Dabar populiaru
Publikuota: 2018 kovo 25d. 20:00

Knygos recenzija. Philippe'o Claudel'io „Brodekas“: pasaka suaugusiems apie blogio prigimtį

Philippe Claudel „Brodekas” 15min recenzija
Knygos viršelis / Philippe Claudel. „Brodekas”

Prancūzų rašytojo Philippe'o Claudel'io gebėjimas kurti mistišką, tamsią, paslaptingą ir nerimą keliančią atmosferą lyginamas su žymaus amerikiečių novelisto Edgaro Allano Poe talentu. Naujausias jo į lietuvių kalbą išverstas romanas „Brodekas“ turi visas aukščiau minėtas savybes ir dar daugiau.

Svarstydami skaityti šią knygą ar ne, neapsigaukite, kad tai knyga apie holokaustą. Tai poetiškai, meistriškai parašytas alegorinis pasakojimas apie kitoniškumą, žmogaus prigimties daugialypumą ir blogio šaknis. Knygą „Brodekas“ išleido leidykla „Baltos lankos“, vertė Jonė Ramunytė.

Tai poetiškai, meistriškai parašytas alegorinis pasakojimas apie kitoniškumą, žmogaus prigimties daugialypumą ir blogio šaknis.

Ph.Claudel'is – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų, už romaną „Brodekas“ apdovanotas licėjaus mokinių Goncourt'ų premija ir „Independent“ (dabar – „Man Booker International“) užsienio literatūros premija. Lietuvių kalba yra išleistas kitas autoriaus romanas „Pilkosios sielos“, Lietuvoje tapęs Metų verstine knyga. Autorius taip pat yra gavęs Goncourt'ų premiją už noveles.

Knygos siužetas – gana paprastas. Viena dieną į atokų kaimą Prancūzijos ir Vokietijos pasienyje užklysta keistuolis Anderer. Tai kaimas, kurio gyventojai išgyvena kolektyvinį kaltės jausmą dėl praeityje įvykdytų baisių nusikaltimų (kol kas dar neaišku kokių) ir nori tai kuo greičiau pamiršti, tačiau atvykėlio elgesyje, kasdien jie ima įmatyt vis didesnius grėsmės ženklus jų paslapčių saugumui. Po trijų mėnesių Anderer su savo gyvuliais, arkliu ir asilu neaiškiomis aplinkybėmis žiauriai nužudomas, o Brodekas yra paprašytas parašyti apie tai raportą. Tiesa, Brodekas rašys dvi šių įvykių versijas, vieną miestelio merui, o kitą, paralelinę mums, kurią papildys savo mintimis ir bandymais suprasti, kaip veikia šis pasaulis.

Antrojoje knygos dalyje prasideda tai, dėl ko bandžiau ilgai išvengti šios knygos: „Mane išvežė kaip daugybę kitų, nes mūsų vardai, veidai ar tikėjimas buvo ne tokie, kaip tų kitų. Mane uždarė toli, ten, iš kur buvo pasitraukus visa žmonija ir likę tik nesąmoningi žvėrys, įgavę žmogaus pavidalą“. Na, iškentėsime tuos prisiminimus apie juoduosius atminties kraterius Kazerskwir, kurių pakraščiais kas naktį leidžiasi klejoti savo šeimyną užmigdęs Brodekas. Šeimyna, vardan kurios jis du metus pamynęs savo žmogiškumą konclageryje dirbo šunimi, kad tik galėtų pas ją dar kada nors sugrįžti.

Kiekvieną kartą skaitydama koncentracijos stovyklose išgyvenusių žmonių (ar tik knygų herojų) prisiminimus, galvoju, kad žiaurumas visgi neturi ribų, kaip ir žmonių fantazija, su kuria tą žiaurumą kuria. Turiu omenyje ne tik šunišką egzistenciją, aprašytą šio romano puslapiuose, bet ir tokius epizodus, kuriuose stovyklos viršininko žmona praminta kalinių Zeilenesseniss (sielų ėdike), kas rytą ne tik pati mėgaujasi pakaruokliškais vaizdais ant ešafoto, bet jais maitina ir savo kelių mėnesių kūdikį. Epizodas su Zeilenesseniss, ledo karalienės personažu, – vienas iš stipresnių šiame romane ir gerokai pranokęs mano fantazijas (anti)žmogiškumo fronte.

Kazerskwir juodojo kraterio linija, Brodeko gyvenimo bei raporto apie Anderer rašymo istorija romane atskleidžiama laipsniškai, vengiant chronologinės sekos, atidarinėjant istorijos fragmentus po truputį, jungiant praeitį su dabartimi bei konstruojant juos į visumą, vis labiau kryptingai vystant kitoniškumo temą šiame romane. Kitoniškumo simboliai yra jie abu – Anderer ir pats Brodekas. Brodekas skiriasi nuo kitų rase, o Anderer menininkas, kuris kitaip rengiasi, keistai elgiasi, mažai kalba, galiausiai nupiešia visų kaimo gyventojų portretus, apnuogindamas jų ydas, nuodėmes, todėl natūraliai sukelia aplinkinių nepasitikėjimą ir pyktį.

Apie kitoniškumo priėmimą šiame romane autorius kviečia diskutuoti per moralinę, filosofinę prizmę.

Apie kitoniškumo priėmimą šiame romane autorius kviečia diskutuoti per moralinę, filosofinę prizmę. Kas pastoja kelią tolerancijai – žinių stygius, pavojus, grėsmė, baimė dėl savo saugumo? Autorius pasitelkdamas metaforas kelia klausimus apie pakantumą kitokiems globaliąja prasme. Kad kitoniškumas visais laikais buvo itin palanki terpė reikštis žmonėms, turintiems asmeninių nuoskaudų, kompleksų, nepamatuotų ambicijų. Sukelti priešiškumą kitoniškumui ir visus nesklandumus pagrįsti tik konfesinių, rasinių ar etninių skirtumų pagrindu, labai lengva. Tad paprastas nesusikalbėjimas, dažnai net nenoras išsiaiškinti, nemokšiškumas virsta konfliktu, pereinančiu ir į kraujo praliejimą, kaip tai įvyko su Anderer, kuris šiame romane atlieka Kristaus atpirkėjo, už šio kaimo gyventojų nuodėmes, vaidmenį..

Romane meninėmis priemonėmis užslėptas filosofinis diskursas tik įrodo, kad tai nėra romanas vien apie holokaustą. Tai knyga apie visų laikų ir visų rūšių tolerancijos stygių kitokiems ir viso to kilmės šaknis bei pasekmes.

„Brodekas“ kai kuriais aspektais priminė R. Flanagano romaną „Siauras kelias į tolimąją Šiaurę“. Ypač dėl idėjos, kad gyvenime viskas turi priežastingumą, kad žmonės negimsta žudikais, kad kartais juos tokiais paverčia baimė, meilės stygius, patirta kančia ar pakaruokliškų vaizdų priverstinis stebėjimas vaikystėje. Brodekas koncentracijos stovykloje, tarp prižiūrėtojų išgirdęs savo draugo balsą, niekaip negali tuo patikėti – ne jau jo studijų laikų bičiulis Ulis, kuris rodos musės nenuskriaustų, virto traiškančios žmonių likimus sistemos tarnu?

Tačiau draugo jis neskuba teisti, kaip ir visų kitų nuskriaudusį jį ir jo šeimą. Priešingai, mano, kad greičiausiai šis, kaip ir kiti, tėra tik susiklosčiusių aplinkybių auka, kad greičiausiai juos visus pabaisomis pavertė baimė, kuri užaugino blogio gemalus, kuriuos mes visi nešiojamės savyje.

Brodekas rengdamas raportą kalbasi su kaimelio gyventojais, kurie porina ne tik įvykio su Anderer aplinkybes, bet ir išsipasakoja savo pačių gyvenimo dramas. Skausmas, kančia, vaikų netektys aplankė veik kiekvieną šeimą – gal tai ir yra jų sudiržusių širdžių priežastis? Romano pabaigoje pačio Brodeko išpažintis apie tai, kaip vagone iš leisgyvės moters su kūdikiu ant rankų pavogė likusio vandens butelį, taip pat sako, kad mes visi turime daugialypę prigimtį, kad nei vienas nežinome, kur yra mūsų žmogiškumo ribos ir kokiomis aplinkybėmis mes jas išdrįstume paminti.

Kitas panašumas su minėtu Flanagano romanu – abu autoriai nagrinėja temą „kaip gyventi toliau“, kaip gyventi toliau su tokia praeitimi, patirtimi, randais, kuriuos palieka viduje ir išorėje koncentracijos stovyklos, kaip gyventi su tuo juodu krateriu, skyle sielos viduje, prasiskverbusia taip giliai į šerdį:

„Jie jau niekada negalės žiūrėti į kitus nesvarstydami, ar sutikto žvilgsnio gelmėje neslypi noras pjudyti, kankinti, žudyti. Mes virtome amžinu grobiu, padarais, kurie, kad ir ką darytų, visuomet žiūrės į brėkštančią dieną, kaip į ilgą išbandymą, kurį reikia įveikti, o į besileidžiantį vakarą – su keistu palengvėjimu. Mumyse esama kažkokio nusivylimo nerimo fermento. Manau, kad mes virtome – ir iki pat mirties būsime – sunaikinta žmonijos atmintis. Mes – žaizdos, kurios niekada neužsitrauks.“

Dar viena priežastis, dėl kurios verta skaityti šią knygą, yra ta, kad Ph.Claudel'is temą apie holokaustą geba perteikti vien subtiliomis metaforomis, simboliais, neminėdamas tiesmukai žodžių „naciai“, „žydai“, „holokaustas“ ir pan. Autorius Brodeko raportu kuria Antrojo Pasaulinio karo alegoriją Vokietijos kaime (pagal tekste naudojamus pavadinimus, su visais umliautais parašytus tam tikro regiono vokiečių kalbos dialektu, spėjama, kad vietovė yra kažkur Elzaso Lorraine). Ir jei Anderer romane vadinamas žmonijos veidrodžiu, Brodeką būtų galima vadinti žmonijos sąžinės simboliu.

Puiki metafora naudojama šioje knygoje apie kaime esantį karo memorialą, ant kurio surašyti žuvusiųjų kare kaimo gyventojų vardai, tarp kurių iškaltas ir Brodeko vardas, nes visi buvo įsitikinę, kad jis taip pat žuvo. Tačiau Brodekui sugrįžus kai kam tenka paplušėti, kad tą vardą nutrinti nuo paminklo, nes, pasirodo, kad nėra taip paprasta ištrinti tai, kas iškalta akmenyje, kaip ir sunku ištrinti tai, ką žinai, kas gyvena tavo atmintyje, net ir sudeginus raporto rankraščius.

Pritarsiu daugeliui apibūdinusiems šį romaną, kaip kafkišką pasaką suaugusiems ir ne tik dėl to, kad šioje istorijoje visgi gėris nugalėjo blogį (Brodeko asmenyje). Iš tiesų, skaitant šia knygą į paviršių iškyla daug vaikystėje skaitytų pasakų ar jų personažų – pradedant ledo karaliene (Zeilenesseniss), tęsiant broliais juodvarniais (studijų laikų bičiulis virtęs budeliu) ar drakono simbolika nacių atėjime į kaimą, kuriam reikia kažką paaukot, kad drakonas nurimtų ir paliktų kaimą. Autorius pasitelkdamas archetipinius vaizdinius, metaforas, scenaristo talentą, kuria mistišką ir itin kinematografinį tekstą – kaip ir kodėl žmogus virsta pabaisa?

Jei pagal šį kūrinį būtų pastatytas filmas, bent jau mano vaizduotėje, greičiausiai būtų nespalvotas, vien juodai baltas. Juodi elementai – visi įvykiai, aplinka, supanti Brodeko gyvenimą, pats Brodekas būtų nuspalvintas pilkos spalvos atspalviu, o baltos spalvos tame filme būtų labai mažai, ji atitektų tiems keliems saulėtiems, gerumo, atgailos, švelnumo blyksniams, dažniausiai susijusiuose su Brodeko šeima – amžiams „nutildyta“ žmona, žavinga maža dukrele ir senaja Fedorina, kuri kadaise priglaudė po savo sparnu keturmetį Brodeką.

Galbūt silpniausia šio romano pusė man pasirodė siužetas, o ir kaimelio paslaptis galiausiai ne itin nustebino. Tačiau autorius turi puikų pasakojimo stilių, poetiška kalba kuria metaforomis prisodrintą atmosferinį pasakojimą. Claudel'io stiprybė – kitoks, alegorinis priėjimas prie senų, nueksplotuotų temų ir gebėjimas jas pateikti šviežiai, aktualiai, nepamirštant amžinų žmonijos vertybių ir ydų, kurios išryškėja arba pasislepia susiklosčius tam tikroms istorinėms ar asmeninėms aplinkybėms. Tai gražiai parašyta, o kartu labai žiauri knyga, tokia pat dvilypė kaip ir žmogaus esmė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Daugiau vandens

Ginekologė pataria

Video

32:43
00:08
05:21

Sveikata

Ruduo pilnas komplimentų