Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 20d. 15:41

Pasaulis skaito vis daugiau Lietuvos autorių knygų

Lietuvos kultūros institutas
Lietuvos kultūros institutas

34: būtent tiek Lietuvos autorių knygų vertimų, kuriuos finansavo Lietuvos kultūros instituto (LKI) vykdoma Vertimų skatinimo programa, šiemet pasirodė įvairių pasaulio šalių knygynuose.

Kalbų, žanrų įvairovė, geografija – plati: nuo neseniai Penango literatūros festivalio prizą pelniusio Gabijos Grušaitės romano „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ Malaizijoje iki Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ Baltarusijoje. Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“ gerbėjai Lenkijoje sulaukė jau antrojo sagos tomo, Latvijoje džiaugiamasi ketvirtuoju. Undinės Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“ tęsia kultūrinę ekspansiją – į Vakarų ir Rytų pasaulių pokalbį (ir trijų kartų šeimos moterų dialogus) šiemet jau gilinasi vengrai, estai ir italai (kitąmet – ispanų, latvių ir bulgarų eilė).

Dėl pasiruošimo išskirtiniam dalyvavimui šių metų Londono knygų mugėje šiemet tendencingai padaugėjo vertimų į anglų kalbą – iš viso Lietuvos kultūros institutas mugėje pristatė 19 knygų, išleistų nuo 2016-ųjų. 2018 metais angliškai prašneko Gintaro Grajausko, Aušros Kaziliūnaitės, Mariaus Buroko eilės, išėjo Baltijos šalių poezijos antologija. Ką tik pasirodė Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių rinktinė (leidykla „Shearsman Books“, vertė, kaip ir didžiąją dalį eiliuotos šiuolaikinių Lietuvos autorių kūrybos, Rimas Uzgiris).

Grafikas
Grafikas

Deramo pripažinimo ir įvertinimo sulaukė Antano Škėmos „Balta drobulė“, Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“ ir Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, pasirodė nemažai šiuolaikinės prozos – Grigorijaus Kanovičiaus, Sigito Parulskio, Jaroslavo Melniko, Renatos Šerelytės, Lauros Sintijos Černiauskaitės, Rasos Aškinytės kūriniai. Kitąmet prie šio būrio jungsis jau sulaukęs didelio susidomėjimo Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ (kurio leidimas Vokietijoje šiemet pelnė Georgo Dehio apdovanojimą autoriui ir vertėjui Markui Roduneriui). Jaroslavo Melniko „Tolima erdvė“ Prancūzijoje šiemet įvertinta kaip geriausias fantastinis romanas. Kęstučio Kasparavičiaus knygų „visata“ pasipildė „Tinginių šalimi“ Kroatijoje, „Sodininku Florencijumi“ Vokietijoje (pelniusį tarptautinį sodininkystės knygų apdovanojimą!) ir „Trumpomis istorijomis“ Slovėnijoje.

Skaičiuodami jau pasirodžiusias ir šiemet paremtas knygas, mėginsime atsakyti į klausimą: kaip ir kodėl užsienyje leidžiamos Lietuvos autorių knygos?

Grafikas
Grafikas

2018-ųjų Vertimų skatinimo programos skaičiai

Kalbant apie 2018 m. Vertimų skatinimo programos gautas ir paremtas užsienio leidyklų paraiškas, šiemet, lyginant su 2016–2017, išaugo Vertimų skatinimo programos lėšomis finansuotų knygų vertimų skaičius ir vertimų įvairovė. Pirmą kartą finansuoti vertimai į kinų ir portugalų kalbas, po ilgos pertraukos sulaukėme dėmesio iš Izraelio leidyklos. Tradiciškai išlieka aktyvus dėmesys grožinei literatūrai: prozai, poezijai ir vaikų knygų vertimams.

2018 m. užsienio šalių leidėjai Lietuvos kultūros institutui pateikė 55 paraiškas naujų Lietuvos autorių grožinės ir humanitarinės literatūros knygų vertimų finansavimui gauti. Įvertinus pasirinktų vertėjų profesionalumą ir patirtį, leidyklų motyvaciją, taip pat pageidaujamų išleisti kūrinių literatūrinę ir kultūrinę vertę ir aktualumą Lietuvos literatūros ir kultūros sklaidai konkrečiose užsienio šalyse, 89 tūkstančių eurų finansavimas buvo paskirstytas 41 knygos vertimams į 18 užsienio kalbų: albanų (2), baltarusių (1), ispanų (1), italų (4), hebrajų (1), anglų (7), kinų (1), kroatų (2), latvių (1), lenkų (3), makedonų (1), olandų (2), portugalų (1), prancūzų (1), rusų (4), slovėnų (2), ukrainiečių (2), vokiečių (5). Palyginus, 2017 m. buvo paremti 33 knygų vertimai į 14 kalbų, o 2016 m. – 39 knygų vertimai į 11 kalbų.

Daugiausiai 2018 m. paremta literatūros vertimų į anglų (7), vokiečių (5), italų (4), rusų (4) ir lenkų (3) kalbas. 2017 m. taip pat buvo finansuoti gausesni literatūros vertimai į ukrainiečių (6), latvių (4) ir lenkų (4) kalbas, o 2016 m. didžiausia dalis sutarčių su užsienio leidyklomis sudaryta dėl vertimų į vokiečių (17), ukrainiečių (4) ir italų (3) kalbas.

Grafikas
Grafikas

Akivaizdu, kad didelę įtaką leidyklų susidomėjimui Lietuvos autoriais daro intensyvūs Lietuvos literatūros ir kultūros pristatymo projektai: kontaktus su Ukrainos leidėjais pagyvino projektas „Lietuva-Ukraina: kultūros partnerystė 2016”, vertimų į vokiečių kalbą laviną sukėlė pasiruošimas dalyvavimui ypatingos viešnios teisėmis 2017 m. Leipcigo knygų mugėje, britų leidybos rinką „atrakino“ šiųmetė Londono knygų mugė.

Claudia Sinnig (mylimiausias lietuviškas žodis – „širšė“)​​​

  • „Didžiausias nuotykis – Tomo Venclovos poezija. Tai yra tikra kančia, kai nerandi išeities, nes jo eilėraščiai yra griežtos formos. Vis vien kaskart atsiranda sprendimas, nelauktai... Kai skaitau savo senesnius vertimus, visąlaik kyla noras perdaryti. Kaip vertėja bandau kuo mažiau trukdyti autoriui, bet manau, kad tam tikras tavo asmenybės dalyvavimas yra neišvengiamas. Be to, visada ieškau pusiausvyros tarp šiuolaikiško kalbos skambėjimo ir klasikinio pagrindo, kad mano vertimas nebūtų trumpalaikis, kad jis „galiotų“ kuo ilgiau. Ir dar – vertime privalo garsiai skambėti autoriaus balsas“.

Literatūros vertimų tendencijos

Vertimų skatinimo programos lėšomis finansuojami Lietuvos autorių grožinės literatūros ir humanitarinių bei Lietuvos kultūros sklaidai svarbių kūrinių vertimai į užsienio kalbas. Didžioji dalis visų vertimo sutarčių (85 proc.) kasmet sudaromos grožinės literatūros vertimams, likusioji dalis – dėl humanitarinių ir Lietuvos kultūrai svarbių leidinių vertimų. 2018 m. finansuoti prozos (16), poezijos (7), vaikų (7), memuarų ir publicistikos (6) bei humanitarinės literatūros (5) vertimai.

