Kalbant su P. Smith nesunku pajausti bendrumo jausmą. Jau nuo pirmųjų pokalbio minučių užsimezga šiltas ryšys. „Kokia nuostabi jūsų biblioteka. Fantastika!“ – su plačia šypsena veide sako rašytoja ir muzikantė, kai susijungiame nuotoliniam pokalbiui – kiekvienas iš savo namų. Už jos nugaros kambaryje matyti gitara, kiti instrumentai. Vėliau ji pakels savo kompiuterį ir aprodys savo pačios biblioteką ir mėgstamiausias knygas. Ne ką mažesnį jos džiaugsmą sukelia ir tai, kad aš pokalbiui prisijungiu vilkėdamas airių grupės „My Bloody Valentine“ džemperį. Grupės nariai – geri jos draugai, ir ji sako, kad būtinai nusiųs mūsų pokalbio nuotraukas grupės lyderiui Kevinui Shieldsui. Aš jai pasakoju apie prieš kelis mėnesius matytą grupės koncertą Dubline, o ji – apie Keviną, kuris gyvena nedideliame name miškuose už Dublino. „Mano atrodo, turi ir ožkų“, – prideda ji.
Vienu metu ji nuščiūva ir žiūri man už nugaros į lentynas. „Ar ten lentynoje tarp knygų tabla?“, – klausia ji, rodydama į būgnelį. Patvirtinu, kad taip. Ji sako, kad identišką tablą turėjo ir jos draugas Robertas Mapplethrope’as, kuriam ji skyrė knygą „Tiesiog vaikai“. „Lygiai kaip ir jūsų lentynose – aš laikydavau jose savo knygas, o jis buvo padėjęs tokį patį tablą“, – mintimis grįžta ji į bendrą jų gyvenimo laikotarpį, kurį aprašė knygoje.
P. Smith – legendinė atlikėja ir rašytoja. Ji laikoma viena iš pankroko pradininkių, smarkiai paveikusi visą muzikos pasaulį, įtraukta į įvairiausius geriausių visų laikų atlikėjų sąrašus. Ne ką mažiau ji žinoma ir knygų mėgėjams (trys jos knygos – „Tiesiog vaikai“, „Traukinys M“ ir „Angelų duona“ išleistos ir lietuvių kalba, visas jas išleido „Kitos knygos“, vertė Gediminas Sadauskas, Kasparas Pocius, Emilija Visockaitė). 2010 m. „Tiesiog vaikai“ buvo įvertinta kaip geriausia knyga negrožinės literatūros kategorijoje (National Book Award).
Be kita ko – ji gera Bobo Dylano draugė, ir būtent ji vyko į Stokholmą per Nobelio premijų teikimo ceremoniją ir atliko jo dainą, kai B. Dylanas pats negalėjo atvykti į renginį.
Nuo B. Dylano ir pradedame pokalbį.
– Knygoje „Angelų duona“ yra epizodas, kuriame rašote, kaip B. Dylanas įeina į persirengimo kambarį ir klausia: „Ar čia yra poetų?“ O jūs kovingai atšaunate: „Nekenčiu poezijos“. Kas tai buvo? Maištas?
– Nežinau, kodėl taip pasakiau. Manau, kad tai buvo labai paaugliška. Žinote, kuomet patinka vaikinas, tačiau nori elgtis taip, tarsi jis tau nepatiktų ir sakai ką nors visiškai priešingo tam, ką iš tiesų galvoji. Buvau maištinga, o iš tiesų mėgau B. Dylaną ir poeziją. Bet jis suprato, nes taip pat buvo maištingas ir kartais elgdavosi lygiai taip pat, tad tiesiog nusijuokė, nes žinojo, kad man patinka poezija ir tai, ką aš sakau, netiesa.
– B. Dylanas, akivaizdu, suvaidino jūsų gyvenime svarbų vaidmenį. Tačiau skaitant „Angelų duoną“ atrodo, kad muzika jūsų gyvenime atsirado kur kas vėliau nei poezija ar kitos meno rūšys. Jūs minite Arthurą Rimbaud kaip didžiulį įkvėpimą, vėliau jūsų supratimą apie meną pakeitė Pablo Picasso ir kiti menininkai.
– Taip, buvo A. Rimbaud, daugybė kitų poetų ir rašytojų. Tačiau B. Dylaną aš taip smarkiai pamėgau, nes jis tarsi peržengė ribas, sujungė muziką su poezija. Ir jis buvo gyvas. Visi mano mėgstamiausi poetai jau buvo mirę – Waltas Whitmanas, Charles’is Baudelaire’as, Raineris Maria Rilke’ė ar bet kuris kitas. O B. Dylanas buvo gyvas, turėjo nepaprastai stiprų įvaizdį, todėl kuriam laikui mano gyvenime jis iš tikrųjų nustelbė visus kitus.
Aš nesu muzikantė. Niekada taip ir neišmokau rimtai groti jokiu instrumentu, tik truputį gitara ir šiek tiek klarnetu. Galiu šiek tiek dainuoti, tačiau nemąstau kaip muzikantė. Negirdžiu muzikos, išskyrus kai kurias melodijas. Aš mąstau žodžiais ir vaizdais. Manau, kad mano ryšys su muzika visuomet buvo per jos atlikimą gyvai. Esu bebaimė atlikėja – nejaučiu jokios scenos baimės. Man patinka dirbti prieš žmones ir žmonėms. Bet tai kilo ne iš muzikinės perspektyvos – labiau iš revoliucinio arba poetinio požiūrio taško. Visa tai atkeliauja iš poezijos, dar iš vaikystės laikų. Šeštajame dešimtmetyje, kai buvau vaikas, sakytinė poezija vis dar buvo populiari. Buvo daug džiazo muzikantų, kurie bendradarbiavo su poetais. Buvo Vachelis Lindsay’us, buvo daug sakytinės poezijos. Aš supratau poezijos atlikimo idėją. Be to, kai buvau jauna, daug juodaodžių poetų labai džiaziškai improvizuodavo poeziją. Todėl man poezija buvo ne tik parašytas, bet ir atliekamas žodis.
– Jau debiutinis jūsų albumas „Horses“ sulaukė pripažinimo ir laikomas vienu labiausiai įtaką roko istorijoje padariusių įrašų. Ar jus pačią nustebino toks jo pasisekimas?
– Jis tapo populiarus tarp jaunų žmonių ir sulaukė kritikų pripažinimo. Tačiau nebuvo parduota daug šio įrašo, – turiu omenyje, aš niekada negavau auksinio „disko“. Žinia apie jį labiausiai plito kaip rekomendacijos iš lūpų į lūpas, ir man tai buvo netgi svarbiau nei komercinė sėkmė. Aš niekuomet neuždirbau daug pinigų, tačiau to ir nesitikėjau. Tiesiog tikėjausi, kad žmonės, kurie jaučiasi vieniši, atstumti, ne savo vietoje, neturintys kur eiti, pajaus ryšį, artumą su šiuo albumu ir su mano požiūriu. Iš esmės aš rašiau jį jiems, autsaideriams. O autsaiderių pasaulyje yra labai daug. Tikrai daug.
Iš esmės rašiau jį jiems, autsaideriams. O autsaiderių pasaulyje yra labai daug. Tikrai daug.
– Neseniai pasirodė jūsų knyga „Angelų duona“. Ją, bent jau mano požiūriu, galima vadinti tarsi kūrinio „Tiesiog vaikai“ tęsiniu. Ar jūs pati matote šias knygas kaip susijusias? Ir kuo rašymas apie R. Mapplethrope’ą skyrėsi nuo rašymo apie Fredą Smithą?
– Taip, aš matau abi šias knygas kaip visiškai viena kitą papildančias. Tam tikra prasme man Robertas yra tarsi brolis, o „Angelų duona“ – tarsi sesuo. Todėl jos taip gerai dera tarpusavyje. Knygos apie Robertą aš niekada nebūčiau rašiusi, tačiau likus vos kelioms valandoms iki mirties jis paprašė manęs aprašyti mūsų istoriją ir parašyti knygą apie ją. Labai nustebau, kad jis to paprašė. Bet aš tai padariau. Buvo labai sunku, nes niekada nebuvau rašiusi negrožinės literatūros kūrinio, o tai reikalauja tiek daug tikslumo ir atsakomybės – atsakomybės prieš visus knygoje esančius žmones, chronologijos paisymo. Todėl man tai buvo be galo sudėtinga, bet kartu ir daug ko išmokė.
Rašyti „Angelų duoną“ buvo sudėtinga dėl kitų priežasčių, nes tuo metu, kai rašiau knygą, buvau praradusi labai daug žmonių. Be to, mano vyras labai vertino privatumą, ir man reikėjo rasti būdą, kaip jį pristatyti skaitytojams, padaryti taip, kad šie pajaustų jį, bet per daug nepažeisti ir jo privatumo. Tai buvo kitokio pobūdžio užduotis. Skaitant knygą atsiskleidžia daugybė dalykų, kurie gimė pačiame rašymo procese. Man teko nuolat galvoti, kaip išgyventi visas netektis savo gyvenime, kaip suvokti save kaip motiną, kaip našlę ir daugybę kitų dalykų. Taigi taip – tai irgi buvo sunku.
Tačiau skirtumas tarp šių dviejų knygų taip pat labai aiškus. Knygoje „Tiesiog vaikai“ daugiausia dėmesio skiriama Robertui, o „Angelų duonoje“, tiesą sakant, – man pačiai. „Tiesiog vaikai“ yra parašyta iš dvidešimtmečio žmogaus, o „Angelų duona“ – iš žmogaus, kuriam jau per septyniasdešimt, perspektyvos. Todėl balsas jose skiriasi.
– Jūsų knygose – labai daug detalių iš jūsų praeities. Tarkime, skaitant „Angelų duoną“ mane stebino, kaip tiksliai jūs prisimenate vaikystę. Kaip veikia jūsų atmintis? Jūs rašote dienoraščius, kažkaip kitaip fiksuojate kasdienybę?
– Mano vaikystės dienoraštis buvo mano brolis ir sesuo – mes buvome nepaprastai artimi. Mes gimėme po Antrojo pasaulinio karo, labai greitai vienas po kito, aš buvau vyriausia. Mums labai patiko visi mūsų vaikystės nuotykiai. Kai paaugome, visada juos prisimindavome, pasakodavome vieni kitiems istorijas: „O, prisimeni šitą?“ – ir tarsi iš naujo visa tai išgyvendavome. Mano tėvams, kurie finansiškai sunkiai vertėsi, tai buvo labai sudėtingas laikotarpis, tačiau mums tai buvo stebuklingas metas. Todėl mes pasakodavome vieni kitiems tas istorijas ir iš naujo jas išgyvendavome. Aš visada saugojau jas savyje, tai labai šventa mano gyvenimo dalis. Aš ne taip aiškiai prisimenu visą savo gyvenimą, kaip prisimenu vaikystę, ir manau, kad didelė to priežastis buvo ta, jog turėjau brolį ir seserį, su kuriais galėjau ja dalytis. Taip pat todėl, kad dar būdama vaikas buvau tikra pasakotoja ir mūsų nuotykius prisimindavau tarsi istorijas.
– Vaikystėje jūs daug sirgote. Kaip manote, ar tai ateityje kažkokiu būdu paveikė ir jūsų kūrybiškumą, supratimą apie gyvenimą?
– Išties, vaikystėje dažnai sirgdavau, o tai reiškė, jog tekdavo būti izoliuotai – būdavau karantine ir daug laiko praleisdavau viena. Bet man tai patiko, nes buvau be galo aistringa skaitytoja. Kai nekankindavo baisūs galvos skausmai ar karščiavimas, tiesiog gulėdavau lovoje ir skaitydavau knygą po knygos, o tai maitino mano vaizduotę. Tie karščiavimai – dažnai labai ilgi ir labai intensyvūs – panardindavo į savotišką haliucinacinę būseną. Be to, penicilino kiekiai, kuriuos šeštajame dešimtmetyje skirdavo, buvo milžiniški, daug didesni, nei iš tikrųjų reikėjo. Dažnai tarsi nukeliaudavau į kitus pasaulius, ir išlaikiau tų būsenų atmintį. Manau, kad tai labai stipriai pakurstė mano vaizduotę. Apie tai nemažai kalbėjome su Williamu Burroughsu. Tiek jis, tiek aš buvome sirgę skarlatina – labai sunkia forma. Abu patyrėme daugybę ilgų haliucinacinių karščiavimų, ir jis tikrai manė, kad tai paveikė mus abu kaip rašytojus. Jis sakė, kad jo knyga „The Wild Boys“ buvo viena ilga skarlatinos sukelta nuotykių kelionė. Williamas ir aš netgi įkūrėme „Skarlatinos karščiavimo klubą“, kurio vieninteliai nariai buvome mes dviese.
– Įdomu, kad dabar, kai prisimenate vaikystę ligoninėse, kalbate apie skaitymą. Nes šiam žurnalui kalbinau Laurie Anderson, kuri vaikystėje irgi daug laiko praleisdavo ligoninėse ir tuomet irgi labai daug skaitydavo. Ji pasakojo, kad jau tuo metu skaitydavo Fiodorą Dostojevskį. Ką skaitydavote jūs vaikystėje ir kaip greitai perėjote prie suaugusiųjų literatūros?
– Skaitydavau bet ką, kas pakliūdavo po ranka, nes mes neturėjome daug knygų. Skaičiau tai, ką turėdavo mano tėvai. Neskaičiau F. Dostojevskio, nes tuo metu mūsų namuose dar jo nebuvo, tačiau skaičiau daug poezijos ir pasakų, taip pat mano tėčio knygų apie ateivius arba mokslinės fantastikos. Skaičiau daug Biblijos, paskui aptardavome tai su tėvu. Būdama kokių 12–14 metų perskaičiau Oscaro Wilde‘o pasakas, skaičiau vaikų knygų klasiką: „Pinokį“, „Piterį Peną“, „Alisą Stebuklų šalyje“, „Alisą Veidrodžio karalystėje“.
– Ar jūs manote, kad knygos gali nutiesti nematomus saitus net su žmonėmis, kurių nepažįsti – kai sužinai, ką jie skaito, kas juos įkvepia. Tarkime, kai skaičiau jūsų knygas, mane kone pribloškė, kad ir jums, ir man didžiausią įtaką padarė tos pačios knygos, ir kaip taikliai jas apibūdinote. Tarkime, Roberto Bolaño „2666“ ar Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“.
– „Meistras ir Margarita“ ir „2666“ – šedevrai. „Stiklo karoliukų žaidimas“ – dar vienas šedevras. „Mobis Dikas“ taip pat. Ir jeigu esi skaitytojas, natūraliai linksti prie tokių knygų. Žinoma, mus, prisiekusius skaitytojus, o žiūrint į jūsų lentynas matyti, kad jūs irgi toks esate, žavi rašytojai, kurie ne tik papasakoja puikią istoriją, bet ir pasižymi kalbos meistryste – tai atsispindi net ir vertimuose. Ir abu šie autoriai turi labai gerus vertėjus. Žinote, aš žiūriu į jūsų knygų lentynas ir jaučiuosi taip, lyg žinočiau, kas ten yra, nors iš tikrųjų juk nežinau. Jos atrodo tokios pažįstamos. Aš pati turiu mažesnę knygų lentyną savo kambaryje. Tuoj pažiūrėsiu, ką matau joje. Matau Williamą Blake’ą, Nikolajaus Gogolio biografiją, R. Bolaño „2666“, Hermanno Brocho „The Death of Virgil“, W. G. Sebaldo poeziją, Ludwigo Wittgensteino knygas. Galiu lažintis, kad daugelį iš šių knygų turite ir jūs.
– Beje, kalbant apie M. Bulgakovą, paskutinis jūsų albumas pavadintas „Banga“. Tai – Poncijaus Piloto iš „Meistro ir Margaritos“ šuns vardas. Kodėl būtent šį šunį pasirinkote? Ir ar žinote, kad „Banga“ lietuvių kalba reiškia ką kita – jūros, vandenyno bangą. Įdomus sutapimas.
– Tikrai? Tai fantastiška. Aš pavadinau jį „Banga“, nes romane „Meistras ir Margarita“ Poncijus Pilotas du tūkstančius metų laukia, kol Jėzus sugrįš ir su juo pasikalbės. O jo šuo Banga, didelis mastifas ar didelis dobermanas, nežinau tiksliai, – didelis šuo, laukia kartu tuos du tūkstančius metų. Ir aš pagalvojau: tai pats ištikimiausias ir kantriausias šuo visoje literatūroje. Todėl norėjau apie jį parašyti dainą. Ir ta daina „Banga“ albume yra labai bulgakoviška. Ji – apie ištikimybę.
– Šiek tiek kalbėjome jau apie tai, kas knygose jums patinka. Tačiau „Traukinyje M“ rašote ir apie tai, kas jums nepatinka. Jūs rašote, kad nemėgstate simbolizmo, rašote, – kodėl negali viskas būti taip, kaip yra? Nemėgstate ir neaiškių pabaigų, norite aiškumo.
– Aš skaitau daug simbolistinės poezijos, bet skaitau ją tiesiog todėl, kad ji graži. Aš neanalizuoju jos, nesu analitiškas žmogus. Jeigu perskaitau eilėraštį ir jo nesuprantu arba tiksliai nesuprantu, ką B. Dylanas turėjo omenyje dainoje „Desolation Row“, man tai nerūpi, nes mane tiesiog užburia kalba. Bet yra ir tai, kas man nepatinka. Turėjau draugą, puikų amerikiečių tapytoją Brice’ą Mardeną, pažinojau jį penkiasdešimt metų. Jam mirus, radau knygą apie jį. Bandžiau skaityti tą knygą apie jo kūrybą ir nė velnio nesupratau. Ten buvo tiek daug sudėtingos, dirbtinės kalbos, tiek daug bandymų įmantriai pasakyti labai paprastus dalykus. Pavyzdžiui, kad jo kūryba buvo labai taki – ir jie to aprašymui skyrė tris puslapius, užuot tiesiog paprastai tai pasakę. Štai ką turiu omenyje sakydama, kad kartais tiesiog noriu paprastumo.
– Knygoje „Traukinys M“ skaitome ir apie jūsų keliones po su rašytojais susijusias vietas, jūs lankote jų kapus, apžiūrinėjate kėdę, ant kurios sėdėjo R. Bolaño, fotografuojate įvairius su jų gyvenimais susijusius objektus. Ką jums reiškia štai toks prisilietimas prie rašytojų buvusių gyvenimų?
– Manau, esu savotiška literatūrinė turistė, nes labai stipriai prisirišu prie tam tikrų objektų. Turiu daug gražių talismanų, be to, esu šiek tiek prietaringa dėl kai kurių dalykų. Vienu metu taip pat dariau daug polaroidinių nuotraukų. Nenorėjau fotografuoti žmonių portretų – fotografavau darbo priemones ar objektus, kurie menininkams buvo svarbūs, taip pat jų kapavietes, jei jie jau buvo mirę. Pavyzdžiui, surinkau Hermanno Hesse’ės fondui lėšų, ir mainais jie leido man fotografuoti jo daiktus. Tarkime, jo rašomoji mašinėlė. Yra daug senų didelių vokiškų rašomųjų mašinėlių. Kuo ši ypatinga? Ji ypatinga tuo, kad būtent ja jis parašė „Stiklo karoliukų žaidimą“. Arba R. Bolaño kėdė. Tai tiesiog įprastinė kėdė. Tačiau kuo ji ypatinga? Todėl, kad jis sėdėjo ant jos rašydamas „2666“.
Nesu labai sociali. Todėl keliaudama mėgstu tam tikras vietas lankyti viena. Ir nesu labai nuotykių ieškantis žmogus – nelipu į kalnus, nedarau nieko pernelyg varginančio. Tačiau galiu nuvažiuoti du tūkstančius kilometrų tam, kad aplankyčiau, tarkime, Franzo Kafkos, Sylvios Plath arba Isabelle’ės Eberhardt kapą. Man patinka aplankyti jų kapus ir padėkoti. Padėkoti už jų darbą, padėkoti už tai, kad jie atidavė dalį savęs. Tai yra gražu. Tai tarsi kitokio pobūdžio bažnyčia.
– Viename iš interviu skaičiau, kad tuo metu, kai išleidote albumą „Horses“, jūs labai norėjote pamatyti pasaulį ir jūsų svajonė išsipildė. Jūs ir iki šiol daug keliaujate. Kaip santykis su pasauliu, kelionėmis pasikeitė per visą šį laiką?
– Liūdniausia tai, kad didelė pasaulio dalis yra pasikeitusi – arba suvakarėjusi, arba pernelyg užstatyta. Žinoma, ne visur, bet daug kur. Man labai norisi iškeliauti iš Amerikos, nes mes esame labai jauna šalis ir ne visada pagarbi istorijai. O Niujorke jie gali sunaikinti nemažą dalį mūsų istorijos vien tam, kad pastatytų dar vieną bjaurų dangoraižį, pilną biurų, kurių niekas net nenaudoja.
Kai pristatydami albumą „Horses“ mes nuvykom į Europą, aš pirmą kartą pamačiau tiek daug istorijos. Galėjau vaikščioti istorinėmis gatvėmis, vien jau pamatyti XV amžiuje pastatytus pastatus, kurių mano šalyje tiesiog nėra, man buvo nepaprasta. Nuvyksti į Paryžių – gatvė pavadinta Ch. Baudelaire’o vardu, parkuose stovi poetų statulos… Gali nuvykti į Rumuniją ir pamatyti Constantino Brâncuşio „Begalinę koloną“...
Šiame savo gyvenimo etape ieškau vietų, kurios vis dar būtų išlaikiusios dalį istorijos, senosios architektūros grožio, kur nebūtų jausmo, kad kiekviename kampe stovės „Starbucks“ ar „McDonald’s“. Niekada nemaniau, kad būsiu dainininkė. Niekada nemaniau, kad keliausiu dėl muzikos. Tačiau tai yra vienas dalykų, už kuriuos esu ypač dėkinga – kad turėjau galimybę ne tik aplankyti visas tas šalis, ką vis dar darau, bet ir sutikti daugybę žmonių, susipažinti su tiek daug jaunų žmonių iš viso pasaulio. Tai nuostabu.
– „Traukinyje M“ rašote ir apie tai, kad kartais pasiilgstate savęs ankstesnės. Tokios, kokia nebebūsite. Kokios?
– Rašiau apie ankstesnę save, kurios esminė atsakomybė buvo kūryba. O kai sensti… Dabar esu mama, ir tai yra nuostabus dalykas, bet turiu atsakomybę prieš savo vaikus, seserį, atsakomybę prieš save pačią. Nes su amžiumi reikia būti daug atsargesniam – dėl sveikatos ir panašių dalykų. Man yra 79-eri, todėl turiu labai apdairiai rinktis, ką valgau, kur galiu keliauti. Negaliu vykti į vietas, esančias dideliame aukštyje virš jūros lygio, nes mano kūnas to neatlaiko. Negaliu skristi lėktuvu ilgiau nei 12 valandų. Reikia rasti kitokį balansą.
Man tiesiog patikdavo išeiti iš namų, ir viskas, ką turėdavau su savimi – sąsiuvinis, rašiklis ar pieštukas. Niekas iš manęs nieko nesitikėjo, už nieką nebuvau atsakinga. Galbūt kišenėje turėdavau šiek tiek pinigų. O dabar pasaulis pasikeitė. Norint bendrauti su žmonėmis, pirmiausia reikia telefono. Ir nebegaliu tiesiog išeiti iš namų ir daryti, ką noriu, nes turiu pasirūpinti, kad mano vaikai žinotų, kur esu, kad jie jaustųsi ramūs dėl to, ką darau. Tenka atsiskaityti daugiau žmonių. Bet kartais aš tiesiog pasiimu šiek tiek laiko tik sau. Kartais pabėgu savaitei ar panašiai. Dažniausiai važiuoju prie jūros, apsistoju kokiame motelyje ir tiesiog rašau, būnu su savimi. Geriu kavą ir galvoju apie tai, kokia buvau anksčiau. Visiškai laisva.
– Grįžkime prie namų bibliotekos. Esate minėjusi, kad Susan Sontag yra barusi jus dėl netvarkos jūsų bibliotekoje. Kokia jūsų biblioteka dabar?
– Dabar esu šiek tiek labiau susitvarkiusi savo biblioteką, bet niekada nebūsiu tokia tvarkinga kaip S. Sontag. Susan namų lentynos atrodė kaip bibliotekoje – metalinės lentynos, kurias galėjai stumdyti: vokiečių, prancūzų, italų rašytojai. Viskas buvo suklasifikuota ir sutvarkyta.
Aš savo knygas tvarkau pagal tai, kurios man labiausiai patinka, kurios – antros pagal svarbą. Pavyzdžiui, dabar pas mane yra nuostabiosios A. Rimbaud knygos. Taip pat turiu Simone’os Weil, šiek tiek Harukio Murakamio. Kai kurias knygas turiu nuo tada, kai man buvo dešimt metų. Mano lentynose yra knygų, kurias turiu 69, gal net 70 metų.
Noriu parodyti jums vieną knygą – tai seniausia mano bibliotekos knyga – „Silver Pennies“. Čia esu užrašiusi: „Prašau, grąžinkite, jei rasite ją pamestą“. Tai seniausiai mano turima knyga.
O čia dar viena tikrai brangi man knyga. Tai pirmasis Jameso Joyce’o „Finnegans Wake“ leidimas. Jis pasirašytas žalia spalva paties J. Joyce’o. Šią knygą įsigijau skaitydama paskaitas Londone, daugiausia apie „Piterį Peną“. O tuo metu – tai buvo labai seniai – man mokėdavo grynaisiais. Tai buvo apie 4000–5000 svarų. Turėjau su savimi tuos už paskaitas sumokėtus pinigus, sudėtus į popierinį maišelį, kai ėjau pro retų knygų parduotuvę, kuri kaip tik ruošėsi nutraukti savo veiklą. Vitrinoje pamačiau šią knygą. Paklausiau, kiek ji kainuoja, o savininkas pasakė, kad niekaip negali jos parduoti. Jis pasakė: „Aš tą knygą turiu jau dvidešimt metų, niekas jos nenupirks.“ O aš jam atsakiau: „Turiu 5000 svarų šiame popieriniame maišelyje, jei norite ją parduoti.“ Jis akimirką pagalvojo ir galiausiai pasakė: „Gerai.“ Jis padavė man knygą, o aš ją įvyniojau ir parsinešiau.
Taigi, turiu visokiausių knygų. Aš jas tiesiog myliu. Knygas myliu nuo tada, kai man buvo maždaug treji metai. Nežinau, kodėl jos mane taip sužavėjo. Pamenu, kad mano tėvai nuolatos skaitydavo, ir aš galvodavau – kas yra tose knygoje? Mano vargšė mama niekuomet nebaigė aukštosios mokyklos, ji dirbo padavėja, turėjo tris vaikus, jai reikėdavo dirbti išties sunkiai, tačiau vis tiek rasdavo laiko mane mokyti skaityti, nes aš tiesiog maldavau jos. Buvau bloga mokinė, tačiau mane išmokė skaityti. Man labai pasisekė.
– Jūs kuriate ir muziką, ir rašote knygas. Kaip paskirstote savo laiką, kam skirti daugiau dėmesio? Ar abu šie užsiėmimai tarsi konkuruoja tarpusavyje?
– Ne, aš net nesu išleidusi jokio albumo po „Banga“. Nesu labai produktyvi, nerašau daug dainų, man labai sunku rašyti dainų tekstus. Aš tiesiog nesu muzikantė, esu labiau atlikėja. Kai 1979-aisiais šešiolikai metų pasitraukiau iš muzikos verslo, nebebuvau scenoje, bet man tai nekliudė. Tačiau negalėjau praleisti nė vienos dienos nerašydama.
Ir kai to nedarau, jaučiuosi blogai, nerami, nekantri. Tad niekas su tuo nekonkuruoja, nes niekas negali konkuruoti su mano troškimu rašyti. Man atrodo, kad pagrindinis mano muzikinės kūrybos etapas jau baigtas. Jei dar pavyktų parašyti vieną ar dvi dainas, kurios būtų naudingos žmonėms, būtų gerai. Tačiau dabar esu visiškai susitelkusi į rašymą. Tiesą sakant, aš net nebefotografuoju – tik retkarčiais. Šiais metais man sueis 80. Tam tikru metu pradedi galvoti: kiek dar turiu laiko daryti tai, kas svarbiausia? Todėl stengiuosi didžiausią dėmesį skirti rašymui.
– Ką rašote dabar?
Šiuo metu dirbu prie trijų projektų – tai man labai būdinga. Baigiu vieną knygą, kurią pradėjau per pandemiją. Tai trečioji knyga, tarsi „Traukinio M“ ir „Year of the Monkey“ trilogijos, kurioje labai ryški raidė M, dalis. Ši knyga pavadinta „The Melting“, ji yra labiau grožinė nei faktinė. Aš ją rašiau pandemijos metu, ir joje tarsi pereinu į paralelinį pasaulį, kuriame sutinku žmones, bandančius mus išgelbėti – daugiausia aplinkosaugos prasme, ypač kalbant apie tirpstančius ledynus. Ji tarsi grįžta prie to, kas jau buvo „Traukinyje M“ – prie „Kontinentinio Dreifo Klubo“. „The Melting“ šis „Kontinentinio Dreifo Klubas“ sugrįžta paraleliniame pasaulyje. Knyga jau beveik baigta.
Taip pat atrenku savo poeziją, kurią laikau geriausia, kartu su keliais naujais eilėraščiais. Ir rašau pasakas. O kai baigsiu šiuos projektus, noriu parašyti detektyvinį romaną.
– Jūsų pomėgis detektyvams labai akivaizdus, apie tai rašote ir savo knygose. Kuo jus žavi šis žanras?
– Detektyvo mąstysena. Man visai nerūpi pats nusikaltimas. Man nepatinka smurtas. Man patinka susitelkti į detektyvo protą, tokį kaip Šerloko Holmso. Turiu omenyje visas tas detektyvines istorijas, kurias skaičiau būdama mergaitė – pavyzdžiui, knygas apie Nensę Driū. Jose viskas sukasi aplink nusikaltimo išaiškinimą, o ne aplink patį nusikaltimą. Net ir Šerloko Holmso istorijose dėmesys labiau sutelktas į tai, kaip jis galiausiai išsprendžia visus tuos galvosūkius. Man taip pat patinka ir pats kieto detektyvo personažas. Turiu idėją parašyti dvi skirtingas istorijas: vieną apie moterį detektyvę ir kitą apie vyrą detektyvą.
– Manau, kad daugybei žmonių tokios knygos kaip „Tiesiog vaikai“ gali būti įkvėpimu pasukti menininko keliu. Ką jiems patartumėte? Ir kuo, jūsų nuomone, menininko gyvenimas dabar skiriasi nuo to laiko, kai jūs augote, kūrėte, tarkime, aštuntajame dešimtmetyje?
– Dabar situacija yra visai kitokia nei ta, kurioje gyvenau aš, nes žmonės labai rūpinasi įvaizdžiu, socialiniais tinklais, tuo, ko, jų manymu, nori kiti. Daugelis tikisi labai greitai pasiekti sėkmę. Manau, kad viskas priklauso nuo motyvacijos. Jeigu nori kurti ilgalaikius, išliekančius darbus, jeigu nori kurti tai, kas bus prisiminta, ir jauti pašaukimą, turi būti pasirengęs labai sunkiai dirbti ir aukotis. Taip pat turi būti pasirengęs kartais būti nesuprastas arba neteisingai suprastas. Manau, kad reikia pasiruošti šiems dviem dalykams: sunkiam darbui ir pasiaukojimui. Jeigu tavo tikslas yra tiesiog sėkmė, dirbsi visiškai kitaip. Aš taip nedirbau, kai buvau jauna, nedarau to ir dabar, šiame savo gyvenimo etape. Taip – esu patyrusi nemažai sėkmės, bet taip pat turėjau ir daug nesėkmių. Ir aš nelaikau vieno svarbesniu už kitą. Svarbiausias dalykas yra pats kūrinys. Ar jis papildo kūrybos kanoną? Ar jis bus naudingas žmonėms, įkvepiantis, o gal net juos sujaudins, išprovokuos ar sudrums ramybę?
Tačiau kai kalbuosi su jaunais žmonėmis, jie kartais nusivilia, nes nori, kad pasakočiau apie tai, kaip susirinkti daugiau sekėjų, rasti agentą, galeriją ar leidėją. O aš nelabai galiu atsakyti į šiuos klausimus, nes man svarbiausias dalykas visada buvo pats darbas.
Kai buvau jauna, turėjau draugų, kurie tapo labai turtingi, labai garsūs ir kuriems labai gerai sekėsi. Jie sunkiai dirbo, kad tai pasiektų, ir tai yra gerai. Kiekvienas turi pasirinkti, kas jam svarbu. Jeigu tai šlovė ir pinigai – tuomet reikia kryptingai to siekti. Bet aš atsisakyčiau visos šlovės ir visų turtų vien tam, kad parašyčiau ką nors tokio, apie ką galėčiau sau pasakyti: aš parašiau šedevrą. Aš verčiau parašyčiau šedevrą, apie kurį nelabai kas žinotų – svarbiausia, kad tai būtų kūrinys, vertas stovėti lentynoje greta kitų didžių knygų.
Žmonės tiesiog turi tikėti savimi, o ne socialiniais tinklais ar paisyti kitų nuomonių, kurios gali žeisti. Ką iš tikrųjų pasakyčiau: būkite pats sau veidrodis ir pats sau kritikas. Gerai, jei kiti žmonės gali duoti patarimų, jei galima mokytis iš kitų darbų. Tačiau galų gale pats turi būti svarbiausias savo kritikas. Ir turi būti pats sau geriausias veidrodis – ne tai, ką sako kiti, ir ne tai, ką galvoja kiti. Ir… tai, ko gero, yra viskas, ką galiu pasiūlyti.
– Paminėjote žodį šedevras. Galbūt yra kūrinys, kurį kas nors parašė, bet būtumėte norėjusi parašyti jūs? Ir koks jūsų pačios kūrinys jums dabar atrodo labiausiai vykęs?
– Man patinka mano mažytė knyga „Woolgathering“. Žinoma, yra dalykų, kurie man patinka visose mano knygose. Tačiau paskutinis „Angelų duonos“ skyrius „Vagabondija“ yra turbūt geriausia, kaip šiuo metu moku rašyti. Jei reikėtų išskirti vieną dalį, kuria ypač didžiuojuosi, tai būtų būtent ji. Kai žiūriu į visas savo knygas, matau, kad jos įvykdė savo užduotį – jos pasiekė tai, ką buvau užsibrėžusi. Ir aš nebijau pasakyti, kad man iš tikrųjų patinka mano knygos. Tačiau jose taip pat yra dalių, kurios buvo sudėtingesnės. Pavyzdžiui, net ir rašant „Angelų duoną“ – kai reikėjo laikytis chronologijos, rašyti apie tam tikrus laikotarpius, kurie nebuvo tokie įdomūs... O „Vagabondija“, nors ir nėra labai ilga, yra tokia, kurioje nėra nieko, ką norėčiau perrašyti. Nėra nieko, apie ką galvočiau: „Čia galėjau padaryti geriau“. Todėl tikiuosi judėti toliau būtent nuo šio taško.
Tai, kas vyksta mūsų pasaulyje ir mano šalyje, baugina, kelia daug streso, nerimo ir netikrumo.
– Kokia jūsų darbo rutina? Turite susidėliojusi sau aiškią rašymo dienotvarkę?
– Man patinka dirbti rytais. Aš galiu dirbti bet kada, jei tik ateina idėja, ir kai buvau jaunesnė, mėgau rašyti naktimis, bet dabar taip pavargstu, kad tiesiog užmiegu. Man patinka pabusti, išgerti puodelį karšto vandens su citrina, tada pasidaryti kavos ir rašyti – idealiu atveju nuo aštuntos valandos ryto. Anksčiau rašydavau iki penktos valandos vakaro, dabar – iki vidurdienio. Nuo aštuntos iki vienuoliktos yra mano rašymo laikas. O jeigu negaliu rašyti, galvoju – tiesiog sėdžiu, geriu kavą ir mąstau. Tai yra mano laikas prieš susiduriant su pasauliu. Nebent įvyktų kas nors skubaus ar labai svarbaus. Kartais diena gali prasidėti septintą valandą ryto, bet aš visada baigiu dirbti vienuoliktą.
O tada jau galiu išeiti į pasaulį. Tačiau jei redaguoju, galiu dirbti, tarkime, dešimt valandų be pertraukos. Redagavimas reikalauja milžiniškos koncentracijos, ir kartais gali praleisti valandų valandas dirbdamas su viena pastraipa.
– Tai jūsų pirmas interviu, kurį duodate Lietuvai. Galbūt turite kokių nors palinkėjimų savo gerbėjams mūsų šalyje, kurių, žinau, tikrai yra labai daug.
– Aš pasižadu: po to, kai parodėte tiek daug susidomėjimo mano kūryba, aš rimtai imsiuosi domėtis Lietuva ir tikrai atvyksiu jos aplankyti. Noriu pasakyti, kad esu labai dėkinga. Esu dėkinga, kad šalis, kurioje dar net nesu buvusi – bet prisiekiu, kad būsiu, – parodė susidomėjimą mano darbu. Tai labai jaudina.
Būkite stiprūs ir saugokite savo sveikatą. Tai, kas vyksta mūsų pasaulyje ir mano šalyje, baugina, kelia daug streso, nerimo ir netikrumo. Tačiau likite stiprūs, likite nepriklausomi. Išlaikykite savarankišką mąstymą. Turime žinoti, kas vyksta pasaulyje, ir padėti, jei galime. Bet taip pat turime pasirūpinti savimi. Rūpinkitės savimi, būkite sveiki ir stiprūs. Ir dirbkite gerą darbą.
