Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2021 07 09, 18:05

„Poezijos pavasario“ laureatė D.Zelčiūtė: „Neturime kito būdo pasauliui įvardyti“

Šių metų festivalio „Poezijos pavasaris“ metu poetės Dovilės Zelčiūtės galvą net du kartus papuošė ąžuolo lapų vainikas. Pirmasis prieš keletą dienų Utenoje, kur poetei buvo įteikta Antano Miškinio vardo premija, o antrasis – šiandien, liepos 9-ąją, Kaune, „Poezijos pavasario“ laureato pagerbimo metu.
Poetė Dovilė Zelčiūtė Interviu
Poetė Dovilė Zelčiūtė / Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Abi šios premijos jai skirtos už 2020 metais pasirodžiusią eilėraščių knygą „Šokiai Vilniaus gatvėje“. Tai jau dvylikta poetės eilėraščių knyga, o skaičiuojant visus žanrus – dvidešimtoji.

Simboliška yra ir tai, kad šiais metais sukanka lygiai trisdešimt metų nuo D.Zelčiūtės debiuto su pirmąja eilėraščių knyga „Akligatvio erdvės“, kuri, pačios poetės žodžiais tariant, tapo tartum uvertiūra visam tam, ką ji rašė visus šiuos metus, nes, kaip pati teigia, „be savo pačių kasdienybės patirčių, mes neturime kito būdo pasauliui įvardyti“.

– Paskambinęs dėl pokalbio, jus pagavau ne kokioje kirpykloje, besiruošiant apdovanojimo ceremonijai, bet parduotuvėje. Sakytum, kas gali būti banaliau tokią iškilmingą dieną. Tačiau jūsų pačios poezija kaip tik ir gimsta ne iš knygų, ne abstrakcijų, bet pačios tikrovės, tiesa?

– Nieko blogo nematau tame, kad poezijoje galima matyti ne tik upės tėkmę, bet ir meldus, žuvis, upės dugną, akmenis ir vandens augalus. Juk visa tai kaip tik ir yra upės visuma. Tačiau nuo kasdienybės būtina atsitraukti, kad ji taptų kūriniu. Tuomet tikrovės ženklai eilėraštyje tampa eilėraščio tikrove.

Sakrali gali būti ne tik būtis, bet ir buitis – viskas priklauso nuo mūsų santykio ir požiūrio į ją. Tačiau svarbiausia, kad be savo pačių kasdienybės patirčių, mes neturime kito būdo pasauliui įvardyti.

Rašant svarbu suprasti, kad pats esi tik įrankis – ne tu rašai, bet tavimi yra rašoma. Štai tada viskas ir stoja į savo vietas. Be Dievo valios – nė raidelės negalėčiau parašyti. O visi laurai ir apdovanojimai tik liudija, kad tuo metu man buvo leista išgirsti tai, kas buvo sakoma. Juk Kūrėjas mus atsiuntė į šią žemę ir leido būti su viskuo, kas čia yra – su gimimu ir mirtimi, džiaugsmu ir skausmu, atradimais ir praradimais. Visa tai yra mūsų tikrovė, grynosios jos patirtys. Vis dėlto, reikia šio to daugiau, kad tai taptų dar ir poezija.

Poetė Dovilė Zelčiūtė – Antano Miškinio premijos laureatė
Poetė Dovilė Zelčiūtė – Antano Miškinio premijos laureatė

– „Poezijos pavasario“ laureato vardas – tai ilgiausią tradiciją turintis apdovanojimas Lietuvoje, skiriamas už poetinę kūrybą. Su kokiomis mintimis ir jausmais priimate šį įvertinimą?

– Mano vaikystės namuose buvo apstu knygų, o tėvai sekė poezijos naujienas ir jas nuolatos pirko. Ne kartą renginyje tėtis man dar mažai rodė kokį žmogų ir sakydavo – jis „Poezijos pavasario“ laureatas. Nuo tada manyje susiformavo įvaizdis, jog ši premija – lyg lietuviška Nobelio premija. Žinoma, tai yra be galo sąlygiška, nes retas kuris poetas yra plačiau žinomas už šalies ribų. Tačiau ne tai yra svarbiausia. Esminis dalykas – ar išsipildai tu pats rašydamas, kurdamas.

Rašant svarbu suprasti, kad pats esi tik įrankis – ne tu rašai, bet tavimi yra rašoma.

Poezijos pavasario – Maironio vardo – premijai buvau pristatyta jau ne kartą. Šiais metais – kartu su savo kolegomis Erika Drungyte, Vidmantu Kaišu-Elmiškiu, Alvydu Valenta ir Juliumi Keleru. Visi jie sukūrė stiprias knygas, o tai, kad šį kartą laimė nusišypsojo man – didžiulis pagerbimas.

Žinojau, kad esu nominuota, bet nedrįsau net galvoti apie galimybę tapti šių metų laureate, kad paskui nereikėtų įsiskaudinti, susireikšminti, nusivilti. Na, o kai sužinojau rezultatus – šokinėjau iš džiaugsmo ir dėkojau Dievui.

– Ką šioje knygoje, jūsų manymu, atrado vertintojai ir dėl ko išskyrė ją ne tik iš jūsų pačios kūrybos, bet ir kitų keturių nominantų?

– Sunku matyti savo pačios privalumus...

Šioje knygoje bandžiau nuosekliai papasakoti meilės ir mirties istoriją. Nors gal tai ir nėra tikslu, juk istorijų pasakojimas labiau tinka prozai, o ne poezijai. Tačiau, bet kuriuo atveju, „Šokiai Vilniaus gatvėje“ – labai vientisas ir atviras kūrinys. Juk poetas negali pasislėpti už žodžių – jis visada yra matomas kiaurai.

Beje, ką tik festivalio metu Utenoje už šį rinkinį buvau apdovanota ir Antano Miškinio premija. Tad ąžuolo lapų vainikas galvą papuošė jau du kartus. Vadinasi, gal tai ir nėra atsitiktinumas, kad ši sunki, skaudi knyga rado atliepą ir kitų poetų bei skaitytojų patirtyse. Gal per poeziją man pavyko savo pačios išgyvenimus paversti universaliais, atpažįstamais ir kitiems, turintiems panašias patirtis.

– Šiais metais kaip tik sukanka 30 metų nuo jūsų debiuto 1991-aisiais su eilėraščių knyga „Akligatvio erdvė“. Gražus ir simbolinis sutapimas...

– Iki pirmosios knygos ėjau ilgai, net tris kartus dalyvavau Pirmosios knygos konkurse, tačiau vis likdavau už borto. Anuomet šis konkursas buvo didžiulis, rašančių daug...

Gal per poeziją man pavyko savo pačios išgyvenimus paversti universaliais, atpažįstamais ir kitiems.

Tuomet Šaulių sąjungos „Trimito“ leidykla, kuriai vadovavo Viktoras Rudžianskas, pasiūlė šią knygelę išleisti pas save. 1991-ieji – ekonominio vargo, persitvarkymo metai, ir ši knygelė, kurios viršelis – piešimo sąsiuvinio storumo – labai gerai tai atspindi. Vis dėlto, šiandien žiūrėdama į šią knygelę, matau, jog tai yra viso to, ką rašiau šiuos tris dešimtmečius, uvertiūra

Simboliška ir tai, kad šį naujausią mano rinkinį leidykloje „Kauko laiptai“ išleido tas pats Viktoras Rudžianskas – poetas, redaktorius, leidėjas ir geras bičiulis.

– Kaip pati apibūdintumėte šį kelią nuo pirmojo iki naujausio poezijos rinkinio, nuo „Akligatvio erdvės“ iki „Šokių Vilniaus gatvėje“?

– Tai mano pačios drąsos bandymai. Visą savo jaunystę be galo žavėjausi Judita Vaičiūnaite: man buvo artima jos miestiška poezija, iš jos urbanistinių ženklų net rašiau savo diplominį darbą. Tačiau norint kurti, neužtenka kuo nors žavėtis, reikia rasti savo balsą. Kartais gali atrodyti, kad tavo patirtys yra per menkos, tavo sugalvota forma – niekam tikusi. Bet juk tai ir yra pats teisingiausias kelias ieškoti savęs.

Vienas tokių bandymų – pirmoji Lietuvoje išleista erotinės poezijos knyga „Dar minutėlę pusvalandį“. Dabar, žinoma, ta erotika atrodo juokinga, bet tuo metu jai irgi reikėjo drąsos.

Išgyvenimai buvo pernelyg stiprūs ir skausmingi, kad apie tai kalbėčiau eilėraščiuose. Nenorėjau visu tuo spekuliuoti.

Etapine man tapo knygelė ir „Lapkričio pratimėliai“, kurioje išdrįsau panirti į moteriškumą – ne feminizmą, bet moters tapatumo gelmę gimus vaikui. Tai ypač brangios ir svarbios man patirtys.

Nuo pirmosios knygos eilėraščiuose vis kartojasi teatriniai motyvai, mat pati augau Kauno dramos teatro aktorių – Leonardo Zelčiaus ir Danutės Juronytės – šeimoje. Gal todėl svarbia laikau ir poezijos knygą „Džiuljetos suknelė“, persmelktą teatrinių įvaizdžių, kurie, viliuosi, nėra tik pažodiniai.

Kūryboje aš labai noriu eiti nuoseklumo, tylos ir ramybės link. Tačiau gali suplanuoti ir tikėtis vienaip, o gyvenimas ir patirtys tave nuneša visai kitaip. Būtent taip ir nutiko su naujausia knyga.

– Kiekvienas rinkinys, matyt, poetui žymi tam tikrą jo gyvenimo atkarpą, laiką. Ar gerai suprantu, kad „Šokiai Vilniaus gatvėje“ – bene asmeniškiausia ir skaudžiausia jūsų knyga?

– Rašiau ją labai sunkiai. Tai vyko jau atsisveikinus su savo vyru – rašytoju Jurgiu Gimberiu. Iki tol maniau, kad apie šias patirtis negalėsiu rašyti. Išgyvenimai buvo pernelyg stiprūs ir skausmingi, kad apie tai kalbėčiau eilėraščiuose. Nenorėjau visu tuo spekuliuoti, tai net atrodė nederama. Galų gale, man rodos, aš net susitaikiau su jo mirtimi, išsilaižiau žaidas ir, rodės, ėmiau toliau gyventi.

Tačiau ilgesys ir patirtys niekur nedingo.

Praėjus pusei metų, vieną rytą mane tiesiog ėmė smaugti kelios eilutės. Pamaniau, tiek to, užrašysiu. Ir kai iš tos eilutės susidėliojo visas eilėraštis, ėmiau rašyti toliau. Dirbau labai intensyviai porą mėnesių. Tai buvo sunkūs išgyvenimai, nes teko vėl žengti per tas pačias kalvarijas.

Įvardydamas, ne tik išgyveni, bet ir susitaikai.

Mano vyro onkologinė liga buvo siaubinga. Tačiau baisiausia turbūt tai, kad aš susidūriau su kosmine bejėgyste jam kuo nors padėti. Jurgis apsisprendė iškeliauti namuose ir visą tą laiką mes buvome kartu. Esu dėkinga už tą mediciną, kuri padėjo, ir nedėkinga už grubų, atmestiną, šaltą požiūrį į sergantį ir skausmuose gyvenantį žmogų. Atvirai sakant, aš negalėjau patikėti, kad nėra jokių išeičių. Nuo auglio Jurgio galva buvo tapusi dviguba ir nieko čia negalima buvo padaryti... Kodėl?

Rašant man buvo svarbiausia visą šią istoriją, patirtis susidėlioti sau pačiai. Gali būti, kad per tai vyko ir tam tikra savigyda, savęs supratimas. Juk įvardydamas, ne tik išgyveni, bet ir susitaikai. Kuriant tau yra parodoma, kas ir koks esi. Bent jau man su šia knyga kaip tik taip ir nutiko.

Rašydama aš suvokiau viena – rašančiam, tapančiam, kuriančiam muziką, šokį ar vaidmenį, visose jo gyvenimo situacijose yra viena akis, kuri, kad ir kiek tu kentėtum, kad ir ką išgyventum, visa tai fiksuoja ir įrašo tavyje. Kaip kitaip galėtum sugrįžti į tas būsenas, kurios seniai praėjo ir pabandyti jas įvardyti taip, kad ir kiti atpažintų lyg savas?

– Šiandien išpažintinė poezija yra tapusi gan madingu reiškiniu. Kokie, jūsų manymu, yra šitokio kalbėjimo pavojai?

– Bet kuriame kūrinyje poetas, kaip ir aktorius, išėjęs į sceną, matosi visas. Tai gali būti hermetiška, rimuota ar net poezija be jokio „aš“ įvaizdžio, tačiau kiekvienoje jų autorius išpažįsta save, savo suvokimą. Todėl „išpažintinė poezija“ – tai tam tikras susitarimo reikalas kalbant apie konkretų rašymo būdą bei stilių.

Ši kryptis, mano manymu, yra gan stipriai orientuota į savo ego. Ji leidžia lengviau kalbėti apie savo gyvenimą, nesislėpti už nieko, būti visiškai nuogam ar nuogai, tačiau yra pavojus tame ir pasilikti.

Kalbėdamas net ir pačius asmeniškiausius dalykus, turi turėti žvilgsnį iš viršaus.

Kalbėdamas net ir pačius asmeniškiausius dalykus, turi turėti žvilgsnį iš viršaus. Be to, yra pavojus užsiciklinti ties savo skauduliais, traumomis, nepasitenkinimu. Tad jei ši srovė tiesiog neša autorių kalbėjimu apie save ir nepasiekia universalaus, bendražmogiško kalbėjimo, šitoks atsivėrimas tampa tik diagnoze, bet ne eilėraščiu. Rašyti galima viską, bet ne viską galima įvardyti poezija.

– Ar ši kryptis turi kokių nors privalumų?

– Vienintelį – ji taip pat gali tapti poezija.

– Jūsų domėjimosi lauke yra atsidūrusi ir fotografija – knyga apie fotomenininką Algimantą Aleksandravičių ir teatras – knyga apie režisierių Oskarą Koršunovą bei jo teatrą. Kokios kūrybos erdvės jus traukia šiandien?

– Fotografija visuomet žavėjausi, ypač mūsų meistrų darbais. Tai man yra didžiulis įkvėpimas. Džiaugiuosi ir tuo, kad knygą „Šokiai Vilniaus gatvėje“ iliustravo specialiai šiam leidiniui sukurti A.Aleksandravičiaus darbai iš Vilniaus gatvės bei mano pačios namų. Vyliausi, kad nuo to bus šviesu, bet šviesu nebuvo... Tačiau šie darbai knygoje skamba tauriai ir tai mane be galo džiugina.

Pati nuo fotografijos kuriam laikui buvau atitrūkusi, tačiau kaip tik šiuo metu sugrįžau, mat su jauna fotografe Milda Kiaušaite kuriame bendrą poezijos ir fotografijos darbą, kurį pavadinome „Palengva (ati)tirpsta“. Tai yra labai įdomus visus metus trūkęs procesas, mat ji man atsiųsdavo savo laiškelį-nuotrauką ir aš bandydavau tai įžodinti. Tuo tarpu pati jai siųsdavau laiškelį-eilėraštį ir ji bandydavo tai, ką pamatė tekste, nufotografuoti. Dabar jau turime apie keturiasdešimt tokių poezijos ir fotografijos dialogų ir rengiame jų parodą. Galbūt kada nors tai taps ir atskiru leidiniu.

Neseniai leidyklai atidaviau savo atsiminimų knygą „Augau teatre“, kurioje pasakoju savąsias teatro patirtis nuo gimimo iki maždaug aštuoniolikos–dvidešimties metų.

Teatru, žinoma, tebesidomiu iki šiol, seku premjeras ir mylimų režisierių darbus. Neseniai leidyklai atidaviau savo atsiminimų knygą „Augau teatre“, kurioje pasakoju savąsias teatro patirtis nuo gimimo iki maždaug aštuoniolikos–dvidešimties metų. Tai mano asmeninis pasakojimas apie tai, ką mačiau ir ką patyriau teatre, nors pati jame niekada nedirbau.

Taip pat mane labai traukia rašymas vaikams. Tai nebūtų nauja kūrybos erdvė, bet dabar ji kitokia, nes tai būtų lyg pašnekesys su savo anūkais – ketverių Benediktu ir šešerių Julija. Jiems vis pasakoju visokias istorijas, tad belieka tai tik užrašyti...

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą