1998 metais M.Kvietkauskas debiutavo eilėraščių rinkiniu „Rabi“. Vėliau, kaip pats prisipažįsta, ilgam buvo paniręs į akademinę veiklą – rengė disertaciją, rašė monografiją, dėstė Vilniaus universitete. Maža to, 2018–2020 m. laikotarpiu ėjo kultūros ministro pareigas, o 2023 m. buvo išrinktas Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanu.
Nepaisant intensyvaus gyvenimo ir veiklų, poetiniai įkvėpimai taip pat nebuvo visiškai apleidę, o vis prasiverždavo kūrybinėmis srovėmis. Būtent ši tekančio vandens metafora tapo ir naujos M.Kvietkausko eilėraščių, poetinės prozos, vertimų bei fotografijų knygos ašimi.
-
„Pietinia kronikas“ režisavęs I.Miškinis: poetus tuomet keitė banditai, o mes stengėmės išlikti
-
„Pelninga tartum geras kolūkis“: ar „Šluotos“ humoras padėjo sugriauti sovietų imperiją?
-
Rašytojui S.Parulskiui – 60: „Bent kiek smegenų turinčiam žmogui krizė ir stresas šiame pasaulyje privalomi kaip mokesčiai“
„Poezijos rašymas ir skaitymas man atrodo egzistenciškai būtinas. Ji maitina kitas veiklas, suteikia joms kryptį ir pamatinį gruntą“, – sako M.Kvietkauskas.
Šiame pokalbyje su poetu kalbamės apie beveik tris dešimtmečius trukusią pauzę bei vertimus vėl pažadinusius kūrybai, įkvėpimą bastantis ir dialogą su skirtingų laikmečių bei likimų menininkais, viena kitai neprieštaraujančias literatūros profesoriaus ir poeto trajektorijas bei metaforą, kaip naujo pasaulio šaltinį.
– Mindaugai, nuo poetinio debiuto praėjus beveik trims dešimtmečiams išleidote naują poezijos knygą. Man smalsu, ką reiškia grįžti prie eilėraščių rašymo po šitiek tylos metų?
– Tai nebuvo tyla, tik raiška kitais būdais. Po pirmosios knygos kurį laiką jaučiau, kad poezijoje man dar reikia ieškoti savo krypties ir atrasti savo balsą. Tuomet daug dėmesio ir laiko skyriau literatūros mokslui, tyrimams, rengiau disertaciją, monografijas. Buvo įtraukę akademiniai bei kiti darbai.
Vis dėlto per šiuos metus poetiniai impulsai taip pat nebuvo visiškai manęs apleidę. Grįžimui prie savo eilėraščių skatino poezijos vertimai. Tai man taip pat svarbi sritis, kuriai jaučiu kūrybinį azartą. Jau nuo studijų metų verčiu man reikšmingus poetus. Beje, pirmoji mano sudaryta Adomo Mickevičiaus vertimų rinktinė pasirodė tais pačiais metais, kaip ir debiutinė mano eilėraščių knyga „Rabi“.
Suvokti, kad neišsitenku vien akademinėje sferoje, ypač padėjo litvakų poeto Avromo Sutzkeverio knygos „Žaliasis akvariumas“ vertimas. Tai itin jautri poetinės prozos knyga, kurioje kalbama apie dingusio Vilniaus atmintį bei Holokausto patirtis. Šis vertimas pasirodė 2013 m. Lygiagrečiai mintyse ėmė skambėti ir sugrįžtančių mano paties eilėraščių frazės.
Pirmiausia išleidau eseistikos knygą „Uosto fuga“ (2016), o galiausiai ėmė ryškėti ir naujos mano eilėraščių knygos kontūrai. Žinoma, joje esama ne tik naujų, bet ir anksčiau rašytų eilėraščių. Per visą šį laikotarpį jie vis pasirodydavo kultūrinėje spaudoje, „Poezijos pavasario“ almanachuose ar kituose rinkiniuose. Tačiau daugeliu atveju – tai naujos ankstesnių tekstų versijos.
Intensyviausiai „Gruntinius vandenis“ rašiau praėjusių metų vasarą, saloje tarp vandenų, šiek tiek pabėgęs nuo civilizacijos. Tuomet išryškėjo konkreti knygos vizija, jos koncepcija ir struktūra. Kaip jungiamoji rinkinio linija iškilo gruntinių vandenų, šaltinių metafora.
– Neseniai kalbinau Sigitą Parulskį, kuris sakė, kad poezija yra rašoma iki trisdešimties–keturiasdešimties metų, nes lyrika iš esmės yra jaunystės žanras. Panašiai yra kalbėjęs ir Donaldas Kajokas. Anot jo, su metais vis sunkiau yra priimti poezijos žaibo iškrovas. O ką liudija jūsų patirtis?
– Man atrodo, kad poezijos rašymas priklauso ne nuo amžiaus, bet būsenos intensyvumo. Jaunystėje, kai visos patirtys – emocinės, intelektualinės, kūniškos, erdvinės – yra naujos, jos labiausiai ir veikia savo naujumu. Tačiau jei nesustoji keistis, supranti, kad vidinė patirtis yra judesys, nesibaigiantis procesas, o kūrybinės akimirkos dažniausiai nenuspėjamos ir neplanuojamos.
Ėjimas mane veikia ne tik fiziškai, psichologiškai, bet ir kūrybiškai – persijungiu į kitokią būseną, į kitą minčių ritmą.
Su metais ėmiau geriau pats save pažinti, todėl dabar jau žinau metodus, kurie man asmeniškai padeda išeiti iš rutininio mąstymo ir pereiti prie meninio mąstymo režimo. Vienas iš tokių metodų – tai vaikščiojimas, klaidžiojimas. Be galo mėgstu vaikštinėti, klajoti ir bastytis be jokio tikslo, be išankstinio plano – nuklysti ten, kur dar nesu buvęs, ypač miestuose, ypač Vilniuje.
Ėjimas mane veikia ne tik fiziškai, psichologiškai, bet ir kūrybiškai – persijungiu į kitokią būseną, į kitą minčių ritmą. Tuomet lyg pačios ateina frazės, jos gimsta iš dialogo su konkrečia erdve. Šioje knygoje yra nemažai tekstų, kurie taip ir užsimezgė – klaidžiojant įvairiomis, daugiausia urbanistinėmis, erdvėmis.
Grįžtant prie poetinio amžiaus, išties galiu liudyti, kad eilėraščiai gali grįžti net ir po dešimtmečių. Neatsitiktinai viena iš knygos metaforų yra požemių labirintais tekanti upė, kurios versmė prasiveržia netikėtai. Tai kartu yra ir mano patirtos poetinio rašymo pauzės bei sugrįžimo metafora.
– Per šią poetinę pauzę jūsų kartos poetai – Rimvydas Stankevičius, Gytis Norvilas, Marius Burokas, Dainius Gintalas, su kuriais debiutavote daugiau ar mažiau panašiu metu – išleido ir po penketą ar net gerokai daugiau knygų. Maža to, į literatūrą jau spėjo ateiti ir nauja poetų karta. Kaip, jūsų manymu, per šį ketvirtį amžiaus pasikeitė mūsų literatūros laukas?
– Šiuolaikinės literatūros lauke tikrai yra man artimų poetų, rašytojų – tiek mano kartos, tiek tų, kuriuos skaitau, vertinu ir branginu nuo jaunystės. Tarkime, atidžiai seku Giedrės Kazlauskaitės kūrybą. Vis dėlto mane traukia gerokai ilgesnė kultūros perspektyva. Intelektualiosios poezijos linija, kuriai svarbi kultūrinė atmintis.
Kritikai pastebi mano tekstų jungtis su Tomo Venclovos, Vaidoto Daunio, Nijolės Miliauskaitės kūryba ir laikysenomis. Dar toliau žvelgiant, man išlieka svarbūs žemininkų kartos balsai. Neišvengiamai savo eilėraščiuose kalbuosi su tais autoriais, kuriuos verčiu, daugiausia iš lenkų bei jidiš kalbų. Tai visų pirma Czesławas Miłoszas, Avromas Sutzkeveris, Moišė Kulbakas. Šių poetų tekstai yra nuolatos šalia, dalyvauja ir veikia mano paties kūrybą.
Rinkinyje „Gruntiniai vandenys“ galima rasti ir išpažintinės, ir naratyvinės poezijos, kuri dabar labai paplitusi, gal net dominuojanti. Tačiau tai nėra pagrindinis tonas. Mane labiausiai pagauna muzikinis teksto skambesys, užgimusi metafora ir nuosekli poetinė mintis. Pirmenybę teikiu Cz.Miłoszo talpios formos paieškai, kai eilėraštyje jungiasi įvairūs lygmenys – tiek asmeninės, tiek intelektualinės patirtys.
– O kaip pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp to, ką T.Venclova yra įvardijęs kiekvieno poeto neišvengiamybe – lojalumo savo pirmtakams, iš kurių mokytasi poezijos amato, ir neįveikiamo noro priešintis jiems, palikti savo žymę, būti kitokiu?
– Man artimesnis yra nuolatinio dialogo santykis. Tai vidiniai pokalbiai su tam tikru poetų ratu – nors juos skiria laikas, tačiau jungia poezijos kalba. Maištas ir kritika taip pat yra šio pokalbio dalis.
Prieš porą metų publikavau esė „Nebūto pokalbio tąsa“, kuri skirta iš naujo apmąstyti man svarbaus poeto ir eseisto V.Daunio kūrybai ir laikysenai. Šiame tekste kaip tik ir atskleidžiu daugeriopą santykį – tai ir kritika, ir pastanga naujai įvertinti primirštą poeto palikimą, ir nuolatinio atsigręžimo, pokalbio poreikis.
Man artimesnis yra nuolatinio dialogo santykis. Tai vidiniai pokalbiai su tam tikru poetų ratu – nors juos skiria laikas, tačiau jungia poezijos kalba.
Įdomu, kaip netikėtai ateina nauji kūrėjų vardai, kuriuos atpažįstu kaip artimus ir svarbius. Taip prieš gerą dešimtmetį atradau Winfriedo Georgo Sebaldo kūrybą ir godžiai perskaičiau kone viską, ką jis yra sukūręs – romanus, eseistiką, poeziją. Ypač romaną „Austerlicas“, kuris dabar jau išleistas ir lietuviškai, bet ir daugelį kitų tekstų. Ir šis autorius tapo neatsiejama mano mąstymo dalis. Beje, jis taip pat buvo įvairių miestų bei kraštovaizdžių vaikštinėtojas, iš šios savo patirties kuriantis metaforišką, daugiasluoksnę prozą.
Tad vidinių pašnekovų ratas plečiasi, keisdamas ir mano mąstymo bei teksto audinį.
– Pats esate literatūrologas, šiuolaikinės lietuvių literatūros dėstytojas, profesorius, prieš pusantrų metų tapote Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanu. Ką reiškia būti literatūros tyrėju, o lygiagrečiai – ir poezijos autoriumi? Ar kūrybai tai padeda, o gal, priešingai, sukuria tam tikrų psichologinių kliūčių, tarkime, suvokimą, kad literatūros profesorius lyg ir turėtų rašyti „tobulas eiles“...
– Tekstų skaitymo įgūdžiai yra pagrindas, kuris formuojasi ilgą laiką, galiausiai savaip nusėda ir suslūgsta. Tyrinėjant bei dėstant taip pat kaupiasi tekstų atmintis. Rašymas irgi semiasi iš tos dirvos, tik tiek, kad kūrybinių proveržių neįmanoma suplanuoti ir prognozuoti.
Geras akademinių metodų išmanymas anaiptol nereiškia gebėjimo „tobulai“ rašyti. Tačiau kuriant ši tyrėjo patirtis niekur nedingsta, o natūraliai dalyvauja, lydi, veikia.
Prieš du dešimtmečius, kai buvau pradedantis literatūrologas, pereiti nuo argumentais grįstos mokslinės kalbos prie poetinio rašymo man būdavo sudėtinga. Atrodė, kad reikia rinktis – arba viena, arba kita. Tačiau sugrįžimą prie poezijos nulėmė ir tai, kad į savo mokslinius tyrimus pradėjau žiūrėti kitaip.
Su laiku suvokiau, kad tyrimai man yra svarbūs ir kaip tam tikra patyrimo forma. Tyrimas yra ir patyrimas – santykis su kito žmogaus pasauliu, kitu laiku ir likimu. Taip pat – su mįslėmis ir prieštaromis, kurios yra neatsiejama žmogiškos egzistencijos dalis. Rodos, kas gali būti nuobodžiau poetui, nei sėdėti archyve? Tačiau bandymas atsekti kito žmogaus likimo ir mąstymo giją paradoksaliu būdu tampa ir tavo asmenine patirtimi, o praeityje nugrimzdę gyvenimai – ir tavo gyvenimo dalimi.
Tarkime, tai patyriau versdamas Vilniaus geto jaunuolio Icchoko Rudaševskio dienoraštį. Šis vertimas, tiriant iki tol nežinomus archyvinius šaltinius, tapo ir užmarštin nugrimzdusio jo gyvenimo rekonstrukcija. Taip buvo ir su jaunos Lietuvos žydų poetės Matildos Olkinaitės biografija. Jos eilėraščių rinktinę parengiau Irenos Veisaitės dėka – būtent ji man patikėjo šios lietuviškai kūrusios poetės rankraščius. Taip pat ir minėto A.Sutzkeverio knyga „Dešimt eilėraščių“ – jos vertimą rengiau iš autentiškų rankraščių, sukurtų Vilniaus gete ir stebuklingai atrastų tik 2017 m.
Tad ir tyrimai gali persikelti į vidinio pokalbio erdvę, o galiausiai transformuotis į nenuspėjamą meninį tekstą.
– Jūsų eilėraščių knygoje „Gruntiniai vandenys“ dominuoja du pradai, kurie tarpusavyje susiję – tai vanduo ir miestas. Abu jie tampa daugiareikšmiais simboliais, per kuriuos skleidžiasi visa žmogiška patirtis – gyvenimas ir mirtis, praeitis ir ateitis, požemiai ir bokštai, gylis ir aukštybė. Kaip pats įvardytumėte šios knygos topografiją?
– Šios knygos poetinį siužetą, kurį išreiškia ir jos vizualinė kalba, kuria skirtingų elementų jungtys. Vanduo, liepsna, miesto akmenys, judesys, vėjas, šviesos mirgėjimas. Tai pirminiai pradmenys, kurie alchemiškai jungiasi, patiria įvairias metamorfozes, o galiausiai virsta kalbos kokybe, nauju metalu.
Šios knygos poetinį siužetą, kurį išreiškia ir jos vizualinė kalba, kuria skirtingų elementų jungtys. Vanduo, liepsna, miesto akmenys, judesys, vėjas, šviesos mirgėjimas.
Nuolatinės kaitos motyvas taip pat yra šios knygos pamatas – nuo upių raibulių pirmajame poetinės prozos tekste „Santakos“ iki paskutinio eilėraščio, kuriame kalbama apie svyravimą tarp sapno ir tikrovės bei skirtingų mūsų kūnų – fizinio ir dvasinio – pavidalų.
Už alcheminę knygos vaizdų kūrybą esu dėkingas dailininkei Sigutei Chlebinskaitei, kuri be galo subtiliai geba atrakinti poezijos tekstus, jų vidines prasmes perkelti į knygos dizaino kalbą.
– Knygos vizualika išties yra įspūdinga, o ją kuria ir publikuojamos jūsų paties fotografijos. Beje, jūsų darytas nuotraukas jau galėjome matyti ir ankstesniame eseistikos rinkinyje „Uosto fuga“. Ar nuotraukos, kaip ir eilėraščiai, taip pat gimsta iš vaikščiojimo patirties?
– Tai yra mano poetinės praktikos dalis, neatsiejama nuo vaikščiojimo ir žvalgymosi. Rengiant eseistikos rinkinį kilo mintis, kad viena kita fotografija galėtų lydėti tekstus. Tačiau parengus maketą pats nustebau, kad tie kadrai, kurie tikrai nepretenduoja į profesionalumą, vis dėlto gali tapti vizualine knygos gija.
Kadangi tarp eseistikos rinkinio „Uosto fuga“ ir mano eilėraščių yra tam tikrų paralelių, išlaikyti šį principą norėjau ir knygoje „Gruntiniai vandenys“. Tad ir joje tekstus lydi įvairių erdvių, kuriose klajojau poetiniu ritmu, blyksniai. Galbūt „Gruntinius vandenis“ tiktų apibūdinti ir kaip poetinę fotoknygą.
Kalbant apie nuotraukų topografiją, jose užfiksuotos Vilniaus, Šiaurės Italijos, Flandrijos regiono detalės, šis tas iš Bavarijos ir Alpių priekalnių. Žinoma, ir Paryžius, Lotynų kvartalo fragmentai, gal lengviau atpažįstami. Tai vietos, kurios kalba mano poetinei vaizduotei. Tačiau knygoje tikslių fotografijų nuorodų nėra. Galima sakyti, kad tai metamorfozę patyrusi realybė, kurią perkeičia knygai parinkta smaragdo spalva.
– Įdomu, kad šalia eilėraščių publikuojate ir poetinę prozą bei vertimus. Tai šiek tiek netikėtas sprendimas...
– Netikėtas, nes primirštas. Tačiau tai klasikinio poezijos rinkinio sudarymo principas. Jį galime rasti kad ir Maironio „Pavasario balsuose“. Tam tikri vertimai lygiai taip pat svarbūs, kaip ir originalūs eilėraščiai. Toks principas artimas ir Tomui Venclovai. Tai yra lygiaverčiai poetiniai tekstai, kurie kalbasi tarpusavyje, vienas kitą pratęsia ir papildo.
Mano knygoje papildomą reikšmių liniją kuria A.Sutzkeverio, A.Swir, Cz.Miłoszo bei Itziko Mangerio eilėraščiai. Pasirinkdamas šiuos autorius į dialogą įtraukiu vardus, kurie jau yra žinomi kaip mūsų literatūrinės atminties dalis – tai A.Sutzkeveris bei Cz.Miłoszas.
Mano knygoje papildomą reikšmių liniją kuria A.Sutzkeverio, A.Swir, Cz.Miłoszo bei Itziko Mangerio eilėraščiai.
Tačiau kartu tą akiratį bandau plėsti ir mažiau žinomais vardais. Lenkų poetė A.Świrszczyńska-Swir, išgyvenusi Varšuvos sukilimą, savo minimalistine kūniška kalba, anot Cz.Miłoszo, po karo padarė esminį perversmą lenkų poezijoje. Itzikas Mangeris – savitas žydų poetas ir bardas, kilęs iš pietvakarių Ukrainos, Černivcų, prieš karą spėjęs išvykti į Paryžių, vėliau gyvenęs Niujorke. Šie pasirinkimai liudija ir tai, kad man svarbus Vidurio Europos poetų ratas.
– „Pasaulis aplink mus buvo nestabilus ir sklidinas katastrofų, bet menininkui veiksmingiausia – ne mėgdžioti šį chaosą, o užsklęsti jį įformintoje struktūroje“, – taip yra rašęs Tomas Venclova. Šiandieninis pasaulis taip pat tapo baisiai nestabilus ir nenuspėjamas. O ką pačiam šiandien reiškia eiliuoti žodžius, kalbėti ta mažai kam suprantama ir mažai kam reikalinga poezijos kalba?
– Esu įsitikinęs, kad poetinė kalba veikia kaip intuicija. Kaip jautrus instrumentas, fiksuojantis tai, ko sąmoningai dar nereflektuojame ar neįvardijame. Nors dažniausiai poezija yra nuošalėje, ji geriausiai geba ir atspėti, ir įspėti.
Juk dažnai ir reikšmingų teorijų, naujų įžvalgų bei ideologinių sistemų ištakose slypi taikli metafora. Būtent ji padeda pagauti tai, ko dar negalime įvardyti nuoseklia, racionalia kalba. Metafora gali tapti naujo mąstymo ir naujos žmogiškosios tikrovės pradžia. Štai kodėl poezijos rašymas ir skaitymas man atrodo egzistenciškai būtinas. Ji maitina kitas veiklas, suteikia joms kryptį ir pamatinį gruntą.
