Dabar populiaru
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2022 10 02, 11:03

Pirmąją knygą išleidusi B.Grašytė-Black: žaidimams skiriame per mažai dėmesio – jie paslaptingi ir baugūs

Kiekvieną pavasarį būrys rašančiųjų nekantriai laukia Lietuvos rašytojų sąjungos metų pradžioje paskelbto „Pirmosios knygos“ konkurso rezultatų. Šįmet komisija poezijos sekcijoje išrinko poetę Birutę Grašytę-Black su eilėraščių rinkiniu – „Sumokėjau alyvmedžio lapais“.
Birutė Grašytė-Black
Birutė Grašytė-Black / Malachi Black nuotr.

Poetė pasakoja, kad jos poezijai reikia daugiau laiko, įsižiūrėjimo. Knygoje žaidžia ryškūs prisiminimai apie gimtąjį miestą, vaikystę. B.Grašytė-Black pirmąjį savo eilėraštį mena dar mokykloje, devintoje klasėje. Dabar ji gyvena Amerikoje, tačiau, kaip pati tikino, gyvenimas ten nepasikeitė.

Knygos viršelis/„Sumokėjau alyvmedžio lapais“
Knygos viršelis/„Sumokėjau alyvmedžio lapais“

– Minėjai, kad tavo eilėraščių simboliai atkeliauja iš vaikystės pasaulio, kuris pilnas šviesos ir tamsos, dalykų, kurių negali paaiškinti. Kokia buvo tavo vaikystė?

– Savo vaikystę praleidau kaime, sekiodama vyresnį brolį. Jeigu jis žiemą su slidėm čiuoždavo nuo stataus kalno šlaito – ir aš kartu, jeigu jis statydavo būstinę – ir aš kartu. Kolekcionavome pašto ženklus, ravėdavom daržus, vartydavom, grėbdavom ir mindavom šieną, žiemą slidinėdavom, rudenį grybaudavom. Tikriausiai savo kartoje esu iš nedaugelio tų, kurie dar tupėjo prie darinėjamos, paskerstos kiaulės. Kiekvieną antradienį į netoliese esantį sustojimą atvažiuodavo autoparduotuvė, kur pamotė, tėvas arba močiutė pirkdami duoną ar druską, kartais paimdavo ir mums ledų.

Nebaisu, nes neromantizuoju savo vaikystės, tiesiog ją prisimenu, apmąstau, apvaikštau pažįstamas vietas, neplanuoju ten užsibūti.

– Tavo kūryboje vaikystė yra svarbi, tarsi atsispyrimas į dabartį. Sakei, kad rašai apie atmintį, apie tai, ko nebėra arba yra, bet kitu pavidalu. Pagalvoji apie savo kaimą, netikėtai ten vis užklysti. Viena menininkė yra sakiusi „mumyse labiausiai skamba tai, ką jau esame girdėję ir jautę“, manai, kad vaikystė yra neišsemiamas kūrybos šaltinis?

– Tikrai neišsemiamas. Tačiau yra ir daugiau neišsemiamų šaltinių, kai kuriuos esu jau priėjus, kai kuriuos dar tik prieisiu. O kitų gal niekada nepasieksiu.

– Stipriais mostais grįžti į vaikystę, į kaimą, kitaip tariant į savo praeitį, nebaisu ten užsibūti? Koks svarbiausias tavo vaikystės prisiminimas?

– Nebaisu, nes neromantizuoju savo vaikystės, tiesiog ją prisimenu, apmąstau, apvaikštau pažįstamas vietas, neplanuoju ten užsibūti. Jeigu rašyčiau apie tai, kas vyksta dabar, tikriausiai, tiesiog dokumentuočiau faktus, man poezijai reikia daugiau laiko, daugiau įsižiūrėjimo.

Būtų labai sunku išrinkti svarbiausią vaikystės prisiminimą. Labai panašų klausimą uždavė mano pradinių klasių mokytoja, kai buvau kokioje antroje klasėje. Tąkart pasakojau, kaip smėlio dėžėje su grietinės indeliais gaudžiau šalia skraidžiojusią vapsvą, aišku, ta vapsva man galiausiai įgėlė. Verkdama nubėgau pas bobutę, kuri tuo metu verpė. Ji pūtė mano sugeltą pirštą ir ramino. Skaudantis sugeltas pirštas ir bobutės rūpestis man, pradinukei, atrodė svarbiausias prisiminimas.

Malachi Black nuotr./Birutė Grašytė-Black
Malachi Black nuotr./Birutė Grašytė-Black

– Kas tau yra alyvmedžio lapai? Minėjai, kad vis bandai išsiaiškinti už ką jais sumokėjai. Ar pavyko?

– Alyvmedžio lapai – žaidimų valiuta. Žaidimams skiriame per mažai dėmesio, istorikas Johanas Huizinga knygoje „Homo ludens“ kalba, kad žaidimas yra senesnis už kultūrą. Man tie vaikystės žaidimai tokie paslaptingi, kartais net baugūs. Vaikai gali žaisti vestuves, laidotuves, karą, kurti savus pasaulius, nepavaldžius taisyklėm, nelogiškus. Tad už ką kadaise sumokėjau alyvmedžio lapais išsiaiškinti nepavyko ir vargu ar pavyks.

Tačiau tuo laiku man labiau reikalinga buvo perskaityta, o ne parašyta poezija.

– Poezijos rašymas tau – pasaulio ir vidinio triukšmo suvaldymas. Turbūt galima sakyti, kad kūryba padeda. Kada parašei savo pirmąjį eilėraštį?

– Kūryba suteikia galimybę apmąstyti įvairius gyvenimo epizodus, net tuos, kurie skaudūs, nepatogūs, nemalonūs, tuos, kurių visą laiką bijojau.

Jaučiu nuolatinį šeimos ir draugų palaikymą, jie domisi, džiaugiasi su manimi – to absoliučiai pakanka, taip jie ir prisideda.

Pirmąjį eilėraštį parašiau mokyklos laikais, turbūt devintoje klasėje. Tačiau tuo laiku man labiau reikalinga buvo perskaityta, o ne parašyta poezija. Toje pačioje klasėje lentynoje radau nedidelę pilkšvą knygą – Jono Strielkūno „Lapkričio medį“, vėliau Georgo Traklio „Eilėraščiai“ (beje, esu ją kažkam paskolinusi, taip ir negrįžo. Gal tas, kuris pasiskolino, perskaitys ir susimils), o vėliau jau sąmoningai naršiau po lentynas ieškodama poezijos.

– Eilėraščiuose ne kartą minimas tavo brolis, (Norėdama sudominti brolį lėlių žaidimais,/ Joms atlikdavau įvairias operacijas) kiek artima aplinka prisideda prie tavo rašymo?

Malachi Black nuotr./Birutė Grašytė
Malachi Black nuotr./Birutė Grašytė

– Kartais dėl kokios nors eilėraščio vietos pasitariu su savo vyru, taip pat kartais nusiunčiu tekstų broliui, kuris visada turi komentarų, kadangi tai, apie ką rašau, jam pažįstama. Jaučiu nuolatinį šeimos ir draugų palaikymą, jie domisi, džiaugiasi su manimi – to absoliučiai pakanka, taip jie ir prisideda.

– Vytautas Stankus yra sakęs, kad eilėraščiai kartais pasirašo valant dantis ir išspjaunant pastą, o tave ar įkvepia buitis, gyvenimas, regis, dabar jau niekas neieško tos mūzos, o tiesiog stebi aplinką? Kas tave supa, rašai apie tai?

– Kasdieniuose dalykuose yra labai daug poezijos. Nesvarbu, tai į mano plaukus įsiklijavęs virtuvėje kabantis musgaudis, gražiai nučiupinėtas veidrodis, – ar ta pati tavo minėta išspjauta dantų pasta. Priklauso, kaip tie kasdieniai dalykai tau prabils ir ką pasakys.

– Kokią įtaką tavo tekstuose daro gyvenimas Amerikoje, ar eina romantizuoti ją, rasti kažką ką turėjai Lietuvoje, kažką kas – namai? Ar tai du skirtingi poliai, kurių trauka neturi įtakos tarpusavyje ir poezija parašyta čia ir ten yra kardinaliai kitokia?

Labai džiaugiuosi prisijungusi prie San Diego lietuvių mokyklos, kur sekmadieniais suaugusius mokau lietuvių kalbos.

Vytauto Grašio nuotr./Birutė Grašytė
Vytauto Grašio nuotr./Birutė Grašytė

– Neromantizuoju Amerikos, čia kaip ir visur visko yra. Kol kas tik jaukinuosi šitą šalį, dar būtų sunku pasakyti, kaip man sekasi. Esu girdėjusi apie kultūrinius skirtumus, pavyzdžiui, kad čia žmonės kitaip supranta mandagumą. Dabar vis tai savu kailiu patiriu. Kažkada grįžus iš parduotuvės mano vyras paklausė, kodėl buvau tokia nemandagi, nepaklausiau pardavėjos, kaip jai sekasi, nepadėkojau ir nepalinkėjau geros dienos.

Labai džiaugiuosi prisijungusi prie San Diego lietuvių mokyklos, kur sekmadieniais suaugusius mokau lietuvių kalbos. Mokykloje sutikau kelias lietuves, kurias jau galiu vadinti draugėms.

Kol kas Amerikoje ir Lietuvoje parašyti eilėraščiai nelabai skiriasi, esu iš lėtųjų, man reikia laiko ir distancijos, norint imti apie ką nors rašyti.

– Kaip kunkuliavo pirmosios poezijos knygos rašymas, ar jis buvo ilgas ir klaidus, ar priešingai lengvas ir glotnus? Kokia visgi ta vidinė rašymo virtuvė, kas tau padeda susikaupti ir kurti, kas įkvepia, kada jautiesi, jog tekstas yra galutinis: iššukuotas, nubučiuotas ir iškvėpintas?

– Mano knygoje nugulė įvairaus laikotarpio tekstai, kai kurie rašyti prieš dešimtmetį, todėl apie knygos rašymo procesą kalbėti sunku. Sužinojusi, kad laimėjau PK, turėjau atrinkti ir suredaguoti tekstus. Niekada negalvojau, kokia bus mano knygos struktūra, tad sudėlioti eilėraščius, kuriuos, kai kada skyrė penkmetis ar dešimtmetis, – nebuvo lengva.

Vilnius man vis dar mėgstamiausias miestas, kuriame ir kultūros, ir gamtos, ir istorijos. Ir manęs pačios.

Nemanau, kad galutiniai mano tekstų variantai yra iššukuoti, nubučiuoti, iškvėpinti. Tokie tekstai jau nebebūtų tikri.

– Gyveni Amerikoje, koks ten poetinis diapazonas, knygą planuoji pristatyti San Diege, Kalifornijoje, o rudenį greičiausiai ir Lietuvoje? Lietuvos rašytojų sąjungai sakei, kad kita knyga, tikriausiai, bus apie Vilnių? Koks jis tau, kas liko jame?

– San Diege poezijos mažiau negu Vilniuje, jei čia vyksta kokie poezijos renginiai, tai universitete. Nors kartais Rašytojų Sąjungoje vykstantys renginiai jau atrodydavo besikartojantys, nuobodoki, čia būdama jų pasiilgstu.

Kelios lietuvės, sužinojusios, kad pasirodė mano knyga, iš karto pasiūlė čia padaryti pristatymą. Dar datos nesugalvojome, bet renginys bus. Neįsivaizduoju, kas į šį renginį ateis, čia dar labai mažai ką pažįstu.
O dėl rašymo apie Vilnių – ten tik juokais leptelėjau, atsiimdama knygą, kad jau, tikriausiai, gana apie Grašius. Bet čia tik šnekos, bus matyt, kaip iš tikrųjų bus. Vilnius man vis dar mėgstamiausias miestas, kuriame ir kultūros, ir gamtos, ir istorijos. Ir manęs pačios.

– Viename interviu minėjai, jog Aivaras Veiknys yra tarsi tavo „patarėjas“, kuriam nebijai skambinti ir klausti. Ar draugų poetų ratas turi pokyčio tavo kūrimui ir kokybei?

– Branginu draugystę su Aivaru ir džiaugiuosi, jog visada galiu pasitarti, jis turi puikius redaktoriaus duomenis, pastebi mažiausias smulkmenas. Manau, kad sveika kartais rašančiais draugais, kito akys kartais gali pastebėti tai, kas man nepastebima, užgožta kokio nors įvaizdžio, jausmo, sąsajos.

– Ką mėgsti skaityti pati, kaip lavini ir kuo spalvini savo kūrybą?

– Eilėje laukia nemažai Kalėdų Senelio atneštų leidyklos „Rara“ knygų. Šiuo metu skaitau Italo Calvino „Markovaldą“. Prieš tai skaičiau Italo Calvino „Nematomi miestai“, irgi patiko. Taip pat stengiuosi perskaityti didžiąją dalį šiandien Lietuvoje pasirodančių poezijos knygų, visad įdomu, kur ir kaip keliauja poezija.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą