Visi penki poetai yra išleidęs naujas eilėraščių knygas, už kurias ir yra nominuoti: Arnas Ališauskas už rinkinį „Užkadrinis balsas“ (leidykla Baziliskas), Gintaras Bleizgys už knygą „Šešėlių upė“ (leidykla Slinktys), Gvidas Latakas už knygą „Gavendos“ (leidykla Slinktys), Giedrė Kazlauskaitė – už rinkinį „Marialė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) ir Sara Poisson už knygą „Niekas, pasiruošęs patriukšmauti“ (leidykla Baziliskas).
„Poezijos pavasario“ laureatas paaiškės festivalio atidaryme gegužės 17 d. Energetikos ir technikos muziejuje. Prieš renginį organizatoriai pakalbino poetus apie poezijos knygų atsiradimo aplinkybes, rašymo procesą, gyvo skaitymo patirtis ir ryškiausius prisiminimus iš ankstesnių „Poezijos pavasarių“.
– Iš kokios būsenos ar gyvenimo etapo išaugo ši knyga? Kiek laiko ją rašėte?
Giedrė Kazlauskaitė: Neskaičiuoju tokių dalykų. Žmonėms, kurie nesuvokia, kas yra rašymas, aiškinu maždaug taip: per dieną nueinu apie 6000 žingsnių ir parašau tiek pat spaudos ženklų. Žinoma, įprastai parašau mažiau, bet jiems ši paralelė aiškesnė – antraip atrodytume veltėdžiai. Sau pridedu išnašą, kad eidama juos ir parašau.
Gintaras Bleizgys: Knyga gimė spontaniškai. 2021-aisiais, sekmadienį, grįžęs į Vilnių iš „Poetinio Druskininkų rudens“, sėdau prie kompiuterio – gal kažką parašysiu. Nieko negalvojau, tiesiog rašiau, kas tuo metu plaukė pro mane. Pasirodo daug ten visko buvo – srautas, visa upė (pavadinimas atsirado jau pačią pirmąją rašymo dieną). Per kelias dienas gimė pirmasis knygos skyrius, paskui, po poros savaičių pertraukos – antras, vėl trumpa pertrauka ir – trečias skyrius. Pora mėnesių tokio intensyvaus poetinio svaigulio. Tada dar nemaniau, kad tai jau visa knyga. Nuo „Šešėlių upės“ eilėraščių atsitraukiau ir veikiau kitus darbus, rašiau kitus eilėraščius, kartais sugrįždamas ir prie „Šešėlių upės“ – paskaityti, paredaguoti. Po poros metų supratau, kad naujų eilėraščių čia nedėsiu, nusprendžiau formuoti knygą iš to, kas yra. Redagavau, trumpinau, tikslinau, mažinau, vieną eilėraštį įdėjau ir iš naujesnių.
Arnas Ališauskas: „Užkadrinis balsas“ radosi ne iš mano būsenos ir ne iš gyvenimo etapo, o pats iš savęs, iš savo gyvenimo, atsieto nuo mano buities, kraujo tyrimų rodiklių, auginamų šunų, diagnozių, santykių su žmonėmis ir t.t. Romėnai buvo nekvaili, sakydami, kad knygos turi savo likimus. Turi ir šita. Tarpas nuo ankstesnės knygos – 18 metų. Bet tai irgi nieko nereiškia.
Gvidas Latakas: Tekstai pasirašė per porą metų, teisingiau pasirašė nemažas pluoštas eilėraščių, iš kurių tik vienas skyrius, leidėjo Juozo patarimu, pavirto „Gavendų“ knyga. Knygą apjungia senos tautosakinės istorijos, girdėtos vaikystėje, prie jų prisilipdė ir naujesni nutikimai, turintys fabulą.
Sara Poisson: Du pastaruosius eilėraščių rinkinius – „Gražūs daiktai“ ir „Niekas, pasiruošęs patrukšmauti“ – skiria 13 metų. Beveik prieš tiek pat laiko iš Lietuvos pakraščio sugrįžau į Vilnių, savo alma mater miestą. Ir visai ne dėl sostinės traukos, o dėl to, kad pavargau dirbti kaip laisvai samdoma žurnalistė ar kitokių tekstų rašytoja, per didelę mano smegenų dalį užimdavogalvosūkis, kaip „parduoti save“, kad išgyvenčiau. Tai atimdavo labai daug kūrybinės energijos, nuolat jausdavau didesnės kūrybinės laisvės alkį.
Išgyventi iš poezijos ar kitos vadinamosios grožinės kūrybos Lietuvoje, drįsčiau sakyti, neįmanoma. Tad teko ieškotis darbdavio Vilniuje. Jau maniau palaidojusi savo viziją gyventi ir kurti kaime. Bet nutiko kai kas neplanuota. Viena vertus, apsigyvenau Naujininkų mikrorajone, primenančiame mažą provincijos miestelį, ar net kaimą. Beje, iki šiol čia yra neasfaltuotų gatvių, kurias nuo Aušros Vartų pasiektum vos per 15 minučių, sausomis vasaros dienomis žmonės kvėpuoja automobilių keliamomis dulkėmis.
Pamenu, kaip mano bičiuliai iš kitų Lietuvos miestų stebėjosi, kai interneto socialiniuose tinkluose dalijausi tokių gatvių vaizdais. Šio mikrorajono aplinką ir personažus mano knygoje „Niekas, pasiruošęs patriukšmauti“ atpažino ir Naujininkuose gyvenantis šio eilėraščių rinkinio redaktorius Marius Burokas. Tai nebuvo vienintelis neplanuotas gyvenimo posūkis. Vieną dieną viešėjau fotomenininko Viliaus Naujiko sodyboje Jašiūnų kaime (Šalčininkų r.). Ten jis gyveno beveik neremtuotoje troboje, tokioje, kokią įsigijo iš buvusių savininkų – su ikonomis, siuvinėtais sienų kilimėliais, senais savadarbiais baldais, be kaimiško interjero derinimo tradicijų, be švaraus stiliaus pretenzijų. Ir man ūmai šovė galvon, kad ir aš galėčiau be didesnių ambicijų ar statybos darbų sąlyginai nebrangiai įsigyti tokią pabėgimo vietą. Ir nutiko pagal priežodį „kaip tarė, taip padarė“.
Ilgianiui, pradedant pandemijos laikotarpiu, ši kaimo sodyba tapo mano vieninteliais namais, o į eilėraščius sugrįžo gamtiški, kaimiški motyvai. Ir, deja, tai nesusiję su tiesioginėmis agrarinės kultūros patirtimis. Greičiau tai buvo smalsaus stebėtojo, vis labiau pajaučiančio ir įsimylinčio gamtą, poetinės refleksijos. Ir, žinoma, jos pritraukė prisiminimus iš vaikystės, kai vasaras leisdavau pas gimines kaime.
Šis, kaip dabar sakytų, „meninis tyrimas“ man, beje, padėjo subalansuoti skausmą, kurį sukėlė šiuo metu pasaulyje regimas sisteminis ir nesisteminis smurtas bei visa ko suprekinimas. Vieną dieną tariau sau: „Labas, gamta, labas, gamtiškasis žmogau, nesuvokiantis, kad tai, ką vadini kultūra, tėra žiauraus (ir kartu gražaus) gamtiško gyvenimo pratęsimas. Na, o knygon buvo antrinkta apie trečdalis per maždaug 13 metų parašytų eilėraščių. Nes juk negražu ir negerai, kai eilėraščių knyga yra pernelyg stora.
– Kokias „žaidimo taisykles“ sau nusistatėte rašydami knygą? Kas šiame procese buvo svarbiausia?
Giedrė Kazlauskaitė: Stengtis nekartoti savęs iš ankstesnių knygų.
Gvidas Latakas: Pradėdamas rašyti, žinodavau sakmės eigą, tačiau leisdavau sau smagiai improvizuoti, šakotis pasakojimo medžiui į šalis, žinodamas, kad vis tiek teks grįžti į pasakojimo vėžes. Likę eilėraščiai rūgsta kaip suslėgti kopūstai, paslėgti akmeniu. Iš jų dar, tikėtina, kas nors rasis, tuo labiau kad prie jų prisišlies naujesni tekstai. Jau matau neaiškų pavidalą, tik anksti atvirauti. Kiekviena knyga – kaip kūdikis, stengies jam išrinkti vardą, apvilkti dailų rūbelį, sudaigstyti meilės siūlais. Nelengva juk rašyti, kai už sienos dunda ir blyksi karo atošvaistos.
Arnas Ališauskas: Poezijos rašymo taisyklės? Nežinau ir nesilaikau tokių. Rašau iš širdies – kaip groja džiazo muzikantai. O jei rimčiau – yra kažkokia žodžiais neįvardijama intuicija, jos ir klauskit, su manim ji nekalba.
Gintaras Bleizgys: Knygą rašiau be jokių taisyklių. Iš visiškos laisvės, beprotybės, tėkmės. Svarbiausia buvo neapriboti, nesustabdyti srauto. Redaguojant taisyklės, žinoma, atsirado. Literatūriškai silpnesnes vietas išmečiau, eilėraščius koncentravau – trumpinau, iš ypač ilgų eilėraščių padariau po keletą atskirų. Iš 2021-ųjų spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais užrašyto srauto išbraukiau maždaug trečdalį. Bet eilėraščių eiliškumas, skyrių (knygoje vadinamų scenomis) struktūra nesikeitė.
Tiek rašant, tiek redaguojant knygą, svarbiausias man buvo pilnatvės pojūtis: tai knyga apie viso mano gyvenimo patirtis – nuo ankstyvos vaikystės Druskininkuose iki šiandienos. Joje – egzistencinės, kultūrinės, literatūrinės, psichoterapinės, taip pat krizių ir traumų patirtys, sūkuriai, šešėliai, saulės, praregėjimai, verpetai, kurie šiandien jungiasi į mano resursines laimės, ramybės, pilnatvės, galios ir bejėgystės būsenas.
Aš esu tai, kas aprašyta šioje knygoje: ir savo brolį nužudęs Kainas, ir nužudytasis Abelis, ir Ieva, visų gyvųjų motina, pirmą kartą išvydusi mirtį – nužudytą sūnų, verkianti prie jo, ir tas nužudytasis – pirmasis žvelgiantis į savo motiną iš anapus, ieškantis žodžių, kad galėtų su ja susisiekti, nuraminti verkiančią. Esu ir toji Ieva, kuri atstumia savo kitą sūnų, žudiką, taip pat tas sūnus, kuris yra atstumtas ir visą gyvenimą turės nešiotis atstumtojo, tabu peržengusio, pasaulio tvarką suardžiusio sunkumą. Esu skilęs, daužomas, lopomas, kaip koks Frankenšteinas rėkiantis iš skausmo. Esu laikinas laike, silpnas. Bet kartu ir vientisas, pilnas, integruojantis įvairias savo puses ir patirtis. Tai psichoterapija persunkta knyga.
Sara Poisson: Pirmiausia, nerašiau knygos. Rašiau eilėraščius, rečiau – eilėraščių ciklus. Ne visi jų pateko į knygą. Abiem atvejais svarbiausia buvo parašyti eilėraštį. Tarsi užbaigtą žodinį daiktą, kuriame būtų pasakyta kai kas man ypač svarbaus. Drįstu manyti, kad dažnas eilėraštis yra parašytas ilgesnio prozos kūrinio principu, tik viską ypač suspaudžiant iki to, kas esmingiausia.
Nutiko ir dar šis tas. Ankstesniuose rinkiniuose „Pasienis“ ir „Gražūs daiktai“ yra kur kas daugiau magiškos realybės, ne vienas eilėraštis panašus į pasaką. Naujausiame rinkinyje eilėraščiais dažniausiai pasakoju tikras istorijas, fiksuoju ir poetine kalba perdirbu tikras patirtis. Kaip tai nutiko? Gal vieną dieną supratau, kad toks pasirinkimas lemia didesnį komunikabilumą? Su vadinamosiomis „pasakomis“, regis, buvau ne itin suprantama. Ir, be abejo, gerokai vienišesnė nei tada, kai pradėjau pasakoti istorijas. Ar ši permaina buvo estetinė nuolaida, tarsi sąmoninga pralaimėjusiojo ryšio su skaitytojais paieška? O gal kaip tik drąsa būti labiau pažeidžiama, o ne besislapstanti už perdirbtos meninės realybės? Kol kas lieku be vienareikšmiško atsakymo.
– Ar keičiasi jūsų santykis su eilėraščiu, kai jį skaitote gyvai prieš auditoriją? Kaip pasirenkate eilėraščius viešam skaitymui? Kokioje erdvėje jums labiausiai patinka skaityti savo tekstus ir klausytis kitų?
Gintaras Bleizgys: Taip, dažniausiai netgi neskaitau tiksliai to, kas parašyta. Mėgstu įterpti kokį žodį, praleisti eilutę ar strofą. Truputį kaip teatre. Konkretus skaitymo momentas yra nepakartojamas. Dviejų vienodų skaitymų nebūna: skiriasi emocija, aplinka, auditorija. Skaityme dalyvauja ne tik skaitantysis, bet ir klausantieji. Man patinka į juos pažiūrėti – bakstelti šiek tiek ką nors pakreipiant kitaip, negu yra parašyta.
Skaityti tekstus labiausiai patinka ten, kur yra laiko, kur mažiau triukšmo, aplinkose, kuriose čia ir dabar galima prisiliesti prie klausančiųjų, patirti bendrystę.
Skaityti eilėraščius konkrečiai iš „Šešėlių upės“ sekasi sudėtingai, nes eilėraščiai čia susiję, persipynę, todėl ištrauktas iš konteksto atskiras eilėraštis kartais gali pasirodyti keistai. Pavyzdžiui, viename mano knygos pristatymo renginyje provincijos miestelyje keli klausytojai net išsižiojo išgirdę eilėraščio žodžius: „nuo tada kai užmušiau brolį/ nebepatiriu saugumo jausmo“… „Nežinojome“, – pasakė man tie klausytojai po renginio, – jums turėtų būti iš tikrųjų labai sunku.
Gvidas Latakas: Įdomus klausimas, apie tai nebuvau pagalvojęs – ar pasikeičia eilėraštis, kai jį garsiai skaitau kitiems žmonėms? Išties gali būti netikėtumų, vieni nori spyriotis, kiti švelniai, kaip kepti balandžiai, purpčioja iš burnos. Atsirenku intuityviai arba net impulsyviai, žvelgdamas į auditoriją. Iš anksto neapgalvoju, nerežisuoju.
Giedrė Kazlauskaitė: Garsiai skaitydavau sunkiai, kankino suvokimas, kad poezija skirta skaityti akimis ir vienumoje. Vėliau persilaužiau, nėra taip sunku. Stengiuosi nesirinkti hermetiškų, sunkiau suprantamų tekstų. Vaikystėje nemažai poezijos išgirdau per radiją. Esu skaičiusi traukinyje ir ant lajų tako, taigi turbūt jau galėčiau bet kur, bet nepasakyčiau, kad labai patinka. Dramatišką išgirdimo efektą esu patyrusi du kartus: Nacionalinėje dailės galerijoje ir dramos teatre. Sunku pasakyti, kodėl tai įvyko. Greičiausiai buvau įsimylėjusi ir atrodė, kad skaitau ne veltui.
Arnas Ališauskas: Kuo toliau, tuo labiau nepatinka skaityti auditorijai. Poezija – kamerinis reikalas, intymus. Ją rodyti viešai – ne mano „vaibas“. Jaunam patiko, kaip aktoriai sako, „paimti auditoriją“, eilėraščiu suvaldyti šimtą žmonių taip, kad salėje būtų idealiai tylu. Bet aš – ne aktorius, tais dalykais atsižaidžiau. Dalyvauju literatūros vakaruose, turiu koncertinį, kaip aš vadinu, eilėraščių pluoštą, bet adrenalino iš ten jau negaunu. Patinka skaityti ten, kur matai bent kelias poras suprantančių akių, o ar tai kultūros namai, ar biblioteka, ar mokyklos klasė – nesvarbu.
Sara Poisson: Skaitant balsu įtraukiami bent keli papildomi elementai. Vienas jų – tavo paties fizinis balsas, kuris nebūtinai dera su vidiniu eilėraščio balsu. Vienas bičiulis labai teisingai pastebėjo, kad mano balsas mano poezijai tiesiog per švelnus. O juk rašydama bandau išsakyti kai ką stipraus, netgi negailestingai apnuoginto. Kaip tą eilėraščio stiprybę suderinti su silpnu, švelniu savo balsu? Atvirai pasakysiu, bandau sukaupti jėgas ir, skaitydama eilėraštį balsu, pavirsti stipresne kalbėtoja, nei esu gyvenime. Gali būti, kad tai tarsi koks specialus mano, kaip artistės, vaidmuo. Deja, ne visada tai pavyksta, ypač, kai skaitau tomis aplinkybėmis, kai jaučiuosi apdaužyta, aplamdyta, nustekenta.
Be to, moters balsas, ypač jei jis švelnus, mūsų istoriškai susiformavusioje socialinėje patirtyje negalėjo būti girdimas kaip svarus ar užtektinai stiprus, kad į jį reaguotum. Esu tai pajutusi, yra ir mokslinių elgsenos tyrimų, kurie tą pajautimą patvirtina. Kur išeitis? Jei įmanoma, renkuosi skaityti eilėraščius, kurie turi tam tikrą ritmą, labiau panašūs į užkalbėjimą. Tenka šiek tiek paraganauti. Beje, ritmas man visada svarbus, netgi rašant prozą. Kurioje erdvėje eilėraštis skamba geriausiai? Ko gero, skirtingiems eilėraščiams tinka skirtingos erdvės.
– O kokią ryškiausią, įsimintiniausią, netikėčiausią sceną, pašnekesį ar nutikimą prisimenate iš „Poezijos pavasarių“, kuriuose dalyvavote?
Giedrė Kazlauskaitė: Ryškiausi, sentimentaliausi „Poezijos pavasariai“ – iš seniai, kol keturiolika arba dvidešimt vieneri. Paskui – jau rutina. Atsimenu naktinius skaitymus „Suokalbyje“, jie būdavo pašėlę. Vesdavo Jonas Liniauskas su Valentinu Sventicku. Kiekvienais metais ateidavo karnavališkai apsirengusi moteris ir skaitydavo savo poemą „Liūtas karalius“. Poezija daug organiškiau ignoravo ribą tarp normalybės ir ligos, negu tuometinė socialinė apsauga ar žmogaus teisės.
Arnas Ališauskas: Iš dalyvautų „Poezijos pavasarių“ įsiminiau ne anekdotines situacijas (nors jų irgi būta, telieka memuarams, kuriuos kantriai rašau), bet pažintį su mūsų poezijos mohikanais – Judita Vaičiūnaite, Sigitu Geda, Marcelijum Martinaičiu, Vladu Šimkum, taip pat – Tomu Tranströmeriu, Olga Sedakova, begale kitų… Nežinau pasaulio poezijos tendencijų, bet prieš trisdešimt metų lietuvių poezijos viršukalnėje meistrų buvo daug. Tik bėda, kad nuo viršukalnės visi keliai veda žemyn.
Sara Poisson: Bandau prisiminti, kokio rezonanso sulaukė vienas rimtas poetas, pradėjęs viešai skųstis netikusia žmona, kuri jį paliko. Esu tikra, kad jo skundą publika prisiminė ilgiau nei kurią eilėraščio frazę. Nepamirštamas ir vienos vietinės poetės, pagal profesiją lyg ir miškininkės, labai rimtas viešas pareiškimas, kad esą šitie iš Vilniaus atvykę profesionalai skaito kažkokią „beleberdą“, o štai ji paskaitys tikrą poeziją. Ilgiausių tau metų, drąsi ir savo eilėraščių jėga tikinti moterie! Gal tai, ką rašau, atrodo „beleberda“ net ir tiems, kurie tyliai, neprotestuodami klausosi?
Šiaip ar taip „Poezijos pavasario“ išvykos į mažesnių miestų ir rajonų vietoves man buvo ir tebėra vienos mieliausių: poetus čia pagerbia, pavaišina, jie gali jaustis bent šiek tiek reikalingi, net jei ir ne visada suprantami – panašiai kaip pas vyresnius žmones į kaimą parvykstantys miestų kultūrą praktikuojantys vaikai ar anūkai. O kur dar proga pabendrauti, paatvirauti su kolegomis poetais, kuriuos dažniau matai per jų prekinį, padailintą įvaizdį socialiniuose tinkluose. Kiek atvirų, intymių pokalbių, sąmojo, kiek gyvybės! Ir, žinoma, – poezijos, nebūtinai užrašytos.
Gvidas Latakas: Atsimenu pasidainavimus su šviesaus atminimo R. Keturakiu, R. Marčėnu, R. Čarna. O šiaip tai – šnekos, šnekos, šnekos. Bene visa kultūra laikosi ant istorijų. Užrašinėti istorijas yra prasminga.