2018 m. užsienio leidėjams suteikta parama šiuolaikinių prozos kūrinių, taip pat literatūros klasikos bei poezijos vertimams. Pastebima, kad neretai to paties kūrinio imasi skirtingų šalių leidėjai: pavyzdžiui, U.Radzevičiūtės romano „Kraujas mėlynas“ netrukus sulauks skaitantieji latviškai ir vokiškai (2019). Šiais metais finansavimas suteiktas net dviem Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“ vertimams į vokiečių ir ukrainiečių kalbas ir dviem Sauliaus Šaltenio „Žydų karalaitės dienoraščio“ vertimams į anglų ir italų kalbas.

Finansavimas 2018 m. suteiktas Lietuvos literatūros klasikos vertimams: į olandų kalbą verčiami Kristijono Donelaičio „Metai“, į vokiečių – Ievos Simonaitytės „Vilius Karalius“, į anglų – R.Gavelio „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“.

Neslūgsta susidomėjimas Dalios Staponkutės esė rinktine „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“ ir Giedros Radvilavičiūtės esė rinktine „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ – pirmoji verčiama į rusų kalbą, o antrąją jau gali skaityti italai.

Saskia Drude (mylimiausias lietuviškas žodis – „oreivis“)

  • „Lietuvių kalba ir gyvenimas su Lietuva tapo mano gyvenimo būdu, neįsivaizduoju savęs kitaip. Jaunystėje atvažiavau į Vilnių pirmaisiais Nepriklausomybės metais – 1991-ieji – ir įsimylėjau jį. Pasijutau čia laisva. Tai buvo ypatingas laikas ir iki šiol man liko jausmas, kad Lietuva yra galimybių šalis, kad čia turiu galimybę save išreikšti, sukurti kažką ypatinga. O Vokietijoje tada jaučiau sąstingį, sotumą... Kiekvienas naujas vertimas man yra iššūkis. Esu tikra, kad vertėjo asmenybė „pereina“ į tekstą. Dažniausiai atrodo, kad tas fragmentas, kur labiausiai nutolstu nuo originalo, yra išverstas geriausiai, ištikimiausias stiliui, nuotaikai ir būtent tada jaučiuosi labiausiai savimi patenkinta. Galbūt todėl, kad ten kažkuria prasme esu aš... Į vertimą žiūriu kaip į kūrybą“.

Itin sėkmingai Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje sutikti Dalios Grinkevičiūtės memuarai „Lietuviai prie Laptevų jūros“ 2018 m. pradėti versti į olandų ir lenkų kalbas. Albanijos skaitytojai susipažins su Tomo Venclovos „Vilniumi“, Jono Meko „Dienoraščiai“ prabils portugališkai, į hebrajų kalbą verčiami Yevsey Tseytlin „Ilgi pašnekesiai laukiant laimingos mirties. Iš tų metų dienoraščių“, į vokiečių – Marko Petuchausko „Santarvės kaina“.

Šiemet finansuoti du Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygos vaikams „Sibiro haiku“ vertimai į prancūzų ir italų kalbas, du Gendručio Morkūno knygos „Blusyno pasakojimai“ vertimai į slovėnų ir kroatų kalbas; taip pat dviejų Kęstučio Kasparavičiaus knygų „Sodininkas Florencijus“ (į slovėnų kalba) ir „Tinginių šalis“ (į kroatų kalba) vertimai. Į vokiečių kalba artimiausiu metu bus išverstas Beno Bėranto „Riešutortas“.

Grafikas
Grafikas

2018 m. finansuoti poezijos vertimai bus leidžiami ir atskiromis poetų knygomis, ir įvairiose rinktinėse. Albanijoje netrukus išeis Tomo Venclovos poezijos knyga „Žiemos dialogas“, Lenkijoje – Gintaro Bleizgio „Jonas Krikštytojas“, Baltarusijoje – Justino Marcinkevičiaus eilėraščių rinktinė. Mariaus Buroko poezijos knygos jau spėjo pasirodyti anglų ir ukrainiečių kalbomis. Kaip jau minėjome, šiais metais finansuoti pirmieji vertimai į kinų kalbą – 2019 m. Kinijos skaitytojai Lietuvos kultūros instituto išleistą jaunųjų poetų eilėraščių rinktinę „How the Earth Carries Us“ galės skaityti savo gimtąja kalba. Nauji lietuvių poezijos (taip pat ir prozos bei humanistikos) vertimai publikuoti ir Rusijoje leidžiamo almanacho „Inostrannaya literatura“ (sudarytoja Marija Čepaitytė) numeryje, skirtame pažymėti Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį.

Pastebima, kad Lietuvoje kuriama humanitarine literatūra daugiausia domisi ir ją leidžia Rusijoje veikiančios leidyklos. Pavyzdžiui, 2018 m. finansuoti dviejų knygų vertimai į rusų kalbą: Laimono Briedžio „Vilnius. Savas ir svetimas“ ir Leonido Donskio, Zygmunto Baumano „Takusis blogis“. Į anglų kalbą verčiama Linos Būgienės knyga „Pasakojantis žmogus: lietuvių folklorinė tradicija šiandien“ ir Dainoros Pociūtės monografija „Nematomos tikrovės šviesa“, skirta Reformacijos istorijai Lietuvoje.

Vertėjai!

Be abejo, gausesnius vertimus į užsienio kalbas paskatina konkrečiomis knygoms suteikti tarptautiniai apdovanojimai (pavyzdžiui, Europos Sąjungos literatūros premija U.Radzevičiūtės romanui „Žuvys ir drakonai“), literatūros ekspertų vertinimai, palankios recenzijos jau išleistiems vertimams, taip pat – Lietuvos literatūros žinovų skiriami apdovanojimai. Tačiau svarbiausi veikėjai šioje istorijoje yra vertėjai.

Izabela Korybut-Daszkiewicz (mylimiausias lietuviškas žodis – „sraigė“)

  • „Aš noriu versti ir III, ir IV „Silva rerum“ dalį, nes tai jau yra mano misija, didžiausias mano kūrybos nuotykis... Tai yra sunkiausias darbas, bet ir teikia daugiausiai malonumo. Versdama, jaučiuosi autoriaus kūrybos mediumas. Man svarbiausia, kad kūrinys lenkiškai skambėtų labai gražiai. Esu pirmasis skaitytojas, turiu būtinai įsivaizduoti kiekvieną sakinį, kiekvieną situaciją. Neverčiu lietuviškų žodžių į lenkiškus žodžius, pirma viską turiu pamatyti savo akimis. Jeigu nesuprantu, neįsivaizduoju veikėjo judesių, teksto vaizdų ar veiksmų, man būna labai sunku. Dėl to didelė laimė, kai gali bendradarbiauti su autoriais. Kai verčiau Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“, galėjau to, ko nesupratau, paklausti autoriaus ir jis visada padėdavo. Kristina Sabaliauskaitė gerai supranta ir jaučia lenkų kalbą ir mes intensyviai bendradarbiaujame, siunčiu jai iškart kiekvieną išverstą skyrių ir mes tariamės.

Lietuvos literatūrai langai į kitas šalis nebūtų atsivėrę be Saskios Drude, Claudios Sinnig (netrukus pasirodys jos versta Aurimo Švedo knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“), Vytenės Muschick ir Markuso Rodunerio (kitąmet vers M. Petuchausko „Santarvės kainą“, I. Simonaitytės „Vilių Karalių“ ir kt. kūrinius) Vokietijoje, Cornelius Hellio (artimiausias jo darbas – U.Radzevičiūtės „Kraujas mėlynas“) Austrijoje. Izabela Korybut-Daszkiewicz – Lenkijoje triumfuojančio Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva Rerum“ ambasadorė. Jos kolegė Latvijoje Dace Meiere sėkmingai nuvedė šią tetralogiją iki finišo linijos, ji taip pat verčia U.Radzevičiūtės romaną „Kraujas mėlynas“. Latvė Indra Bruvere artina prie kaimyninės šalies skaitytojų didžiąją dalį šiuolaikinės Lietuvos poezijos.

Daugybės vertimų Lenkijoje nebūtų be Kamilio Pecelos – šiemet išėjo jo išverstas „Kauno architektūros gidas“, kitąmet jis pristatys D.Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Nuolat su Lietuvos autoriais dirba Paulina Ciucka, Alina Kuzborska, Małgorzata Gierałtowska, Zuzanna Mrozikowa. Lietuvos literatūros ambasadorės Ispanijoje yra Carmen Caro Dugo, neseniai pristačiusi Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ vertimą, ir Margarita Santos, kuri verčia U.Radzevičiūtės romaną „Žuvys ir drakonai“. Mirjana Bračko kroatų skaitytojams pristatė nemažą būrį Lietuvos autorių, o kitąmet pasirodys Gendručio Morkūno „Blusyno pasakojimai“.

Vertėjai
Vertėjai

Tą patį kūrinį į slovėnų kalbą verčia puikus Lietuvos literatūros draugas Klemenas Piskas. Ypatingą R.Kmitos romano „Pietinia kronikas“ kalbą į atitinkamą ukrainiečių slengą verčia Beatričė Beliavciv. Tas pats nuotykis ieškant sodrių atitikmenų vokiečių kalboje laukia ir M.Rodunerio. Adriano Cerris šiemet jau pristatė G.Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, kitąmet – J.Vilės bei L.Itagaki „Sibiro haiku“ Italijoje. „Sibiro haiku“ Prancūzijoje verčia Marielle Vitureau. Pietro U.Dini prie savo lietuviškų vertimų sąrašo kitąmet pridės S.Šaltenio „Žydų karalaitės dienoraštį“. Šį kūrinį į anglų kalbą vers Marija Marcinkutė. Šių metų Londono knygų mugės herojai buvo ne tik autoriai, bet ir vertėjai: Karla Gruodis („Balta drobulė“, S.Parulskio „Tamsa ir partneriai“), Romas Kinka (A.Šlepiko „Mano vardas – Marytė“), Rimas Uzgiris (poezijos vertimai), Delija Valiukenas („Lietuviai prie Laptevų jūros“), Jayde‘as Willas („Jauno žmogaus memuarai“) ir kt.

Seminarai, rezidencijos ir kūrybinės dirbtuvės

Visas šis būrys kolegų sudaro tvirtą profesinę bendruomenę, kuri nuolat palaiko ryšius, kas dvejus metus susitinka LKI rengiamame vertėjų seminare, kur sužino naujausias Lietuvos literatūros tendencijas, susipažįsta su kūriniais ir jų autoriais, pasidalija patirtimis. Neretai būtent seminaras įkvepia versti vieną ar kitą kūrinį (o jo metu patirti nuotykiai – kad ir drauge su literatais stumiant Molėtų rajono molynuose įklimpusį autobusą – palaiko ryžtą tęsti nelengvą vertėjo misiją). LKI kasmet rengiamos 2–3 savaičių trukmės vertėjų rezidencijos padeda įsigilinti į procesą, konsultuotis su kūrinio autoriumi.

Carmen Caro Dugo (myli visus lietuvių kalbos žodžius, ypač – grybų pavadinimus)

  • „Mano didžiausias vertimo iššūkis – susitikimas su... grybais! Pirma – verčiant Kristijono Donelaičio „Metus“, vėliau – Antano Baranausko „Anykščių šilelį“. Teko visaip verstis per galvą, ieškant ispaniškų atitikmenų. Niekada nesigailėjau, kad „susidėjau“ su lietuvių kalba: ji yra labai graži, turtinga ir nuolatinis iššūkis galvai ir širdžiai! Manau, kad vertėjas labai praturtėja, jei pavyksta užmegzti artimą kontaktą su autoriumi ir jo tekstu. Gali būti, kad po to kyla pagunda su šiuo „paskolintu“ įkvėpimu kurti pačiam...“

Įsibėgėjo veiklos, kurių tikslas – pritraukti naujus vertėjus į anglų kalbą, formuoti ir stiprinti Lietuvos literatūros sklaidą Jungtinėje Karalystėje. Jau dvejus metus iš eilės kartus su Noridžo rašytojų centru ir Britų literatūrinio vertimo centru rengiamos vertimo dirbtuvės Tarptautinėje literatūrinio vertimo ir kūrybinio rašymo vasaros mokykloje Rytų Anglijos universitete. Besiruošiant prisistatyti Londono knygų mugėje prasidėjo „Market Focus Lithuania Translation Fellowship“ ir šiemet tęsiama Noridžo rašytojų centro Pradedančiųjų vertėjų mentorystės programa. Šios iniciatyvos padėjo suburti grupę pradedančių vertėjų, kurie turi galimybę konsultuotis su patyrusiais kolegomis, gauti daug vertingų žinių apie JK leidybos rinką. Tokiu būdu tarptautinėje Lietuvos literatūros vertėjų bendruomenėje atsidūrę Jeremy Hillas, Julija Gulbinovič, Agnė Bagočiūtė, Erika Lastovskytė ir neseniai prie mentorystės programos prisijungusi Kotryna Garanašvili jau imasi poezijos ir prozos vertimų ir ieško leidėjų.

Vertėjai
Vertėjai

Šiemet LKI pradėjo naują kryptį, kuri padės atnaujinti Lietuvos literatūros sklaidos procesus Švedijoje. Gotlando saloje, Baltijos šalių rašytojų ir vertėjų centre Visbyje įvyko pirmosios literatūros vertėjų iš lietuvių į švedų kalbas dirbtuvės. Keturių dienų trukmės užsiėmimus vedė vienas labiausiai patyrusių lietuvių-švedų kalbų vertėjas Jonas Öhmanas. Dirbtuvėse dalyvavo Dovilė Gėgžnaitė ir Viltautė Zarembaitė, abi baigusios Vilniaus universiteto skandinavistikos studijas ir tęsusios mokslus Švedijos aukštosiose mokyklose, taip pat Švedijoje nuo vaikystės gyvenusi Megan Laurenčikaitė bei Virginija Jurgaitytė, pažintį su švedų kalba pradėjusi Klaipėdos universitete ir ją tęsusi Geteborgo ir Lundo universitetuose.

Kelias dienas seminaro dalyvės kartu su J.Öhmanu ir rašytoja Rasa Aškinyte gilinosi į jos romano „Glesum“ ištrauką, su tikru kalbos detektyvų azartu ieškojo švediškų atitikmenų lyg ir paprastoms frazėms „Dievų motina“, „sena boba vilkų apgraužta koja“ – pirmu atveju prireikė senųjų religijų išmanymo, antruoju teko konsultuotis su romano autore dėl tikslesnės bobos kojos būklės. Grupelė ne itin paisė numatytų darbo valandų, užklupus dilemoms dėl to, kaip švediškai turėtų skambėti žodis „klega“ ar „šunvyšnė“, kaip į švedų kalbą perkelti lietuviško teksto tėkmę, ilgų sakinių srautą.

„Dar niekada mano tekstui, kiekvienam jo žodžiui nebuvo skiriama tiek dėmesio! Visada galvojau, kad mano tekstus lengva versti – sakiniai trumpi, žodžiai paprasti. Paaiškėjo, kad vertėjams paprastų žodžių nebūna, kiekvienam jie turi bent po keletą galimų vertimo variantų. Tikrai malonu dirbti su žmonėmis, mylinčiais ir gerbiančiais žodį“, – po seminaro Gotlando saloje kalbėjo R.Aškinytė.

Ko gero, panašiai galėtų pasakyti visi, kurių knygos kasmet randa vis daugiau naujų langų į pasaulį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas