduramžius, kur viskas sprendžiama galia. Tačiau kultūra siūlo kitokį požiūrį į pasaulį, žymiai platesnį, o ne tik galimybę sudegti tanke“, – teigė S.Aleksijevič.
Rašytoja pasidalino baltarusių, gyvenančių išeivijoje, patirtimi. Pasak jos, atsidūrus kitame krašte, žmogui yra gyvybiškai būtinas savas žodis, sava literatūra. Anot jos, baltarusiams, kurie šiandien gyvena Lietuvoje ar kituose demokratiniuose kraštuose, pasiekti savą literatūrą yra gerokai lengviau nei tiems, kurie gyvena režimo valdomoje Baltarusijoje.
„Žinoma, mūsų leidžiamos knygos yra perduodamos ir į Baltarusiją. Tačiau tai ne visada paprasta, nes žmogaus automobilio bagažinėje pasieniečiai, radę daug knygų, gali jį įkišti į kalėjimą. Todėl knygos per sieną keliauja po vieną ar kelias“, – pasakojo rašytoja.
J.Kryževičienės paklausta, kaip jos manymu šiandien galima tiesti tiltus tarp paprastų žmonių, S.Aleksijevič pasakojo, kad tarp protestų Baltarusijoje dalyvių matė daug žmonių, kurie lankė jos organizuotą klubą – į jį atvykdavo daugybė žinomų žmonių iš pasaulio.
„Protestuose mačiau tai, ką galima pavadinti „pilietine visuomene“. Šie žmonės buvo matę pasaulį, skaitę įvairias knygas, jie buvo pajutę demokratijos – tvarkingo pasaulio – skonį. Iš to jie mokėsi ir siekė, kad tai būtų ir jų šalies kelias. Šie protestai parodė, kad tiltai yra tai, kas jungia protingus, sumanius žmones, kurie gali neatsitraukti tuomet, kai demokratijai kyla pavojus“, – kalbėjo žinoma baltarusių rašytoja.
Ji pripažino, kad yra sunku kalbėti ir mąstyti apie žmoniją, o kur kas paprasčiau ir tikslingiau kalbėti apie konkretų žmogų ir jo patirtį.
„Aš visada į pasaulį stengiuosi žiūrėti per konkretų žmogų. Kai susipažįstu su konkrečiu žmogumi, aš suprantu, kaip jis mąsto apie pasaulį, apie tikėjimą, kokia yra jo kultūra, patirtis. Būtent tame aš matau bendrumus – tai, kas mus visus jungia, sieja. Man tai yra be galo svarbu. Kultūra yra tai, kas ne tiesiog padeda būti žmogumi, bet – labiau žmogumi“, – teigė S.Aleksijevič.
Ji taip pat pabrėžė, kad baltarusiai iš lietuvių gali mokytis garbės ir savivertės supratimo.
„Svarbu, kad mes vieni iš kitų paimtume tai, kas mums padėtų ištverti šiame beprotiškame pasaulyje. Juk visi esame dabar tokioje situacijoje, kai vieną dieną pamatai, kaip Zelenskis yra išvaromas iš Baltųjų rūmų, ir supranti, kad tai jau kitas pasaulis, nei jis buvo vakar“, – kalbėjo rašytoja.
Sausakimšoje salėje S.Aleksijevič pripažino, kad iki Ukrainos karo ji dažnai lankydavosi Maskvoje ir jautė simpatiją rusams. „Čia buvo daugybė dalykų, kuriais žavėjausi, tačiau mačiau ir tai, kas mane gąsdino“, – sakė rašytoja.
Vis dėlto, ji teigė, kad po Sovietų Sąjungos griūties buvo įsitikinusi, kad komunizmas ir jo idėjos mirė, tačiau karas Ukrainoje parodė, kad ir šiandien Rusijoje yra daugybė žmonių, pasirengusių mirti už tas pačias idėjas.
„Jie vis dar mąsto kaip sovietiniai žmonės“, – kalbėjo rašytoja ir pabrėžė, kad buvo nustebusi, kaip mes nepažinome rusų ir nesupratome, kas jie yra.
Paprašyta įvertinti dabartinę situaciją Baltarusijoje, rašytoja teigė, kad šiandien baltarusiai yra itin sudėtingoje situacijoje.
„Mes nepastebėjome, kaip po trumpos laisvės į šalį atėjo fašizmas. Tiek Rusijoje, tiek ir Baltarusijoje. Todėl kiekvienas palaikymo žodis ir ištiesta ranka mums yra be galo svarbi. Aš tikiu, kad kai neapykantą keičia meilė, tik tuomet yra statomas tiltas ir kuriamas gyvenimas. Tie meilės žodžiai, kuriuos jūs atradote savo istorijoje, gali praversti ir mums“, – kalbėjo rašytoja.
Ji teigė, kad jos skaitytojai baltarusiai prašo jos parašyti knygą, kuri teiktų viltį.
„O kur rasti tą viltį šiandien? Ji yra žmogaus tikėjime, jo stiprybėje. Tai galima rasti jumyse, taip pat mumyse. Ir tas patirtis būtina sujungti, kad žmonės nebijotų vienas kito, o džiaugtųsi vienas kitu“, – teigė S.Aleksijevič.
Paklausta, ar tiki, kad kažkada Baltarusijos valdžioje bus tie žmonės, kurie prieš penkerius metus dalyvavo protestuose, rašytoja sakė nežinanti. Tačiau ji neabejoja tuo, kad anksčiau ar vėliau permainos įvyks.
„Vienintelis dalykas, kurį žinau, yra tai, kad nei Lukašenka, nei Putinas nenugalės laisvės. Gal to mes nesulauksime, bet mūsų anūkai – sulauks“, – sakė Nobelio premijos laureatė.
