Svetos Grigorjevos poezijos stiprybė – atsisakymas taikstytis su tuo, ko iš poetės ar moters tikimasi. Jos eilėraščiuose atsiveria kūniškumo, galios, lyties, istorinių traumų ir visuomenės prieštarų temos, kurias poetė nagrinėja atvirai, drąsiai, nebijodama skaitytojo sužeisti. Galbūt dėl to, kaip pati pašnekovė sako, iki šiol yra įvardijama kaip „pikta“ arba „maištinga“ moteris.
Sveta Grigorjeva yra trijų poezijos rinkinių: „kes kardab sveta grigorjevat?“ („kas bijo svetos grigorjevos?“, 2013), pripažintos geriausiu dešimtmečio poezijos debiutu Estijoje, „American Beauty“ (2018) ir Jaano Kroso literatūros premija apdovanoto rinkinio „Frankenstein“ (2023) autorė. Už feministinės kultūros kritikos ir esė rinkinį „Kliitor on anarhist“ („Klitoris yra anarchistas“, 2024) Grigorjeva pelnė Estijos kultūros fondo apdovanojimą. Kaip choreografė ir tyrėja autorė nagrinėja šiuolaikinio šokio politinius aspektus, o kaip kūrėja ji kelia ir dar vieną klausimą – ar galėtume įsivaizduoti kitokį pasaulį, kuriame mokyklose būtų mokoma ne vaikytis pasiekimų, o išmokti… kūno kalbos?
– Sveta, rugsėjį dalyvausite tarptautiniame literatūros festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“. Ar anksčiau teko svečiuotis Lietuvoje? Ką pirmiausia pagalvojate, atsimenate, kokios asociacijos kyla išgirdus mūsų šalies, o gal – ir festivalio PDR pavadinimą?
– Iš tiesų „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ jau esu buvusi. Čia viešėjau prieš dešimt, o gal ir daugiau metų, kai mano tuometinis partneris buvo pakviestas kaip poetas iš Estijos, o aš tiesiog vykau kartu. Atsimenu, kad kai dalyviai prisistatinėjo, pati prisistačiau kaip Sveta – šio poeto gyvenimo meilė. Šiandien tai skamba juokingai. O dabar, kai esu kviečiama kaip poetė, manau, ir Druskininkai man įgis visai kitą prasmę. Kita vertus, jūsų šalį ir „Poetinį Druskininkų rudenį“ iki šiol šiltai prisimenu. Pamenu, kad Druskininkai tais metais buvo tarsi paskendę švelnioje pilkumoje.
– Atvykstate iš Estijos, kur esate žinoma, ryški savo kartos poetė, choreografė, kultūros tyrėja ir kritikė. Nors esame skirtingi, Baltijos šalis sieja bendra istorinės patirtis. Kaip įsivaizduojate šį Lietuvos ir Estijos poetinių pasaulių pasimatymą? Galbūt jau esate artimiau susipažinusi su lietuvių literatūra, o gal turite ir mėgstamų autorių?
– Tiesa, nepaminėjau – juk visai neseniai ir vėl lankiausi Lietuvoje. Vykau į tarptautinį festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ Vilniuje. Buvau maloniai nustebinta: man labai patiko miesto atmosfera, jo vaibas, žmonių atsipalaidavimas. Jūsų sostinė man šiek tiek primena mažesnį Berlyną. Žinoma, Vilniuje kur kas ramiau, bet vietinių bendravime buvo kažkas berlynietiško. Ir šiaip manau, kad dėl savo geografinės padėties lietuviai artimesni Vidurio Europai. Net architektūra Lietuvoje visai kitokia nei Estijoje. Nors Baltijos šalys turi panašią istorinę patirtį, iš tiesų esame gana skirtingi.
Nors Baltijos šalys turi panašią istorinę patirtį, iš tiesų esame gana skirtingi.
Galbūt apie tuos skirtumus ir verta dažniau kalbėti. Tikiuosi, kad susitikimas rudenį bus įdomus ir vertingas būtent dėl šios priežasties. Tiesą sakant, su lietuvių literatūra kol kas nesu artimai susipažinusi, todėl labai laukiu galimybės susitikti, skaityti kitų autorių tekstus ir drauge kurti bendrus PDR ritualus. Tikiuosi (ir manau!), kad tai bus puikus festivalis. Taip pat atsimenu, kad Druskininkuose buvo vandens parkas, kuriame praėjusį kartą neapsilankiau. Taigi viliuosi, kad šįkart pavyks tai pagaliau padaryti!
– Poetė Giedrė Kazlauskaitė festivalio almanache rašo, kad poetai kartais nujaučia artėjančius karus, katastrofas ar politinius lūžius. Ji teigia, kad toks požiūris poetą neretai įstumia į tam tikrą „pranašo“ vaidmenį. Ar jums artima mintis apie poetą kaip žmogų, ne tik apmąstantį, bet tam tikra prasme nujaučiantį netolimą realybę? Ar literatūrą suvokiate kaip vieną iš galimų atsakomybės formų?
– Žodis „pranašas“ galbūt skamba kiek per mistiškai, pernelyg didingai ir romantiškai. Vis dėlto ši mintis man nėra svetima. Tačiau poetus labiau įsivaizduoju kaip kanarėles anglies kasykloje – pirmuosius, pajuntančius artėjantį pavojų, ir apie tai kitiems pranešančius. Manau, poetas (ar apskritai menininkas) turėtų gebėti kritiškai žvelgti tiek į visuomenę, kurioje gyvena, tiek į pasaulį.
Poeto atsakomybė tam tikra prasme iš tiesų gali būti kaip pavojaus signalas, net jei nujausti ir pranešti neramias, chaosą keliančias ar net labai blogas žinias yra gana pavojinga. Juk mes, deja, iki šiol dažnai puolame tuos, kurie tas nemalonias žinias atneša, užuot įsiklausę į patį perspėjimą… Kita vertus, tikiu, kad poetai savo kūryba šiame pasaulyje leidžia pasimatuoti ir kitokius „buvimo būdus“. Todėl man neatrodo, kad jie turėtų būti suvokiami vien kaip socialiniai kritikai, kalbantys apie skausmą, liūdesį, blogį ir visuomenės problemas. Aš pati pirmiausia palaikau džiaugsmo ir buvimo pilnatvėje skleidimo per kalbą idėją.
Nepamirškime, kad poetai taip pat yra svajotojai, audžiantys dar keistesnes, nuostabesnes ir jaudinančias mintis, tveriantys naujus pasaulius, neįprastas erdves ir netikėtas idėjas. Taigi jie yra ne tik „pranašai“, bet ir manifestuotojai, alternatyvių pasaulių kūrėjai, magai. Sakysite, čia susiduriame su tam tikru paradoksu. Idealiu atveju poetai yra žmonės, pasaulį ir jo būseną nujaučiantys anksčiau už kitus, bet kartu turintys gebėjimą jį keisti – įsivaizduodami, kad pasaulis galėtų būti kitoks. Bent jau to siekiu aš pati!
– Eilėraščiuose „Flamingai ir karai“ ir „baltarusių autorė svetlana aleksijevič / knygoje karo veidas nemoteriškas“ rašote apie karą ir genocidą. Pastarajame eilėraštyje prisimenate T. Adorno išsakytą mintį, kad po Aušvico rašyti poeziją yra barbariška, tačiau vis tiek rašote („ir štaigi aš – barbaras / žmogus kuris neva didesnis už karą / kuris nori būti mažesnis už žmogų / išvis nebenori būti žmogus“). Šios eilutės sukelia įspūdį, kad pats eilėraštis ir yra pastanga atsakyti į klausimą, ką poezija gali katastrofos akivaizdoje. Kaip sprendžiate vidinį konfliktą, įtampą tarp pasirinkimo tylėti ir pareigos rašyti?
– Man atrodo, kad visa, ką darome, turėtų kilti iš tam tikro atsakomybės jausmo – kitaip kokia prasmė? Tiesiog taip jau nutiko, kad aš rašau ir kuriu performansus. Jei būčiau parduotuvės savininkė, taksi vairuotoja ar prezidentė, vis tiek jausčiau pareigą savo veiksmais, darbu, net pačia egzistencija išlikti atsakinga šio pasaulio bendrakūrėja. Gyvename laikais, kai troškimas pritapti bendruomenėje negali nusverti noro išlikti sąžiningam ir kalbėti tiesą.
Poetai yra žmonės, pasaulį ir jo būseną nujaučiantys anksčiau už kitus, bet kartu turintys gebėjimą jį keisti.
Man artimi rašytojos Audre Lorde žodžiai: „Tavo tyla tavęs neapsaugos“, nes iš esmės juk galime manyti, kad yra priešingai – tyla apsaugos, tačiau taip beveik niekada nenutinka. Net kai ištarti žodžiai sulaukia atoveiksmio (o žodžiai, sakomi iš tiesos poreikio, to sulaukia visada), turėtume išdrįsti dalykus vadinti tikraisiais jų vardais. Negalime sušvelninti karo vaizdo, kaip negalime tylėti apie genocidą ar klimato kaitą.
– Vis dėlto jums svarbios ne tik istorinių traumų temos, bet ir kūniškumas. Eilėraštyje „Jautri prisilietimams“ rašote: „galime būti savo / kūnų sodininkai / sudaiginti naują jautrumą tikrąja to žodžio prasme“. Esate choreografė – tyrinėjate šiuolaikinio šokio politinius aspektus. Kiek kūnas jums yra politinė, o ne tik asmeninė erdvė? Ar gebėjimas jausti savo kūną gali tapti pasipriešinimo forma šiuolaikinio, žaibiškai kintančiomis taisyklėmis besivadovaujančio pasaulio, dažnai kaip tik „mokančio“ nuo kūno atsiriboti, kontekste?
– Būtent tai ir yra viena didžiausių mūsų laikų tragedijų – mes tiesiog nebesuprantame, kad esame kūniškos, materialios būtybės, kad ne tik turime kūnus, bet ir patys esame kūnai. Tai akivaizdžiai susiję su dualistiniu dekartiškuoju proto ir kūno atskyrimu, kuris iki šiol išlieka giliai įsišaknijęs mūsų mąstyme ir tame, kaip kuriame savo pasaulį. Šia prasme esu spinozistė: nėra jokio proto ir materijos atsiskyrimo, tai vientisa substancija. Dėl naujų ir sparčiai besivystančių technologijų mes vis labiau tolstame nuo savo kūnų, todėl bijau, kad ši problema ilgainiui tik gilės.
Tačiau ar galime įsivaizduoti kitokį pasaulį? Pavyzdžiui tokį, kuriame egzistuotų mokyklos, bet jose mums nereikėtų mokytis greičiau bėgti, aukščiau pašokti ar kaip nors kitaip stengtis kuo labiau pranokti vieni kitus, o būtų mokoma nuodugniau pažinti tiek savo, tiek aplinkinių kūnus? Suprasti juos, labiau gerbti savo ir kitų ribas? Šokti, bėgti, judėti ne tam, kad konkuruotume, o tam, kad geriau jaustumėmės? Dažniausiai nutinka kaip tik priešingai – už romantinių santykių ribų nei savęs, nei kitų žmonių mes neliečiame.
Bet kas nutiktų, jei kūniškumas ir prisilietimai nebūtų siejami vien su seksualiniu malonumu? Jei tai taptų įprastu, neseksualiu dalyku – kažkuo, ką darome pagarbiai, atidžiai bendraudami ir vieni kitais rūpindamiesi? Tikiu, kad tada jaustume artimesnį ryšį su savimi, kitais, su pasauliu. Tikriausiai pasitaikytų ir mažiau įvairių iškrypimų. Fašizmas, beje, iš esmės ir kyla iš to, kad žmogus blogai jaučiasi savo kūne ir nepriima kitų kūnų. Juk ir pats fašizmas glaudžiai susijęs su griežtomis ribomis, kurias brėžiame atskirdami save ne tik nuo aplinkinių, bet ir nuo savo pačių (kūniškosios) prigimties.
– Jūsų poezijoje, moksliniuose tyrinėjimuose taip pat ryški feministinė perspektyva. Už feministinės kultūros kritikos ir esė rinkinį “Kliitor on anarhist“ („Klitoris yra anarchistas“) pelnėte Estijos kultūros fondo apdovanojimą. Ar pastebite, kaip keičiasi jūsų santykis su feminizmo temomis iš kritikos bei eseistikos pereinant į poeziją?
– Ko gero kiekviena raiškos forma ar žanras turi savo logiką, kuri ir nulemia galutinį rezultatą. Tarkim, rašydama kritiką, daugiau galvoju apie būsimą skaitytoją ir apie knygos, filmo ar parodos, apie kurią recenzijoje svarstau, autorių. Stengiuosi būti atidi ir empatiška. Kai rašau eilėraščius, apie kitus beveik negalvoju, dažniausiai kalbuosi su savimi arba su kokiu nors (dažniausiai mirusiu) autoriumi, kuriuo žaviuosi ir iš kurio semiuosi įkvėpimo. Poezijoje kur kas mažiau filtrų, ir aš tuo ypatingai mėgaujuosi.
Tačiau dėl tokio požiūrio susiduriu su pasekmėmis. Iki šiol esu laikoma pikta arba maištinga moterimi. Nors man atrodo, kad tai labiau susiję su vyraujančiais stereotipais apie tai, kas toji „tikra“ moteris yra: kaip ji turėtų elgtis, rašyti ir pan. Vyrui būti roko žvaigžde yra visiškai priimtina. O štai iš manęs kaip iš moters ir poetės vis dar tikimasi, kad būsiu kukli, patriotiška, neseksuali, nuolanki ir savo tekstuose vengsiu smurto. Tokia paprasčiausiai nesu ir nenoriu savęs „pritempinėti“ prie status quo – prie to, kokia moteris ar moteriškumas, kaip manoma, turėtų būti. Taip elgtis neketinu nei gyvenime, nei mene, nei savo poezijoje.
Feminizmas yra tarsi pamatas ir cementas mano daugelį metų statytiems literatūriniams namams. Buvimas feministe man ne trukdė, o padėjo įsitvirtinti tiek literatūroje, tiek literatūros kritikoje. Savo tekstuose kalbu iš moters perspektyvos ir kaip moteris – žmogus iš darbininkų klasės, pirmasis šeimoje įgijęs universitetinį išsilavinimą. Taip pat kaip mišrios tautinės tapatybės (estų ir rusų) atstovas, kilęs iš mažos šalies, kurios kolektyvinį kūną iki šiol persekioja gili okupacijų ir karų trauma. Paprasčiausiai negaliu ir nenoriu ištrinti tų prielaidų, iš kurių kyla mano supratimas (ir apskritai mano pozicija, laikysena per se).
Vis dėlto tai nėra kokio nors marginalumo ar traumos fetišizavimas, veikiau pripažinimas istorijos, suformavusios skirtingas sociologines, biologines ir kultūrines kategorijas, kuriomis aš (kaip ir mes visi) vadovaujuosi.
– Esate trijų poezijos rinkinių autorė: „kes kardab sveta grigorjevat?“ („kas bijo svetos grigorjevos?“, „American Beauty“ ir „Frankenstein“ autorė. Jūsų knygų pavadinimai akimirksniu sukelia stiprias asociacijas: nuo klausimo apie baimę, grėsmę ir viešą laikyseną iki populiariosios kultūros bei literatūros archetipų. Ką šiandien, praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo sėkmingo debiuto, įvardytumėte kaip svarbiausią savo poezijos klausimą?
– Man atrodo, šis klausimas visada buvo tas pats: ar gyvenimas galėtų būti kitoks? Žinoma, keitėsi tai, kaip rašau, tačiau pagrindinė mintis, esminė kūrybos ašis vis sukasi aplink tą pačią įdėją – iš šio pasaulio reikalauti daugiau magijos ir maginio mąstymo. Kuo mažiau mus dusinančių binarinių priešpriešų, mažiau nuobodaus gyvenimo ir galvos kvaršinimo dėl tokių kvailų dalykų kaip statusas, literatūrinė šlovė bei turtai, bet daugiau rūpesčio, empatijos ir gebėjimo džiaugtis mažais, paprastais dalykais, priimant faktą, kad atėjome į šį pasaulį ne tik kentėti, bet ir kelti įdomius klausimus. O svarbiausia – ŽAISTI: žodžiais, savo buvimu, vieni su kitais. Ir toli gražu ne vien vaikystėje!
– Šių metų „Poetinio Druskininkų rudens“ tema – „Poezijos ritualai“. Ritualas dažnai reiškia sąmoningą tam tikrų veiksmų kartojimą, siekiant išsaugoti ryšį su savimi, kitu ar tuo, kas mums svarbu. Ar poezija jums atlieka panašią funkciją? Ar rašymas, skaitymas gali būti savotiškas ritualas, padedantis išsaugoti atidumą ir jautrumą pasauliui?
– Tiesą sakant, nežinau, kodėl rašau. Turbūt dažniausiai dėl savęs pačios. Tai būdas, kuriuo bandau orientuotis savo mintyse ir pasaulyje. Tačiau poezijos rašymas ir patys eilėraščiai per se iššaukia tam tikras intensyvias būsenas, tebetraukiančias į keistą savo glėbį. Tai kaip buvimas tarp skirtingų sferų, jų liminalumas.
Manau, kad geras eilėraštis, nesvarbu, parašytas kito ar tavęs pačios, pačia geriausia prasme gali tave sujaukti. Iš naujo tave sukurti, pakeisti tavo kryptį. Taigi taip – tai iš esmės perkeičianti, alcheminė ir magiška praktika.
– Pabaigoje, žinoma, nepavyks išsisukti ir nuo turbūt nuspėjam klausimo apie jūsų pačios ritualus. Ar turite kokių nors įpročių, padedančių eilėraščiui nugulti ant popieriaus lapo ar naujame „Word“ dokumente?
– Deja, kai kalbama apie ritualus, padedančius rašyti, esu prasta pašnekovė. Šiuo gyvenimo etapu turbūt pats rašymo įprotis ir yra mano ritualas. (šypsosi)
