Šiame interviu su poete kalbamės apie didžiausią jos gyvenimo tragediją, narcisizmą ir priklausomybes.
– Kodėl knygą pradedi eilėraščiu „Epidemija“? Kas yra toji „Didžioji/ Juodoji/ Grėslioji XXI amžiaus epidemija“?
– Ši tema mano kūryboje tęsiasi nuo pirmosios knygos – čia galvojau apie savižudybes ir psichikos sveikatą. Teko skaityti nemažai mokslinių tyrimų, kurie yra prieinami viešojoje erdvėje, ir panašu, kad tai iš tiesų yra savotiška Lietuvos ir likusio pasaulio epidemija.
– Ar pačiai teko mąstyti apie savižudybę?
– Niekada sąmoningai neplanavau savižudybės, nes turiu sūnų ir negalėčiau jam to padaryti. Visgi, turiu obsesinį kompulsinį sutrikimą, kuris reiškiasi ne veiksmais, o įkyriomis mintimis, baimėmis, kad kažkas atsitiks. Žinoma, vaistais ir ilgamete psichoterapija tai kontroliuojama.
– Kokia tavo didžiausia gyvenimo tragedija?
– Labai stipriai jaučiu, kad didžiausias priešas esu pati sau. Mano tragedija ne patyriminė, bet susipriešimas su savimi ir abstrakčiuoju pasauliu. Man atrodo, kad turiu polinkį į savidestrukciją, kuris ilgainiui šviesėja. Po daugelio terapijos metų kartais žengiu žingsnį atgal, bet vilties savyje turiu daug.
– Skaitant šią knygą pasirodė, kad vietomis sakiniai buvo išrašyti iš psichologinių knygų. Pavyzdžiui, minimas dopaminas. Įdomu, kiek apskritai tau jos yra reikšmingos?
– Nežinau, ar galėčiau savo skaitomas knygas priskirti vien populiariajai psichologijai, stengiuosi nesirinkti ypač lengvų ir kičinių. Bet taip, man įdomi tokia literatūra, tarkime, Annos Lembke „Dopamino tauta“ ar Donaldo Kalschedo „Vidinis traumos pasaulis“. Jos man yra svarbios, vis sugrįžtu prie jų, o ten perskaityta informacija natūraliai ateina ir į poeziją.
– Kuo „Kelionių“ kitokia nei ankstesnės knygos?
– Norėčiau įsivaizduoti, kad šioje knygoje daugiau šviesos. Nors Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygynėlyje sutikta kolegė sakė, kad ir šios knygos tekstai yra tamsūs (šypsosi). Nežinau, kiek ji yra skaičiusi mano ankstesnę kūrybą, pasižymėjusia brutalumu. Kaip ir rašau viename eilėraštyje, mano gyvenimo poetinis šokis sutvertas iš šviesotamsos.
Kad ir kaip banaliai nuskambėsiu, šioje knygoje svarbiausios vidinės kelionės: čia prasimuša ir kitoniški motinystės išgyvenimai, (ko)priklausomybės, vidinės kelionės per praeitį (gręžiuosi į savo artimųjų istorijas).
Pamenu, jau turėjau pirmuosius du knygos skyrius. Tuo metu buvome išvykę į šiltuosius kraštus, plaukiojau baseine ir galvojau, kas man dabar kalba. Taip į galvą šovė kelionės. Tiesioginės ir ne.
– Kur nukeliavai per šią knygą? Ar atsirado koks nors vidinis pokytis?
– Po antrosios knygos ilgai galvojau, ar išvis rašysiu, o jei taip – apie ką. Ilgainiui pajutau, kad negaliu nuo savęs kaip poetės pabėgti. Prieš rašydama labai idealistiškai vertinau patį kelionės faktą, o paskui galvojau, prie ko mes sugebame prisiliesti, pastebėti, prisijaukinti. Ar pasaulis – mums vis dar svetimybė, kurią gali pačiupinėti tik pirštų galiukais. Todėl ir eilėraštis ant knygos atvarto simbolizuoja tai, kas nepažinta. Taip berašydama atradau dar didesnį savo sentimentalumą ir švelnumą, pasirodo, kad aš to turiu!
– Pastarieji dalykai ypač atsiskleidžia eilėraštyje „Gerumo“. Apie ką jis buvo?
– Galvojau apie santykį su pasauliu ir aplinkiniais. Mane apėmė vidinės diskusijos apie tai, ką aš galiu duoti kitiems žmonėms, kai pati stokoju. Tai yra žingsnis iš egocentrizmo ir iš vidinių tuštumų, kompleksų. Man įdomu, kaip galiu būti gera kitam, kai pati esu pilna ar pati stokoju. Juk ir sergantiems depresija rekomenduojama eiti savanoriauti pas gyvūnus, vaikus, senukus. Tuos, kuriems reikia pagalbos.
– Tu daug kalbi apie narcisizmą, kuris su gerumu yra glaudžiai susijęs. Kartais žmogus būna perdėm altruistiškas iš giliai savanaudiškų paskatų. Vis dėlto, apie kokį žmogaus gerumą kalbi? Kas yra geras žmogus?
– Tai sudėtingas klausimas šiais neramiais karo laikais. Protingą ir tvirtą gerumą apčiuopiu pas tuos žmones, kurie inicijuoja akcijas, kaip antai mūsų rašytojai, vežantys humanitarinę pagalbą į Ukrainą. Iš šono šviečiasi tikras, nesuvaidintas gerumas. Juk ten nuvažiavęs nežinai, kaip iš tiesų būsi pasitiktas, ir žmonės vis tiek taip daro.
Be kita ko, prisimenu Albert'o Camus „Marą“. Pastarajame yra toks veikėjas Daktaras Bernaras Rijė, kuris suprasdamas, kad pasaulyje vyrauja tamsa, absurdas ir nepagydomas maras, vis tiek renkasi pareigą padėti žmonėms. Tai buvo jo konstruktyvus maištas prieš gyvenimo juodumą – rinkosi būti šalia kenčiančio, net jeigu pats įdarbintų savo mirtingumą.
Gerumas taip pat yra sąžiningumas pačiai su savimi. Man tai sudėtinga, nes mėgstu užsikloti įvairiais dalykais.
– Įstrigo eilėraštis „Narcizai“, kuris yra įkvėptas filmo „Bloga nuo savęs“. Filme kaip ir eilėraščio siužete kalbama apie savęs susisargdinimą dėl dėmesio. Iš pirmo žvilgsnio tai labai tuščia, netgi kritikuotina. Visgi, tai yra apie apleistumą, tą didelę tuštumos skylę, kurią žūtbūt norisi užpildyti.
– Vidinių tuštumų turiu ir aš. Jas vis lopau. Nežinau, ar per poeziją ar per kitas savipagalbos priemones. Žinai, pastebėjau savyje tokį dalyką – esu sulaukusi palaikančių žodžių apie savo poeziją, bet tai pro mane išbyra it kokie sijojami miltai. Jie neužsilaiko. Atrodo, kad esu nepakankama, tuščia, nieko nenuveikusi. Tai taip pat yra išvirkščia narcisizmo pusė. Galbūt kažkada būsiu sandaresnė.
– Jeigu reikėtų nupiešti tą vidinę skylę, kaip ji atrodytų?
– Tai būtų juodoji visatos skylė, traukianti save ir visus gerus, ne tik blogus dalykus. Jai būtų vis negana, ji traukia į save, ir jai reikia atsispirti. Artikuliuodama apie šiuos dalykus prisimenu kitus žmones iš literatūros pasaulio, kurie galbūt galvoja, kad tas mano narcisizmas reiškiasi per knygas, mat esama artimumo išpažintinei poezijai. Norisi pabrėžti, kad anaiptol ne viskas iš tiesų įvyko žodis žodin, vis dėlto, daugelį dalykų iščiupinėju viduje. Savo patirtis jungiu su fikcija ir labai tikiuosi, kad taip kuriasi atpažįstamumas.
– Norėtum, kad tavo eilėraščiai būtų terapiniai?
– Slidus klausimas. Kieno tai terapija? Mano? Skaitytojo? Iš dalies norėčiau, kad jie suveiktų emociniu lygemeniu ir taptų terapija žmonėms. Kita vertus, svajoju, kad jie suskambėtų kaip literatūra. Turbūt ne kartą esi girdėjusi apie diskusijas, kad išpažintinė poezija yra tiesiog išsirašymas, o kur tos ribos ir kaip jas pasverti – paliksiu skaitytojui.
– Tu tiki pasąmone?
– Taip, man atrodo, kad daugelis dalykų kažkaip nugula ir ateina per sapnus. Taip pat tikiu kolektyvine pasąmone, kuri yra vienas iš poezijos veikimo įrodymų, mat per intertekstus kitas sugeba atpažinti protu nesuvokiamus dalykus.
– Visoms tavo knygoms būdinga transgeneracinės traumos analizė. Pati esi gimusi sovietmečiu, 1986 metais, tačiau tai truko labai trumpai.
– Taip, tačiau mūsų šeimą tai labai paženklino. Mano dėdė buvo Sibiro vaikas. Rodos, jam tebuvo dveji metukai, kada jis su močiute ir dieduku (savo tėčiu ir mama) buvo ištremtas. Močiutė, kurios, deja, nebeturiu, man pasakojo, kaip jos tėvai šildydavo tarp delnų šaltą vandenį buteliuke tam, kad pagirdytų vaikus.
Ji pati buvo sužeista, daug patyrusi, pavyzdžiui, prarado du mylimuosius, kurių vienas buvo vardu Modestas. Neramiais laikais prieš trėmimus jis jai rašydavo laiškus, o ši kaip išdidi smetoninė panelė ilgai jam neatrašydavo. Taip jis belaukdamas vienoje slėptuvių ir žuvo. Kitas jos mylimasis buvo partizanas Vincas Žaliavelnis-Šiaurys. Tai ji man pasakojo apie įšventinimą, Kalėdas bunkeryje. Vėliau jis žuvo nuo sovietų rankų.
Visi šie patyrimai natūraliai persiduoda ir man. Tai ir yra transgeneracinė trauma, tačiau stengiuosi apie tai kalbėti kaip apie fenomeną, o nenueiti pavojingu aukos keliu.
– O kaip sekėsi dėdei?
– Jo likimas buvo labai sudėtingas. Būdamas labai gabus ir troškęs studijuoti, jis išsiskyrė su pirmąja žmona ir puolė į alkoholizmą. Jis kankinosi, mes kankinomės ir jis mirė užspringęs gabalu lašinių.
– Apie ką yra (ko)priklausomybių skyrius?
– Jis yra apie gyvenimą šalia priklausomų asmenų. Galvojau, kaip ji dėlioti, bet tai yra kažkas stipriai įsirėžiančio. Kai esi vaikas arba paauglys, niekada nežinai, kaip viskas gali pasikeisti. Mano močiutė buvo ypač kopriklausoma nuo savo sūnaus alkoholizmo. „Na, ir vėl jis išgėrė“, – sakydavo ji, laukdama jo pareinančio ir nerimaudama, ar jis neduos miegoti naktį. Ji pradėjo gyventi priklausomo žmogaus gyvenimą. Pradžioje ir aš nesupratau, kodėl ji jam tiesiog nenuperka paprasto bendrabučio kambarėlio ir neatsiskiria, tačiau dabar pati turiu sūnų ir suprantu, kad, nepaisant visos tamsos, jis buvo jos vaikas. Yra apie ką pagalvoti.
– Vienas iš tavųjų eilėraščių vadinamas „Priklausomybe“. Nuo ko tu esi priklausoma?
– Geras klausimas. Jeigu atvirai, kartais atrodo, kad esu priklausoma nuo kažkokių vertinimų, gražių žodžių. Rodos, tai turėtų stiprinti, bet kai žmogus to taip desperatiškai nori, tai irgi nėra labai gerai. Dabar galvoju, kad esu priklausoma ir nuo technologijų. Ilgą laiką neturėjau išmaniojo telefono, nes man atrodė, kad jo nereikia. Ir štai mano mažas sūnus įmetė telefoną į arbatą. Taip ir pasiėmiau naują išmanųjį, nes kodėl gi atsiradus naujoms technologijoms to nepadarius. Mane tiesiog pačiupo greitai prieinamas internetas ir šiokia tokia priklausomybė atsirado. Todėl stengiuosi nebūti tik tada, kai mane kažkas pamato, bet ir būti tiesiog kaip Lina.
– Kadangi rašai apie transgeneracines traumas, nemaža dalimi tenka įtraukti ir šeimos narių istorijas.
– Geri poetai vagia? Taip, tai yra poetinė nuodėmė. Visgi, dažnai galvoju apie tai, ką viešinti, o ko ne. Antai močiutės ir dėdės tarp gyvųjų jau nebėra, tai jiems jau širdies nebeskauda. O kalbant apie vis dar gyvenančius šalia, tai stengiuosi neviešinti ypač skaudžių dalykų. Net ir aš turiu šokius tokius tabu. Atsivertęs „Kelionių“ vyras juokdamasis sakė, kad vėl rašau apie aną gyvatę. Tai jau yra tapę šeimos folkloru. Pamenu, buvome rezervate Šri Lankoje ir nuėjau nusišlapinti į krūmus. Vos neužmyniau ant didžiulės gyvatės (juokiasi).
– Savo eilėraščiuose daug kreipiesi į savo sūnų.
– Taip, motinystė yra ta patirtis, kuri daugiausiai mane sąmoningame, pilnamečiame gyvenime purtė. Mūsų santykis su juo yra visoks: ir gražus, ir skausmingas. Dabar jis jau paauglys ir yra man pats brangiausias žmogus.
– Kur yra tavo ribos kalbėti apie save ir savo aplinką? Ko neperžengtum?
– Manęs kažkada literatūrologė Agnė Cesiulė klausė to paties. Ko gero, nekalbėčiau tiesiogiai įvardindama tam tikrus žmones, kurie dar yra gyvi, ir nepasakočiau kai kurių artimųjų istorijų. Bet kaip matai, aš nemažai tų ribų peržengiu. Kažkas lieka paraštėse, kažkas kitaip parašoma, bet lieka.
– Vadinasi kalbėdama apie save gali būti atviras lapas?
– Nežinau, man jautru yra kalbėti apie erosą. Nors rašydama šiuos tekstus pati susidūriau su savo seksualumu ir desperacija, vis tiek kažkokios ribos turi išlikti. Man svarbu eilėraščius perdirbti, kad jie nebūtų visai išpažintiniai.
– Tu ne vienintelė rašai atvirai, tamsiai ir tuo pačiu šviesiai. Kokios kitos knygos tau padarė įtaką? Aplink liežuvį sukasi poetės Giedrės Kazlauskaitės eilėraščiai.
– Taip, ji tikrai labai stipri poetė ir labai laukiu jos naujos knygos. Kažkada buvau sulaukusi netiesioginio lyginimo, klausimų, ar kartais nenukopijavau jos knygas, bet norėčiau tikėti, kad taip tikrai nebuvo. Bent jau sąmoningai. Vėliau atsirado ir Ramūno Liutkevičiaus „Šokis įsuka šviesą“, Ramunės Brundzaitės „Tuščių butelių draugija“, Austėjos Jakas „Mėlynieji malonumai“. Visos jos padarė man šiokios tokios įtakos, iš to gimė nesąmoningas dialogiškumas. Visgi, labai norėčiau būti autentiška ir parašyti tai, ko būtent lietuvių literatūroje dar nėra.
– Pafantazuok: jeigu tavo knyga būtų kokios nors oro sąlygos, kokios jos būtų?
– Įsivaizduoju lietaus debesis, žaibus ir pavakarę, kai jau viskas išlyta ir pasirodo saulėlydis su properšomis.
