Ši paroda yra reta galimybė pažvelgti ne į užbaigtą poezijos kūrinį, bet į gyvą jo kūrimo procesą. Nors Lietuvoje rašytojų rankraščiai eksponuojami ne pirmą kartą, tokios apimties šiuolaikinių poetų juodraščių sambūris vienoje erdvėje – išskirtinis atvejis. Parodoje atsiveria savotiškas šiuolaikinės lietuvių poezijos žemėlapis, pilnas skirtingų balsų ir mąstymo trajektorijų.
Parodoje pristatomi Linos Buividavičiūtės, Mariaus Buroko, Dainiaus Dirgėlos, Erikos Drungytės, Gintaro Grajausko, Dovydo Grajausko, Vaivos Grainytės, Jurgitos Jasponytės, Birutės Jonuškaitės, Vytauto Kazielos, Giedrės Kazlauskaitės, Aušros Kaziliūnaitės, Vitalijos Maksvytės, Dalios Genovaitės Mažeikytės, Eglės Elenos Murauskaitės, Pauliaus Norvilos, Sigito Parulskio, Kornelijaus Platelio, Ramutės Skučaitės, Rimvydo Stankevičiaus, Ričardo Šileikos ir Indrės Valantinaitės juodraščiai.
„Poetų ranka prirašyti lapai, skiautės toli gražu neprimena poezijos knygos puslapių! Čia matosi tik kūrinio pirmapradiškumas, tarsi pumpuro užuomazga, minties telkimasis, prasmių gaudyklė. Vadinu šiuos juodraščius dantiraščiais, kurių tankmėje ne visada pavyksta sklandžiai perskaityti tekstą, bet vien vaizdas yra jaudinantis lyg meno kūrinys. Man gera tuos ranka užrašytus minčių lydinius matyti, pirmiausiai, matyti, nes tai labai nekasdieniška ir paslaptinga, tiesiog reta proga“, – sako parodos kuratorė Vilma Jankienė.
Juodraštis kaip savitas kūrinys
Kalboje juodraštis dažniausiai suprantamas kaip nebaigtas, dar nenušlifuotas teksto variantas – kitaip tariant, juodas raštas, ar šešėliuose pasiliekanti skeveldra su nepilnavertiškumo atspalviu. Tačiau pačioje šio žodžio „juodumoje“ atsiveria visai kitas interpretacijų laukas. C.G.Jung yra rašęs: „Žmogus nepasiekia nušvitimo įsivaizduodamas šviesos figūras, bet įsisąmonindamas tamsą.“
Ši mintis leidžia juodumą suvokti ne kaip stoką, o kaip prielaidą transformacijai ir sąmoningumui – kaip erdvę, kurioje dar tik bręsta tai, kas vėliau įgaus aiškią formą. Taigi šioje parodoje juodraštis išsilaisvina nebaigtumo apibrėžimo ir ima rastis kaip savarankiška kūrybos forma – abstraktus, judesyje sustingęs tekstas, su begale nenuspėjamų baigčių. Juodraščiuose atsiveria minčių gausa, tarsi padrikų siūlų stalčius, kurio netvarkoje glūdi galimybė. Čia auga Černobylio vyšnia, vaidenasi transporto dievas, o fone skamba požeminiai varpai.
Ir kai kuriais aspektais juodraštis gali pasirodyti net vertingesnis už galutinį kūrinio variantą, nes atskleidžia patį jo radimosi procesą. Popieriaus lape išbraižomos ne tik mintys, bet ir rašymo tempas, netikėti minties šuoliai, švelnesnės raidės dvejojant, ryškesnės staigiame kūrybiniame proveržyje. Visa tai yra gyvi kūrybos pėdsakai, o ypač iškalbingi yra išbraukimai. Po brūkšnių ir raizginių sluoksniais tebemirguliuoja ankstesnių minčių šmėklos, kuždančios užuominas apie kūrinio ištakas, jo priešistorę. Išbraukymai nusėda lapo paviršiuje kaip randai – matomi kūrybinės abejonės pėdsakai, užmiršti, bet nepranykę.
Taigi, juodraštis nėra tik minčių kraitis, bet ir vizuali mąstymo choreografija – subtili judesių, dvejonių ir vidinių impulsų kompozicija.
Medžiagiškumas
Ekspozicijoje atsiskleidžia medžiaginė įvairovė. Tekstai randasi ant standartinių sąsiuvinių lapų, dėmėmis nusėto vaškinio popieriaus ar smulkių užrašinių atplaišų. Eilės nusėda ir ant kasdienybės likučių – tarsi paslaptingi hieroglifai, išraižyti gyvenimo paviršiuje, kartais net ant tokių netikėtų objektų, kaip moteriškų pėdkelnių pakuotės.
Ši įvairovė liudija, kad kūryba neturi „tinkamo“ laiko ar vietos. Mūza ateina savo noru, ir taip pat netikėtai pradingsta, todėl liudytojas privalo ją įamžinti prieš jai vėl pasislepiant kasdienybės fone.
Rašymas ranka
Skaitmeninėje kultūroje fizinis raštas, išstumtas dvejetainio kodo, vis dažniau tampa nebe kasdieniu įpročiu, o lėtu, beveik rituališku veiksmu. Kaip K.Platelis „prisiminti suspėja pasaulį, kurio nebebus“, taip ir juodraščiai tarsi sapnuoja laikus prieš virtualybę, kai kiekvienas įrašas buvo materialus momento liudijimas, o ne greitai perdirbama ir suvirškinama informacija.
Dėl to rankraštis neišvengiamai siejasi su atmintimi – tiek istorine, tiek asmenine. Rašyti ranka išmokstame vaikystėje, o kartu su raidžių formomis įgyjame santykį su kalba, mintimi ir savęs išreiškimu. Raštas išlieka vienu asmeniškiausių žmogaus ženklų – tarsi vizualus vidinio balso atspaudas. Jame dar nėra skaitmeniniam tekstui būdingo glotnumo ar anonimiškumo. Priešingai, čia išlieka netobulumas, virpesys ir klaida. Tyrinėjant rankraščius parodoje, skirtingais balsais prabyla ne tik poetai, bet ir eilėraščių veikėjai.
Prieš akis atsiveria savotiška asmenybių studija, kurioje poetas ima kalbėti kažkieno kito vardu, įžengdamas į eilėraščio subjekto laikyseną, perimdamas jo emocinį toną, net svetimą mąstymo tempą. Ir staiga tarp eilučių atsiranda subtilūs netolygumai ar nebūdingi nuklydimai. Taigi galiausiai kyla klausimas, ar poetas rašo juodraštį ar juodraštis perrašo poetą? Atsakymo nėra, tik kvietimas į juodraščius pažvelgti iš arčiau ir patyrinėti juose atsiveriančius minčių žemėlapius.
Paroda veiks iki birželio 7 d.
