Emigracijoje jau daugiau nei 20-metį gyvenantis V.Papievis teigė, kad Paryžius jo ligi šiol nepaleidžia: „Įpročiai todėl ir yra įpročiai, kad jie nesikeičia. Tai savotiškas kalėjimas, kuriame būti labai jauku.“
Visgi, būti Lietuvoje nereiškia joje būti fiziškai: „Nuo mano pirmo nuvažiavimo į Paryžių viskas labai pasikeitė. Vienintelis ryšys su Lietuva su brangiais žmonėmis buvo laiškai ir telefono kabina, o dabar net ir būdamas Paryžiuje būnu pusiau Lietuvoje, o parskrendu gana dažnai. Mažiausiai du kartus per didžiąsias šventes ir vasaromis būnu Lietuvoje gana ilgai“, – teigė V.Papievis.
Vis dėlto, emigrantu savęs V.Papievis vadinti nenori, mat nesijaučia išvažiavęs iš Lietuvos: „Gyvenu tarp dviejų pasaulių, dviejų šalių. Man patinka tokios tarpinės būsenos – saulė teka, bet diena neišaušusi. Būti tarp man patinka ir save aš galėčiau vadinti (e)imigrantu ar kažkokiu migrantu egzistencine prasme. Visi mes esame migrantai – nežinome iš kur atėjome ir kur link mes keliaujame ir nukeliausime.“
Visai kitaip yra A.Cicėnaitei, kuri 2023 metais pasiryžo sugrįžti atgal į Lietuvą, mat įstojo į literatūros doktorantūrą.
„Didžiausias skirtumas mano gyvenime buvo tas, kad anksčiau visą literatūrinį burbulą stebėjau iš labai toli. O čia galiu susitikti su skaitytojais ir bendrauti su savo kolegomis ir studijuoti, dirbti prie disertacijos. Tai tikrai daro įtaką tam, kaip aš matau save kaip rašytoją“, – renginio metu teigė ji ir pridūrė, kad šalutinis viso to poveikis yra tame, kad Vilniaus laikas „įsuka ir praryja“.
„Ten buvo lengviau užsidaryti duris ir pasinerti į rašymą“, – sakė ji.
Laikinumo jausmas visada lydėjo A.Cicėnaitę. Ji vis mąstė, kad tiek Naujoje Zelandijoje, kurioje studijavo, tiek Sidnėjuje praleis po trejus metus: „Bet tie metai vis kaupėsi.“
Didžiausias lūžis, jos teigimu, buvo pandemijos metai, kada Australija visiškai uždarė sienas: „Aš dvejus metus negalėjau niekur keliauti ir negalėjau grįžti į Lietuvą. Man visada buvo artima pasaulio piliečio savivoka, tačiau aš supratau, kad pasaulis turi sienas – nėra tokio dalyko kaip pasaulio piliečiai, nes ateina laikas, kada mes pasirenkame, kokioje sienos pusėje esame mes.“
Vėliau šį norą sugrąžino prasidėjęs karas Ukrainoje: „Supratau, kad grįžimas yra vertybinis pasirinkimas.“
