Dabar populiaru
Publikuota: 2020 gegužės 19d. 10:18

Pasaulyje išleidžiama trilogijos „Bado žaidynės“ priešistorė – Suzanne Collins „Sakmė apie strazdą ir gyvatę“ (knygos ištrauka)

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Bado žaidynių trilogijos gerbėjai be galo nekantriai laukė gegužės 19-os – būtent šiandien išleidžiama ilgai laukta Suzanne Collins romanų priešistorė „Sakmė apie strazdą ir gyvatę“. Šūkiu „Sveiki sugrįžę į Areną!“ skaitytojus pasitinkančios knygos netrukus sulauks ir Lietuvos skaitytojai: knygą, kurią iš anglų kalbos verčia Viktorija Uzėlaitė, leidykla „Baltos lankos“ išleis jau šį rudenį.

Nekantriausius skaitytojus kviečiame skaityti tik portale 15min publikuojamą naujausios Bado žaidynių serijos dalies Sakmė apie strazdą ir gyvatę pirmo skyriaus ištrauką.

**

Šiandien Paneme Aukų dieną. Aštuoniolikmetis Koriolanas Snou įžengia į elitinę Sostinės mokyklą, vadinamą Akademija, sužinoti savo vaidmens kasmetinėse, jau 10-osiose, Mirties žaidynėse.

Pagrindiniai Akademijos laiptai buvo suprojektuoti dideliems studentų srautams, tad ir dabar ant jų lengvai sutilpo pareigūnai, profesoriai ir mokiniai, traukiantys į Aukų dienos šventę. Koriolanas lipo lėtai, stengdamasis atrodyti orus, jei kas nors atkreiptų dėmesį. Žmonės jį pažinojo – tiksliau, pažinojo jo tėvus ir senelius, – o iš Snou šeimos tikėtasi daug. Šiais metais ir ypač šį rytą jis vylėsi pelnyti asmeninį pripažinimą. Konsultavimas Mirties žaidynėse buvo paskutinis jo darbas prieš vidurvasarį baigiant Akademiją. Koriolanas mokėsi puikiai, o jei dar ir čia įspūdingai pasirodys – gaus piniginę premiją ir galės susimokėti už studijas universitete.

Loterijoje bus atrinkti dvidešimt keturi paaukotieji – po vieną berniuką ir mergaitę iš visų dvylikos pavergtų apygardų. Jaunuoliai bus suleisti į Mirties žaidynių areną ir kausis iki paskutinio širdies tvinksnio. Visa tai išdėstyta Taikos sutartyje, kuria nutrauktos Juodosios apygardų maišto dienos. Mirties žaidynės – viena iš bausmių, kurias užsitraukė maištininkai. Anksčiau paaukotieji būdavo apginkluojami, kad galėtų žudyti vieni kitus, ir suleidžiami į Sostinės areną – dabar jau apirusį amfiteatrą, iki karo naudotą sporto renginiams ir pramogoms. Sostinė skatino žmones žiūrėti žaidynes, bet dauguma vengdavo. Iškilo reikalas padaryti jas įdomesnes.

Šiuo tikslu pirmą kartą istorijoje paaukotiesiems bus paskirti konsultantai. Tam darbui atrinkti dvidešimt keturi geriausi, protingiausi Akademijos absolventai. Iki galo dar nenuspręsta, kaip viskas vyks. Sklido kalbos, kad konsultantai turės paruošti paaukotuosius prisistatyti, galbūt papuošti prieš kameras. Visi sutarė, kad Mirties žaidynės, jei tęsis, turėtų virsti prasmingesniu renginiu. Žmonėms turėtų būti įdomu, kaip Sostinės jaunuomenė bendradarbiaus su apygardų paaukotaisiais.

Koriolanas įėjo pro juodomis vėliavomis išpuoštas duris ir skliautuotu koridoriumi patraukė į Hevensbio salę – iš ten stebės aukojimo ceremonijos transliaciją. Jis toli gražu nevėlavo, bet salė jau gaudė nuo dėstytojų, studentų ir Žaidynių pareigūnų, kuriems nereikėjo gyvai dalyvauti pirmosios dienos iškilmėje.

Po minią zujo Nutildytieji, nešini padėklais su skiestu vynu, pagardintu medumi ir žolelėmis. Šis svaigus gėrimas buvo panašus į rūgštųjį vyną, neva saugantį nuo ligų ir padėjusį Sostinei laimėti karą. Koriolanas paėmė taurę ir paskalavo burnoje vyną, vildamasis nustelbti kopūstienės kvapą. Tačiau leido sau nuryti tik vieną gurkšnį. Gėrimas buvo stipresnis, nei dauguma žmonių manė, ir anksčiau jis buvo ne sykį matęs, kaip kai kurie aukštuomenės atstovai per daug prisivaišinę apsijuokė.

Koriolaną vis dar laikė turtuoliu, nors vienintelė jo valiuta šiuo metu buvo žavesys, kurį jis spinduliuote spinduliavo į visas puses. Braudamasis per minią, jaunuolis vienodai draugiškai sveikinosi ir su dėstytojais, ir su studentais, klausinėjo juos apie šeimų narius, žarstė komplimentus.

– Jūsų paskaita apie bausmę apygardoms buvo pritrenkianti.

– Šaunūs kirpčiukai!

– Kaip mamai pavyko stuburo operacija? O taip, perduok, kad žaviuosi ja.

*

Dekanas Kaska Haibotomas, laikomas Mirties žaidynių steigėju, asmeniškai prižiūrėjo konsultantų rengimą. Buvo žvalus kaip lunatikas, apspangusiomis akimis ir, kaip visada, apsinešęs morflingu. Kadaise tvirtas kūnas suglebęs, oda nukarusi. Trumpai kirpti plaukai, pliktelėjusi kakta ir griežto silueto kostiumas tik dar labiau pabrėžė, koks jis susenęs. Pelnęs šlovę kaip Mirties žaidynių sumanytojas, vis dar laikėsi šioje klibančioje kėdėje, bet sklido kalbos, kad Akademijos komitetas baigia prarasti kantrybę.

– Šionai, – sušveplavo ir pamojavo sau virš galvos aplamdytu popieriumi. – Tuojau skaitysiu.

Studentai nuščiuvo ir ištempė ausis, kad girdėtų jį per salės šurmulį.

– Perskaitysiu jums vardą, tada pasakysiu, kam jis priskirtas. Aišku? Gerai. Pirmosios apygardos berniukas atitenka… – Dekanas Haibotomas prisimerkęs įsispitrijo į lapą, pamėgino susikaupti. – Akinius… – sumurmėjo. – Užmiršau.

Visų žvilgsniai nukrypo į akinius jam ant nosies. Žmonės palūkėjo, kol dekanas juos užčiuopė pirštais.

– Na va. Livijai Kardju.

Smulkiame kaulėtame Livijos veide nušvito šypsena, ji pergalingai iškėlė kumščius ir savo šaižiu balsu sušuko: „Jėga!“ Mergina visada buvo linkusi pasipuikuoti. Tarsi šį gardų kąsnelį būtų gavusi už savo nuopelnus, o ne dėl to, kad jos motina yra didžiausio Sostinės banko direktorė.

Dekanui Haibotomui vargais negalais lemenant sąrašą ir skelbiant apygardų berniukams ir mergaitėms paskirtus konsultantus, Koriolaną apėmė neviltis. Per dešimt metų nusistovėjo tam tikra tvarka. Sostinei draugiškose 1-oje ir 2-oje apygardose žmonės geriau maitinosi, todėl jų atstovai dažniau nugalėdavo Žaidynėse. 4-a ir 11-a apygardos vertėsi žvejyba ir žemdirbyste, todėl jų paaukotieji irgi būdavo stiprūs varžovai. Koriolanas vylėsi gauti 1-ą ar 2-ą apygardą, bet jam neskyrė nei tos, nei tos. Dar labiau jį įskaudino tai, kad 2-os apygardos berniuką gavo Sejanas Plintas. Jo vardas nebuvo paminėtas ir prie 4-os apygardos vaikų. Paskutinė reali galimybė gauti nugalėtoją – 11-os apygardos berniuką – teko Energetikos ministro dukteriai Klemensijai Davkout. Klemensija, ne taip kaip Livija, gerą žinią sutiko santūriai, persimetė per petį juodus it varno plunksnos plaukus ir į savo segtuvą uoliai įsirašė paaukotojo vardą.

Negi vienas geriausių Akademijos studentų, be kita ko, kilęs iš Snou šeimos, liko užmirštas? Koriolanas jau ėmė manyti, kad sąraše jo visai nėra. O gal jam teks kokios nors ypatingos pareigos? Ir tada, jo siaubui, dekanas Haibotomas sumurmėjo:

– Galiausiai dvyliktos apygardos mergina… skiriama Koriolanui Snou.

Suzanne Collins naujausios „Bado žaidynių“ serijos dalies „Sakmė apie strazdą ir gyvatę“ pirmojo skyriaus ištrauka.
© 2020, Suzanne Collins.
Viršelio dailininkas Tim O’Brien © 2020 Scholastic Inc.
Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

00:21
01:42
43:18

Esports namai

URBAN˙/