Tiesa, tai ne vien tik lietuviška istorija – telšiškis T.Šaltmeris, bičiuliams geriau žinomas Tomsuons vardu, šešerius metus praleido emigracijoje JAV, tad į jo knygą sugulė ir pasakojimai iš tos šalies. Pašėlę nuotykiai, kurie kartais lyginami su gonzo žurnalistikos pradininko Hunterio S. Thompsono knygos „Baimė ir neapykanta Las Vegase“ paliekama nuotaika. Kaip ketvirtadienį vykusio susitikimo metu sakė leidyklos „Kitos knygos“ atstovė ir šios knygos projekto vadovė Aira Niauronytė, tai „tarsi gonzo žurnalistika žemaitiškai“.
Dar viena ypatybė – knyga parašyta žemaitiškai, arba, kaip sakė A.Niauronytė, „pasaulio mačiusių žemaičių kalba“. Tad ir įkristi į šios knygos tekstą iš pradžių gali prireikti laiko, tačiau, kaip šios knygos anotacijoje rašo šiaulietišką šnektą į knygas perkėlęs Rimantas Kmita, „kai teksts skamb kai rokenrols, ne taip i svarbu, ka ne viską supranti, vis tiek pagauni ritmą“.
Savęs rašytoju nelaiko
T.Šaltmeris emigracijoje dirbo įvairiausius darbus – nuo taksi vairuotojo iki statybininko, taksisto ar langų valytojo, ir, kaip susitikime sakė jo bičiulis Artūras Morozovas, jo pažįstami puikiai žino, kad į Tomą bet kada gali kreiptis visais statybos klausimais – jis visuomet turės patarimų. Yra ir dar viena jo tapatybės dalis – šiuo metu jis dirba šefu ir Palangoje turi įkūręs restoraną „Palongė“ (pats jis susitikimo metu vengė šio žodžio, labiau linkęs vartoti žodžius baras ar gastrobaras). Beje, knygos pristatymo metu jis pasakojo, kad alų pradėjo virti dar būdamas moksleivis – tais laikais, kai dar tai nebuvo taip madinga kaip šiais laikais.
Naujausia jo tapatybės dėlionė – knygos autorius. Tiesa, kaip sakė pats knygos autorius, šio vaidmens nesureikšmina ir net nelaiko savęs rašytoju. „Nežinau, kas turėtų dar atsitikti, kad pavadinčiau save rašytoju“, - sakė jis, o knygą rašė savo draugams. Bičiuliai tapo ir puikiu išbandymu rašant kūrinį – jiems vis papasakodavo istorijas iš savo gyvenimo, ir jei draugai juokdavosi, suprasdavo, kad epizodas vertas atsidurti knygoje.
Atvira širdis pasauliui
„Kai gimsti Telšių gimdymo namuose, sunku atsikratyti to štampo, - apie žemaičiavimą sakė knygos autorius. – Visa aplinka kalbėjo žemaitiškai, galbūt pavartodavai bendrinę kalbą, jeigu jau nesusikalbi su žmonėmis“. Jis prisimena ir nuostabą, kai pradėjo eiti į mokyklą – kalbi vienaip, o ten turi kalbėti kaip „televizijos diktorius“.
Tarmės jis neatsisakė ir gyvendamas JAV – anot knygos autoriaus, išsaugoti šią savo tapatybės dalį tuomet tapo dar svarbiau, skirtingai nuo kai kurių lietuvių, kurie jau po pusmečio už Atlanto apsimesdavo, kad lietuvių kalbą išvis užmiršo. Knygos pavadinimas „A noji?“ – tai žemaitiškas klausimas, „į kurį beveik žinai atsakymą“, reiškiantis „ar ne?“, prašantis pritarimo. Atsakymas į tai įmanomas vienintelis – „noji“.
A.Niauronytė apie patį autorių sakė, kad jis yra atvira širdis pasauliui, be jokių išankstinių nuostatų priimantis žmones, o jo knyga perteikia betarpiškumą ir tikrumą. O į knygą, nors parašytą labai gera nuotaika, galima žiūrėti ir rimtai: „retas žmogus, kuris taip derintų skirtingas patirtis“.
Sudarė grojaraštį
Iš knygos akivaizdu, kuris rašytojas autoriui padarė didžiausią įtaką – dažniausiai čia minimas Jackas Kerouacas. Ir išties, kaip prisipažįsta pats T.Šaltmeris, kai paauglystėje perskaitė knygą „Kelyje“, suprato, kad nori skaityti iš naujo. Tačiau įkvėpimas jam gali būti bet kas – tarkime, kad ir tai, kokius „čiūdus“ sekmadienį „Maxima“ išdarinėja be penkių minučių 15 valandą alkoholio čia atėję nusipirkti žmonės.
Visgi, kaip buvo galima susidaryti įspūdį iš susitikimo, vienas pagrindinių įkvėpimų gyvenime pačiam autoriui yra muzika. Skaitydamas J.Kerouacą jis jaučiasi tarsi klausydamas džiazo albumo, ir labiausiai norėtų, kad kažkas ir skaitydamas jo knygą pasijaustų tarsi klausydamas muzikos: „Ir jeigu skaitydami knygą išgirsite muziką, parašykite man žinutę“.
Jis netgi sudarė grojaraštį „Spotify“ „Syki Amerikuo“ – čia galima rasti įvairiausios muzikos, tinkamos klausyti skaitant šią knygą. Čia yra pačių įvairiausių žanrų kūrinių – nuo Tomo Waitso iki „Massive Attack“, nuo Lou Reedo iki, žinoma, jo pamėgto „Naratyvinis 100 g alkobilis“.
Muzika T.Šaltmeriui tiek svarbi, kad jis sako, jog net priimant į darbą žmones ji gali būti argumentas: „Greičiausiai surandi kalbą su tuo, ir kuris patikimas yra, kuris klauso gudresnę muziką“.
