Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ponas „Nieko nepadarysi“: prieš dešimtmetį mirusio Kurto Vonneguto istorija

Rašytojas Kurtas Vonnegutas  1979 metais Niujorke
„Scanpix“/AP nuotr. / Rašytojas Kurtas Vonegutas 1979 metais Niujorke
Šaltinis: 15min
2
A A

„Jėzus su tėvu sukalė kryžių. Abu džiaugėsi gavę darbo. Ir maištininką nubaudė mirtimi ant to kryžiaus. Nieko nepadarysi“ – tokiu satyrišku humoru 1969 metais su romanu „Skerdykla Nr. 5“ pasaulį užkariavo amerikiečių autorius Kurtas Vonnegutas. Visgi pačiam rašytojui žodis „užkariavo“ lengvai pro akis neprasprūstų – išgyvenęs Antrojo pasaulinio karo baisumus jis tapo vienu didžiausių karo kritikų. Ir vienu iš genialiausių XX amžiaus rašytojų. Antradienį sukanka dešimtmetis nuo K.Vonneguto mirties. Pažvelkime į šio autoriaus gyvenimą.

K.Vonnegutas gimė 1922 metų lapkričio 11 dieną Indianapolyje, JAV. Jo tėvai – Vokietijos išeiviai, kurių giminaičiai į JAV persikėlė XIX amžiuje. Būsimasis rašytojas buvo jauniausia atžala tarp trijų vaikų.

Rašyti K.Vonnegutas pradėjo dar mokyklos laikais – buvo vienas iš mokyklos laikraščio „The Shortridge Echo“ redaktorių. Jis yra sakęs, kad rašyti į šį leidinį buvo smagu ir paprasta, o kartu, kaip teigė K.Vonnegutas, tai leido jam pasiekti platesnę skaitytojų auditoriją nei tik įprastas rašymas vienam skaitytojui – mokytojui.

Per savo rašytojo karjerą K.Vonegutas iš viso parašė keturiolika romanų. Paskutinis dienos šviesą išvydo 1997 metais. Tai knyga „Timequake“.

Po mokyklos baigimo K.Vonnegutas svarstė apie ateitį – norėjo būti architektu, kaip ir jo tėvas. Tačiau nuo šios minties jį atkalbėjo tėvai, pasakę, kad jam derėtų rinktis paklausesnę ir naudingesnę profesiją. Beje, architektu buvo ir K.Vonneguto senelis. Būsimasis rašytojas Cornellio universitete pradėjo biochemijos studijas, kurių visgi nebaigė.

​​​​​„​Nieko nepadarysi“. Tai garsioji rašytojo frazė iš 1969 metais išleisto ir klasika tapusio romano „Skerdykla Nr. 5“. Ir jei ne pasitraukimas iš universiteto ir gautas šaukimas į JAV kariuomenę, šio romano galėjo ir nebūti. Būtent Antrojo pasaulinio karo patirtis K.Vonnegutui turėjo didelės įtakos. Tiesa šis gyvenimo etapas nebuvo pats lengviausias – satyros meistras tarnauti kariuomenėje pradėjo 1944 metais, praėjus vos trims mėnesiams po motinos savižudybės.

„Wikipedia“ nuotr./Kurtas Vonnegutas pozuoja su JAV kariuomenės uniforma. Nuotrauka daryta tarp 1943-1945 metų
„Wikipedia“ nuotr./Kurtas Vonnegutas pozuoja su JAV kariuomenės uniforma. Nuotrauka daryta tarp 1943-1945 metų

K.Vonnegutas tarnybą tęsė Europoje, Vokietijoje, Dresdeno mieste. Šią patirtį jis aprašė savo garsiausiame jau minėtame romane. Simboliška, tačiau net knygos pavadinimas („Skerdykla Nr. 5“) turėjo sąsajų su realybe – Dresdene K.Vonnegutas ir dalis kitų amerikiečių karių buvo patekę į nelaisvę ir laikyti buvusios mėsinės patalpose. Spėkite, kaip ši mėsinė buvo vadinama? Teisingai – Skerdykla Nr. 5, arba Schlachthof Fünf.

1945 metų vasarį Dresdenas buvo subombarduotas. Nors buvo kalbėta, kad šis miestas netaps karo fronto vieta, nes yra per daug neįdomus karo strategams, tačiau viskas įvyko priešingai. Dresdenas buvo beveik sunaikintas – remiantis įvairiais skaičiavimais, per sąjungininkų surengtus antskrydžius žuvo per 100 tūkst. žmonių. Išgyvenusiųjų nebuvo daug, tačiau tarp jų buvo K.Vonnegutas. Jau daug vėliau jis buvo dar kartą grįžęs į Dresdeną, tačiau jau ne kaip kariškis, o žmogus, aktyviai kritikuojantis karą.

Po karo būsimasis rašytojas grįžo į Jungtines Valstijas, vedė savo ilgametę draugę Jane Marie Cox, Čikagos universitete pradėjo sudijuoti antropologiją. Kalbant apie šias studijas, neįmanoma nepapasakoti apie K.Vonneguto antropologijos studijų diplomą. Žinoma, jis studijų nebaigė, tačiau diplomą gavo. Bet gerokai vėliau: po to, kai 1963 metais buvo išleistas jo romanas „Katės lopšys“, universitetas jam pats įteikė šį diplomą. Visus sužavėjo romane K.Vonneguto sukurta bokononizmo religija, kuri atrodė tokia realistiška, kad buvo prilyginta realiems socialiniams reiškiniams.

Tačiau grįžkime prie pokario laikotarpio. K.Vonnegutas įsidarbino bendrovės „General Electric“ viešųjų ryšių skyriuje, pradėjo aktyviau rašyti. 1950 metais pirmąjį apsakymą „Report on the Barnhouse Effect“ leidiniui „Collier's“ jis pardavė už 750 JAV dolerių. Vėliau pamokytas redaktoriaus Knoxo Burgero už kitą apsakymą jis paprašė daugiau ir užsidirbo 950 JAV dolerių. Galiausiai K.Vonnegutas metė darbą „General Electric“ ir atsidavė vien rašymui – bet kuriuo atveju didžioji jo pajamų dalis buvo gaunama už darbus leidiniams „Collier's“, „The Saturday Evening Post“, „Cosmopolitan“.

Dresdene K.Vonnegutas ir dalis kitų amerikiečių karių buvo patekę į nelaisvę ir laikyti buvusios mėsinės patalpose. Spėkite, kaip ši mėsinė buvo vadinama? Teisingai – Skerdykla Nr. 5, arba Schlachthof Fünf.

Pirmoji K.Vonneguto knyga „Pianola“ („Player Piano“) buvo išlesta 1952 metais. Antiutopinė knyga kritikų buvo sutikta palankiai, netgi buvo lyginama su Aldous Huxley romanu „Puikus naujas pasaulis“ („Brave New World“). Su kiekviena nauja knyga K.Vonnegutas tapdavo vis populiaresnis, tačiau didžiojo lūžio savo kūryboje taip ir nepasiekdavo.

Šį literatūrinį perversmą sukėlė 1969 metais išleistas romanas „Skerdykla Nr. 5“ – nors apie Antrojo pasaulinio karo patirtį K.Vonnegutas jau buvo ne kartą rašęs, tačiau ši knyga buvo kitokia. Joje K.Vonnegutas nevengė pasakoti apie save, kritikuoti karą, o viską įpynė į sau būdingą ironijos ir satyros persunktą stilių, jis skaitytojui pasiūlė kvapą gniaužiančią istoriją.

Neilgai reikėjo laukti, kol šis romanas užkopė į „The New York Times“ bestselerių sąrašo viršūnę. Po šio kūrinio pasirodymo K.Vonnegutas užsitikrino savo finansinę ateitį, tapo labai populiarus. Tuomet jis buvo kviečiamas skaityti paskaitų, dalyvauti karą kritikuojančiuose mitinguose ir renginiuose.

Visgi literatūrinei kreivei kylant aukštyn, asmeninio gyvenimo tiesė pradėjo leistis – K.Vonnegutas ir žmonos santykiai palaipsniui blogėjo, galiausiai pora išsiskyrė. Rašytoją taip pat stipriai paveikė ir sūnaus Marko likimas – jam buvo diagnozuota šizofrenija. Pats K.Vonnegutas vis giliau niro į depresiją, vartojo vaistus, nustojęs juos gerti kartą per savaitę bendraudavo su psichologu.

Tai atsiliepė ir jo kūryboje – K.Vonnegutas ilgai rašė savo kitą romaną po „Skerdyklos Nr. 5“. Vienu metu apskritai jis buvo nustojęs kurti, bet 1973 metais skaitytojus pasiekė „Čempionų pusryčiai“ („Breakfast of Champions“). Tačiau literatūros kritikų jis nesužavėjo. Kaip ir 1976 metais pasirodęs kūrinys „Slapstick“. Kalbėta, kad K.Vonnegutas nepersistengė rašydamas, neskyrė daug dėmesio pasakojamai istorijai, tuo tarpu pas rašytojas pyko ant kritikų, esą šie nusistatę jo atžvilgiu.

Beje, „Čempionų pusryčius“ K.Vonnegutas pats ir iliustravo, knygos pradžioje jis įspėja skaitytoją, kad yra nesubrendęs ir artėjančio penkiasdešimtmečio proga yra nusiteikęs pasilinksminti ir iškloti viską, ką galvoja. Ir piešti, ką tik nori. Taip jis ir padarė – knygoje galima rasti, kaip pats K.Vonnegutas rašė, nupieštą šiknos skylę. Ironiška, tačiau šis piešinys vėliau buvo neatsiejamas nuo paties K.Vonneguto ir pradėtas vadinti savotišku jo parašu.

Kurto Vooneguto knygos „Čempionų pusryčiai“ ištrauka
Kurto Vooneguto knygos „Čempionų pusryčiai“ ištrauka

Rašytojas beprotiškai daug rūkė. Jis sakė, kad cigaretės yra „aukščiausios klasės būdas nusižudyti“. Tačiau jis mirė kur kas paprasčiau – patyręs smegenų traumą, po jos taip ir neatsigavo. 2007 metų balandžio 11 dieną pasauliui buvo pranešta, kad K.Vonnegutas iškeliavo Anapilin. Tuomet autoriui buvo 84-eri.

Per savo rašytojo karjerą K.Vonnegutas iš viso parašė keturiolika romanų, tris apsakymų rinkinius, penkis negrožinės literatūros kūrinius. Paskutinis rašytojo romanas dienos šviesą išvydo 1997 metais. Tai knyga „Timequake“.

Visgi K.Vonneguto knygos gyvena iki šiol ir yra mėgstamos skaitytojų. Rašytojas vadinamas vienu reikšmingiausių XX amžiaus autorių, satyrikų, sukūrusių savitą ir unikalų stilių. Tarp K.Vonneguto temų dominavo antikarinės idėjos, nesibaigiantis Žemės niokojimas, žmogaus smurto ribos. Kad ir apie kokias rimtas idėjas kalbėjo K.Vonegutas, jis viską gebėjo įsukti į ironiją. Tai leido jam išsiskirti. Jo įkvėpėju buvo buvo Markas Twainas, George'as Orwellas. Tačiau ne ką mažiau autorių savo kūryba jis įkvėpė pats.

Maža to, visatoje skrieja asteroidas, kuriam suteiktas „25399 Vonnegut“ vardas – jis buvo atrastas 1999 metais, per 77-ąjį K.Vonneguto gimtadienį.

Nereikia abejoti – garsusis ponas „Nieko nepadarysi“, vis dar yra su skaitytojais.

Norintiems geriau pažintį šį autorių, rekomenduojame susipažinti su jo knygomis. Štai čia rasite keturių K.Vonneguto knygų („Telaimina jus Dievas, pone Rouzvoteri, arba perlai kiaulėms“, „Skerdykla Nr 5“, „Katės lopšys“ ir „Čempionų pusryčiai“) apžvalgas:

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą