Prieš 35-erius metus, tuomet dvidešimt penkerių, S.Parulskis debiutavo eilėraščių knyga „Iš ilgesio visa tai“. Tačiau po dar dviejų itin stiprių, lietuvių poeziją tikrąja to žodžio prasme atnaujinusių rinkinių jis eilėraščius metė, motyvuodamas tuo, kad „poezija yra iškreipta ir netiksli, nepakankama santykio su pasauliu forma“. Tuomet jis ėmėsi prozos – eseistikos bei romanų, pjesių rašymo bei vertimų. Jo kūrybinėje biografijoje šiandien priskaičiuojama daugiau nei dvi dešimtys knygų.
Savo jubiliejų S.Parulskis pasitinka nauja eseistikos bei fotografijų knyga „Patys gražiausi sapnai apie kelią“. Joje – per keletą pastarųjų metų parašyti tekstai, kuriuose autoironiškai ir šmaikščiai apmąstomos egzistencinės būsenos, skirtingų laikmečių patirtys, senstančio žmogaus gyvenimas. Ne vienoje esė rašytojas pasirodo su fotoaparatu rankose, brūzgynuose, užkampiuose ar kapinėse nepaliaujantis ieškoti šviesos.
Jubiliejaus proga su S.Parulskiu pasikalbėjome apie šešiasdešimtmečio ribą, senstantį kūną, kančią gimdančius troškimus, mirties paradoksą, žodžių ekonomiją ir nepaliaujamą džiaugsmą fotografuoti.
– Sigitai, kiek daugiau nei prieš dvidešimt metų šešiasdešimtmečio proga kalbinote poetą Sigitą Gedą. Šiame pokalbyje suformulavote įžvalgą, jog lietuvių poezijoje beveik nėra pavyzdžių, kad vyresnio amžiaus poetas gerbtų savo amžių, gerbtų save pagyvenusį. Tuomet į šią temą žvelgėte teoriškai, iš vidutinio amžiaus poeto perspektyvos. O kaip ta pagarba sau atrodo dabar pačiam sulaukus šešiasdešimties?
– Tame pokalbyje su S.Geda mane domino tema „Poetas ir jo amžius“. Juk pačioje poezijoje yra gan stiprus jaunystės mitas. Vyresnio amžiaus poetai neretai laikosi įsikibę to mito arba pasidaro labai protingi ir nuobodūs kaip koks Czesławas Miłoszas – eilėraščiuose labai proziškai samprotauja apie pasaulį, politiką ir visus kitus dalykus.
