Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 08 07, 10:08

Po 10 metų pertraukos knygą išleidęs A.Šimkus: „Beviltiškai noriu, kad pasaulis būtų tobulas“

Subtilus, dažną interviu klausimo žodį permąstantis bei tradicinę skyrybą išpažįstantis Antanas Šimkus šįmet išleido naują poezijos knygą „Vakaras dega“. Tai yra trečioji literatūrinio žurnalo „Metai“ redaktoriaus, mokytojo, poeto knyga. „Aš sąmoningai renkuosi eiti lėčiau“, – teigė poetas, paklaustas, ar per šiuos metus išgyveno rašytojo bloką.
Antanas Šimkus
Antanas Šimkus / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.

„Yra dalykų, kurių aš sau neleidžiu. Tačiau tai nėra savicenzūra ir aš tikrai neigiamai nežiūriu į dažnai knygas leidžiančius. Tai gali būti puikios knygos“, – savo atsakymą tęsė pašnekovas.

Šiuo interviu bandžiau išsiaiškinti, kodėl A.Šimkaus vakaras dega. Kodėl jis nebijo būti banalus ir eilėraščius it koks Kristijonas Donelaitis sudėlioja pagal metų laikus. Taip pat teiravausi, su kuo – mokiniais ar kolegomis – kalbėtis apie literatūrą įdomiau.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Antanas Šimkus
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Antanas Šimkus

– Kaip spėjate būti mokytojas, poetas ir dar žurnalo redaktorius? Ar patinka dirbti su paaugliais?

– Suspėti visur pavyksta derinimo būdu. Pervargimų būna, tačiau praeina laikas ir vėl gali judėti pirmyn. O mokykloje dirbti man patinka, paaugliai gyvena gerokai kitokiame pasaulyje. Pusės dalykų nesuprantu, bet tikiu, kad ir jie manęs iki galo nesupranta. Įdomūs jie.

Mokinius reikia bandyti sudominti literatūra, ieškant ryšių tarp istorijų ir gyvenimo.

– O su kuo įdomiau kalbėtis apie literatūrą: paaugliais ar kolegomis?

– Leiskite pagalvosiu (juokiasi). Matote, su kolegomis visada sieja profesinis interesas – sutikęs žmogų pasisveikini, tuomet įvyksta mažytė pauzė ir po trijų sekundžių užduodu klausimą, ką šis duosiąs „Metams“. O štai mokinius reikia bandyti sudominti literatūra, ieškant ryšių tarp istorijų ir gyvenimo. Atsakymas gali nuskambėti it apologija mokyklai, kas nebūtinai yra gerai, bet su paaugliais kalbėtis yra įdomiau. Žinoma, rezultatas nebūtinai yra aiškus, bet jeigu virš 10 mokinių klasėje paskaito ką nors, tai jau gerai.

– Literatūrologų ir mokinių mąstymas apie literatūrą labai skiriasi. Koks jūsų požiūris į naiviai apie literatūrą užduodamus klausimus?

– Mano supratimu, literatūra neatsiejama nuo filosofijos, kadangi joje lygiai taip pat užduodami naivieji klausimai iš nuostabos, abejonės, kančios. Juk literatūra yra gyva tiek, kiek ji susijusi su gyvenimu. Tačiau tiesa visada yra kažkur per vidurį – negaliu paneigti, kad literatūrologijai nereikalingos žinios ar terminų išmanymas. Juk ne veltui yra įsteigtas lietuvių literatūros tyrimų institutas. Visai kitas klausimas, kaip labai žmogus puikuojasi savo profesiniu žargonu... Suprantu ir alergines reakcijas.

– Esate minėjęs, kad jaunystėje norėjote būti miškininkas. Kas jums atsitiko, kad pasukote į poeziją?

– Miškininku norėjau būti ir pradėjęs rašyti. Matote, daug įtakos darė aplinka, kurioje augau. Mano senelis, tėvas ir brolis dirbo šį darbą, tad natūraliai kito varianto nelabai įsivaizdavau. Galbūt kurs nors kitur esu sumelavęs esmingiau, tačiau šiandien atrodo, kad šiedu dalykai vienas kitam netrukdo. Toli pavyzdžių ieškoti ir nereikia, mat buvo toks poetas Vytautas Skripka, kuris taip pat dirbo miškininku.

Tam tikra prasme, literatūra irgi miškas.

Vis dėlto, nestojau į šią specialybę, nes reikėjo matematikos, kuri kuo aukštesnė klasė, tuo mažiau man rūpėjo. Galbūt todėl sutelkiau savo dėmesį į literatūrą, juolab vyresnėse klasėse pradėjo sektis rašyti bei sulaukiau lietuvių kalbos mokytojos palaikymo. Tam tikra prasme, literatūra irgi miškas.

– Knygos juk iš medžio pagamintos.

– Taip! Žinoma, kertamas miškas – dar kita problema...

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Antanas Šimkus
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Antanas Šimkus

– Kaip suprantu, jūsų poezijos knygos „Vakaras dega“ skyriai – „Išpustyta“, „Pelenų giesmė“, „Pasivaikščiojimas“ ir „Lengvi namai“ – pagal metų laikus sudėlioti neatsitiktinai. Kodėl jums prireikė tokios klasicistinės prieigos? Galbūt po tiek laiko „Metų“ redakcijoje viską ėmėt skaičiuoti sezonais?

Jeigu tai, kas po kojomis, yra aišku, galima leistis į gylį bei pasikapstyti jame.

– Ne, tiek dar ten nepradirbau, kad viską metais matuočiau. Nors... kietmečiais kokiais gal ir pradėjau (juokiasi). O kalbant rimtai, klasikinių struktūrų paprastumas ir kur įmanoma taisyklingumas bei chronologijos laikymasis man labai patinka. Jeigu tai, kas po kojomis, yra aišku, galima leistis į gylį bei pasikapstyti jame. Metų laikai taip pat yra atsikartojimas, subjektas kiekvieną sezoną išgyvena skirtingai. Tiesa, šioje struktūroje nuplaukti banalybių srautu sunku nėra.

– Gal neverta bijoti banalybių.

– Šiandien jų taip labai nebebijau. Šį kartą turiu omeny, kad taip rašant labai lengva pradėti kartotis, pavyzdžiui, rašant apie rudenį kalbėti apie mirtį ir t.t.

– Ar jūsų subjekto nuotaika priklauso nuo oro? Stebėdamas gamtą, jis permąsto savo emocinę būseną.

– Esu susijęs su tuo, kas vyksta atmosferoje, ir natūraliai prisigaudau iš jos detalių. Tačiau tai nėra tas lygmuo, kad šiandien lyja, vadinasi, man niūru. Stebėdamas gamtą vidinis pasaulis prikuria kažkokių keistenybių ir kartais jos sutelpa į tam tikrą gamtos laiką. Esu netikėtai į galvą šovusių padrikų eilučių prirašinėtojas. Niekada jų netaisau, bet ir negaliu teigti, kad knyga gimė iš dienoraščio – tai visai kitas užrašų žanras. Tiesiog nesu iš tų, kurie eilutę galvoje laiko 12-a metų. Jas užrašau iškart, nes kitaip būtų per sunku ir šiaip atsibostų.

Ko gero, galiu prisišlieti prie tų tradiciškai gamtą vaizduojančių rašytojų, kurių pasaulėžiūrą formavo vaikystė kaime. Ten gavau labai daug.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Antanas Šimkus
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Antanas Šimkus

– Gamtos savo kūryboje išvengia retas menininkas, tačiau šiandien populiarėjančioje poezijoje, pavyzdžiui, Vaivos Grainytės kūryboje, į gamtą žvelgiama antropoceniškai, aiški klimato krizės linija. Koks jūsų santykis su gamta? Galbūt tęsiantis romantinę tradiciją?

– Nežinau, galbūt kas nors ir jaučiasi tęsiantis tradiciją. Bet, ko gero, galiu prisišlieti prie tų tradiciškai gamtą vaizduojančių rašytojų, kurių pasaulėžiūrą formavo vaikystė kaime. Ten gavau labai daug. O rašyti apie tokias temas, kaip klimato krizė, poetas renkasi sąmoningai. Tai yra taikomoji poezija, kuriama racionalaus prado menininkų. Tai yra nei gerai, nei blogai. Aš, savo ruožtu, norėdamas kritikuoti su klimato krize susijusius procesus rinkčiausi kitą kalbėjimo būdą. Nes mano, kaip poeto, atvejis kitoks – rašydamas turiu mažai apsisprendimo. Šiais laikais labai pavojinga kalbėti, kad įkvėpimas gaunamas iš Dievo ar kokios apšvietos...

– Bet jūs jaučiatės taip? Lyg įkvėpimas ateitų iš „kažko aukščiau“?

– Čia jau prasideda didieji aiškinimai... Nežinau, ar iš aukščiau, nes eilutė ateina ir ją tiesiog reikia užrašyti. Poezija man tiesiog leidžia būti savimi. O norint šį jausmą išlaikyti tampa nebesvarbu deklaruoti, nuo ko esi atėjęs. Taip, pats visko savo eilėraščiuose nesugalvoju, tačiau kapstau juos per save iš to, ką turiu. Dažniausiai tai yra išgyvenimai, nes iš sotaus gyvenimo nelabai, kas ir pasirašo.

Jeigu man labai labai reikia arba esu alkanas, leidžiuosi į paieškas, tarkime, atsidarau šaldytuvą.

– Sakote, kad poezija negimsta iš sotumo, tačiau eilėraštyje „Iš vėjo vaiko užrašų“ subjektas teigia: „Mano vėjas – tai alkis“. Ar galėtumėte atskleisti metaforos, kurią ne kartą vartojate naujoje savo knygoje, reikšmę?

– Šią akimirką man atrodo, kad vėjas yra tas, kuris nuneša, persmelkia, o būdvardis „alkanas“ pažymi stiprumo momentą. Jeigu man labai labai reikia arba esu alkanas, leidžiuosi į paieškas, tarkime, atsidarau šaldytuvą. Tačiau šioje metaforoje kalbama apie visai kitokį alkį. Jis yra būtinybė. Be to, tokie įvaizdžiai kaip vėjas, alkis, alksnis gali būti svarbūs dėl skambesio, todėl paprastuoju būdu paaiškinti reikšmes gana sudėtinga. Alvydas Šlepikas yra minėjęs, kad jei jau parašei, tai turėtumei sugebėti paaiškinti, apie ką (juokiasi). Kartais norėtųsi imti ir viską paaiškinti, bet žodis nepriklauso kažkam vienam. Interpretacijų gali būti milijonai.

Iš knygos „Vakaras dega“/Antano Šimkaus eilėraštis „Iš vėjo vaiko užrašų“
Iš knygos „Vakaras dega“/Antano Šimkaus eilėraštis „Iš vėjo vaiko užrašų“

– Tiesa, kalbant apie dar vieną vėjo interpretaciją, galbūt jis jūsų poezijoje yra visa persmelkianti jėga, gimstanti iš alkio.

– Galėjo taip būti. Nors man vėjas yra permainų jėga. Prisiminkime „Scorpions“ dainą „Wind of Change“ (juokiasi). Vėjas yra vienas iš universalių žodžių, kurių nešamas esu, o ir kiek gi galima apie tą naktį ir tamsą rašyti... Be to, mano žodynas šioje knygoje nėra turtingas, tačiau ne todėl, kad neturiu žodžių. Man tiesiog svarbu dalykus išreikšti pamatiniais žodžiais.

– Prieš tai kalbėjome apie taikomąją poeziją, kurią, jūsų požiūriu, renkasi racionalaus proto menininkai. Teigėte, kad išsakyti kritiką kokia tema rinktumėtės kitą žanrą. Tačiau jūsų eilėraščiuose yra socialinės poezijos, pavyzdžiui, „Kvailio Lietuva“. Štai rašote: Plaikstės žodžiai, vėlės, vėliavėlės/ Vis stipriau aidėjo ryto pakraščiai,/ Begalybė per galybę kėlės, – / Ir pamatėm vos išaušus, kad tuščiai. Į ką referuojate? Į neseniai vykusius maršus ar kitas tuštybes?

– Na, tuštybės apskritai yra vienos rūšies ir nebūtina net sulįsti į krikščionybę. Iš to gimsta visi maršai, violetinės istorijos, kas tik nori. Į vieną vietą subėga labai daug žmonių ir, bjauriausia, vėliau jais kas nors bando manipuliuoti. Tiesa, nebepamenu tiksliai, kokio įvykio kontekste jį rašiau, bet turbūt eilinį sykį vyko kažkas, kas sukėlė absurdo jausmą.

– Jūs esate ir žurnalistas, tad natūralu, kad skaitant naujienas įvairios neteisybės ima erzinti.

– Taip, tikrai kokia nors reakcija būna. Tačiau apie tuos dalykus galėčiau kalbėti nerimuodamas. Satyriniai, revoliucijas keliantys eilėraščiai nėra mano kelias, jie netarnauja visuomeniniam interesui. Aš vis dar turiu reikalų su savimi. Bet noriu pažymėti, kad domiuosi daugeliu dalyku, bet su poezija jie neturi daug tiesioginių sąsajų.

Svarsčiau, ar reikia jį dėti, nes būna, kad vėliau iš artimųjų atsiimi, bet taip jau yra nuo senų laikų.

Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Antanas Šimkus
Gretos Skaraitienės / BNS nuotr./Antanas Šimkus

– O štai vakaras dega. Kodėl savo knygą apibendrinote eilėraščio „Vakaras dega“ pavadinimu?

– Šiame eilėraštyje aprašau sau sudėtingą temą, susijusią su atsiminimais apie tėvą... Svarsčiau, ar reikia jį dėti, nes būna, kad vėliau iš artimųjų atsiimi, bet taip jau yra nuo senų laikų. Juk eilėraščiuose kalba subjektas, bet kuo autoriui artimesnis žmogus skaito, tuo jis priima asmeniškiau, ypač pamatęs žodžius „tėvas“, „mama“, „brolis“. Vienas iš šiomis dienomis neminimų poetų Josifas Brodskis yra pasakęs savo studentams, kad šeima yra pernelyg arti, todėl neįmanoma į ją nepataikyti. Ko gero, jis turėjo omeny visai ką kita, siūlė iš artimųjų vis ko nors nebereikalauti.

Grįžtant prie degimo temos, tai jis simbolizuoja virsmą. Sudarinėdamas knygą supratau, kad ir šioji knyga vis dar nėra rami. Negaliu kitaip, bet vis reikia ieškoti to rakto. Jau seniai norėjau jį rasti, bet gyvenime, supaprastinant viską, esama labai daug deginančių patirčių, prie kurių niekaip neišeina priprasti.

Eilėraštis iš knygos „Vakaras dega“/Antano Šimkaus eilėraštis „Vakaras dega“
Eilėraštis iš knygos „Vakaras dega“/Antano Šimkaus eilėraštis „Vakaras dega“

– Atskleistumėte prie ko nepriprantate?

– Nenoriu pereiti į personalijų lygmenį, tad kalbėsiu aptakiau. Gyvenime tiesiog būna daug atradimų, bet būna ir praradimų. O ką rinksiesi – yra tavo reikalas. Pozityvizmo dvasia sakytų, kad reikia rinktis šviesą, bet aš vis tiek rišuosi prie to paties. Nesakau, kad nuolatos gyvenu sielvartu, viskam yra ribos. Bet kažkodėl pasaulio suvokimas man ateina per griūties, o ne kuriamuosius įvaizdžius.

– Kodėl žmogus nori kurti ganėtinai klasicistiškai, kodėl iš tekstų jis reikalauja švaros, o jo poezijos subjektas teigia nerandantis tinkamo žodžio. Ar jums svarbi kontrolė? Į pasaulį žiūrite perfekcionistiškai?

– Į pasaulį perfekcionistiškai nežiūriu, bet beviltiškai noriu, kad pasaulis būtų tobulas. Bet jis toks nėra ir nebus niekada. O kažkur šio teiginio tarpe sukrenta nebrandos dalykai.

Pajutau kažkokį baranauskišką norą – jeigu niekas to šilelio neparašys, tai aš imsiu ir parašysiu.

Klasicistinės formos yra apsisprendimo dalykas. Man būtų daug lengviau nevartoti skyrybos ženklų, tačiau noriu rašyti su kableliais, daugtaškiais ir taškais. Pamenu, kad studijų laikais docentė Jadvyga Statkevičienė nupurtė ne vieną, be to, ji mėgo papasakoti apie savo gyvenimą bei prikišti, kokie nebe tokie esame. Poezijas rašome, o kablelių sudėti nemokame. Nors tai buvo bendra paskaita, bet priėmiau jos žodžius ganėtinai asmeniškai. Pajutau kažkokį baranauskišką norą – jeigu niekas to šilelio neparašys, tai aš imsiu ir parašysiu. Ko gero, tai ir buvo apsisprendimo rašyti su skyrybos ženklais momentas.

– 7-erius metus esate žurnalo „Metai“ redaktorius. Kiekvieną mėnesį jums atsiunčia pluoštą eilėraščių ar semiatės įkvėpimo iš to, ką publikuojate?

– Kadrilio nešoku, bet atradęs gerą kūrinį tikrai džiūgauju! Visgi tiesiogiai iš šių eilėraščių įkvėpimo nesisemiu, bet tikiu, kad tai gali vykti netiesiogiai. Kiek žinau, tai labiau būdinga vertėjams, ne redaktoriams. Kažkada kalbinant interviu „Literatūroje ir mene“ Joną Strielkūną jis prasitarė, kad po kažkiek laiko pradeda atsispindėti verčiamo autoriaus stilius. Visgi pas save esu aptikęs šiek tiek J.Brodskio, o naujoje knygoje eilėraštis „Poetas T.“ yra nuoroda į švedų poetą Tomas Tranströmerį.

Apskritai kalbant apie tokį procesą, kaip įkvėpimo sėmimasis, galvoju, ar yra vietų, kur einu jo... Turbūt ne. Kol kas vienintelis šaltinis – tai bastymasis po miestą. Tuomet numetu visus jungus jungelius ir pašlubčiodamas leidžiuosi eiti, kaip yra rašęs Valdas Papievis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą