Tai dėmesio vertas skaitinys tiems, kas prijaučia fonetiškai poezijai bei gatvės folklorui. Dovydas tarsi antropologas narsto vaikystės rajono kiemus ir kaimynų kambarius, viską įvilkdamas į ritmišką skambesį.
Šiame interviu poetas kalba apie savo patirtį tipiniame posovietiniame Klaipėdos rajone, Vilniaus bohemą bei įtaką padariusius rašytojus.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
– Užaugai Klaipėdoje, Debreceno rajone. Koks jis buvo?
– Tai labai keista Klaipėdos gatvė. Bendrabučiai, kuriuose aš augau, panašūs į Vilniaus Naujininkus, Šiaulių Pietinį – sutemus geriau nevaikščioti, nes jeigu esi ne vietinis, gausi į galvą.
Nors mūsų butas buvo pirmajame aukšte su atskiru įėjimu, jis vis tiek tapo bendrabučio gyvenimo dalimi. Jis buvo liūdnas, mat jame gyveno visuomenės atstumtieji: nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų priklausomi bei nusikalstamo gyvenimo veikėjai. Pavyzdžiui, vienas kaimynas, kurį miniu ir knygoje, mus bandė apvogti bent du kartus. Jis nebuvo užsidėjęs jokios kaukės, pamenu tą patį veidą, kurį kasdien matydavau praeidamas pro parduotuvę.
– Panašu, kad truputį romantizuoji šį rajoną. Ne veltui knygą pavadinai „Debreceno gatvės bliuzu“.
– Šis muzikinis žanras nebūtinai griežtai siejasi su romantika. Tikrieji bliuzmenai turėjo rimtesnių problemų, negu prastas rajonas. Nepaisant ko aš ten prisižiūrėjau, 18-a metų tai buvo mano kasdienybė, todėl norėjau to aš ar ne, turėjau jį pamilti. Šiandien nesijaučiu pasiilgęs Debreceno, tačiau, turiu pripažinti, jaučiu jam nostalgiją.
– Muzika tau apskritai svarbi. Tai matosi iš eilėraščių fonetikos, kuriai klausą turi. Ar eilėraščius konstruoji matematiškai, ar leidi dirbti pasąmonei?
– Derinu abu dalykus. Nepasakyčiau, kad esu struktūralistiškas, tačiau nemažai dėmesio skiriu būtent skambesiui, į kurį atkreipiu dėmesį jau po teksto parašymo. Nežinau, iš kur ateina pirminis impulsas, bet jis ima skambėti galvoj it kokia melodija. Ją tenka užrašyti, o vėliau redaguoti.
– O kiek tu prikuri eilėraščiuose?
– Knygoje pateikiami daugiausia tikri faktai, tačiau yra keletas smulkmenų, kurias sukūriau. Tarkime, viename tekste rašau, kad ant pastato eilėraščio subjektas pamato išraižytą užrašą „Čia buvo Nerka“. Debreceno gatvėje jo nesu matęs, bet jis turi visus šansus ten būti, mat anksčiau esu matęs archetipinę, gatvės folklorui būdingą sakinio struktūrą „Čia buvo X“. Visgi, toks Nerka iš tiesų egzistavo ir jis, kiek žinau, pasikorė.
Jis buvo kaimynų vaikas, su juo lakstydavome kieme ir jis dažnai man duodavo į galvą. Jau išvažiavęs į Vilnių per aplinkui sužinojau, kad jis taip baigė gyvenimą. Deja, ne jis vienas toks. Debrecene buvo keli keliai – išvažiuoti iš jo, mirti arba sėsti į kalėjimą.
– Iš to, ką pasakoji, formuojasi teiginys, kad literatūra negali gimti vakuume.
– Yra žmonių, rašančių iš gero gyvenimo, bet mano patirtis sako, kad slogesni dalykai būna geresnis katalizatorius.
– Sunku nepastebėti įvairių priklausomybę keliančių medžiagų, kaip antai alkoholis ir rūkalai, temų. Pati ne kartą tave esu sutikusi bare, o kiek šiandien jam skiri laiko?
– Gyvenu jau kitaip – esu vedęs ir turiu kitų atsakomybių. Pastaruoju metu ten užsuku tik kartais, pasimatyti su draugais, su kuriais susipažinau, kai baruose kone gyvendavau, o į namus grįždavau tik pamiegoti. Tai vertinu kaip natūralų jauno ir kuriančio žmogaus gyvenimo etapą. Mano pastebėjimu, iš naktinio gyvenimo yra du keliai: randi kitokias veiklas ir barai tampa antraeiliu dalyku arba pradedi juose dirbti.
– Kažkada tikslingai provokuodama poeto Tomo Petrulio, kuris rašė apie egzorcizmą, klausiau, kaip išvaryti iš savęs šėtoną. Viename eilėraštyje yra tokia eilutė „štai guliu girtas griovy tarp/ žodžio ir jo reikšmės“. Ar yra pačiam tekę peržengti ribą?
– Ne tiek baisiai, kad atsidurčiau griovy (juokiasi). Bet esu prie jos priartėjęs, tačiau kad ir kiek būčiau šėliojęs, niekada nepamečiau sąmoningumo. Jis ne tik mane parvesdavo namo, bet ir neleido į tai įkristi visa galva ir ausimis. Visgi, yra buvę, kad prie – 15 laipsnių atsisėdau stotelėje pailsėti ir užmigau. Nesupratau nei kodėl užmerkiau akis, nei kodėl pabudau, matyt, šioje vietoje prasideda metafizika ir ezoterika.
– Ar alkoholio vartojimas turi įtakos tavo kūrybai?
– Ne, bet jo kultūra ir žmonės, kurie jį vartoja, neabejotinai, nes juos stebiu. Mano tėtis (rašytojas Gintaras Grajauskas – 15min) yra ne kartą sakęs, kad apsvaigus tekstas gali atrodyti kaip visiškas šedevras, o ryte supranti, kad prakuros.
– Mes esame panašaus amžiaus ir, ko gero, panašūs autoriai galėjo būti aktualūs. Ar tau kada nors imponavo Charlesas Bukowskis?
– Nelaikyčiau to tiesiogine įtaka, tačiau man patiko vienintelė jo knyga – „Arklienos kumpis“, o visa kita pasirodė pakankamai panašu į šį romaną, bet ne taip gerai. Labai gerbiu jį kaip poetą, tačiau jis nėra mano autorius, neskaitau jo periodiškai, kaip, pavyzdžiui, Sigito Gedos ar Edgaro Lee Masterso.
– Kokie rašytojai tau imponuoja?
– Jeigu mane paliečia kokia nors literatūra, vadinasi, ji padarė įtaką ir ras kelią į tai, ką pats rašau. Iš lietuvių man patinka Donaldas Kajokas, Agnė Žagrakalytė, Daiva Čepauskaitė, S.Geda, Sabina Brilo, Aidas Marčėnas, Vytautas Stankus, Mindaugas Nastaravičius, Kotryna Zylė, neišvengiamai G.Grajauskas, iš užsieniečių – Thomas Stearnsas Eliotas, E.L.Mastersas, Tove Jansson. Bet šiaip nemėgstu idėjos turėti galvoje mėgstamiausiųjų sąrašą, tai nereikalingas dėliojimas į stalčius.
– Tavo poezija primena Quentino Tarantino filmus – joje yra ir barų, ir muštynių, ir visokio kitokio purvo. Bet pereikime prie kito klausimo. Interviu LRT radijui su žurnalistu Mariumi Eidukoniu prasitarei, kad tau nepatinka savęs vadinti poetu. Panašu, kad šis žodis tau turi daug svorio. Kaip tu apskritai supranti poeto figūrą?
– Prieš daugiau nei savaitę teko važiuoti į Panevėžį su „Poezijos pavasariu“ ir ten vedėja taip pat buvo iš kažkur išsiaiškinusi, kad man tai nepatinka. Bet tai yra ne tik dėl to, kad šis žodis turi daug svorio. Kiek teko susidurti su atvirai deklaruojančiais šį statusą, du trečdaliai yra... neabejotinai poetai, bet dažnai turi įsivaizdavimą, kad mato tris metrus į žemę. Man tai kelia skepsį. Kai prieš 11 metų atvažiavau iš Klaipėdos į Vilnių studijuoti ir nuėjau į „Baltus dramblius“, ten sutikau poetą Vytautą Stankų. Jis pasakojo apie skaldus (senuosius skandinavų poetus), kuriems buvo baisi negarbė save taip vadinti. Tą galėjo daryti tik kiti ir tik tada, kai to nusipelnai.
O šiaip man visiškai nesvarbu, koks yra poetas ar poetė, jie geria ar negeria, mušasi ar nesimuša, rašo ar nerašo apie mėnulio pilnatį. Visa esmė yra tame, kaip jie tai daro – geras menininkas mokės įdomiai apmąstyti ir vandens stiklinę.
Galbūt skamba arogantiškai, bet taip tiesiog mąstau.
– O tu esi arogantiškas?
– Kažkodėl dalis žmonių taip mano, bet kasdienybėje esu drovus ir nebūtinai esu kalbus. Visgi naiviai manau, kad nesu toks.
– Kas tavo gyvenime yra prioritetai?
– Banalūs dalykai – artimųjų ratas, iš proto nevarantis darbas, pamatinės vertybės, pavyzdžiui, meilė ir žmogiškumas, bei man įdomi veikla. Bent kelis kartus per savaitę nueinu į studiją gerai išsigroti. Tėvai vaikystėje padovanojo žaislinį būgną ir nuo to laiko nenustojau užsiimti muzika. Ko gero, groju tiek pat laiko, kiek ir rašau.
– Arba aš įsivaizduoju (kas neretai būna perskaičius knygą), arba iš tiesų tavo knygoje yra šiek tiek kritikos darbui biure.
– Nemėgstu, bet tam turiu pagrindą. Penkerius metus dirbau skambučių linijoje, kurios vienintelis privalumas buvo gerai išmokta danų kalba. Visgi, biuro kultūros nemėgstu ne todėl, kad ji man atrodo banali arba būtų šiuolaikinė vergovė, o todėl, kad tai yra varginančiai mechaniškas, emociškai sekinantis darbas.
– Kai niekas kitas su manimi nesikalba apie kultūrą, tą padarau su dirbtiniu intelektu. Štai jis sako, kad tik 0,01 proc. visų pasaulio rašytojų tampa bestselerių autoriais. O ko tu nori iš literatūros? Juk tiek knygų jau prirašyta.
– Rašau ne tam, kad pasakyčiau ką nors naujo, o kad pasakyčiau savaip. O jeigu jau atsiranda toks tikslas, galima tai mesti. Žmonės pradėjo rašyti pernelyg seniai. Visgi, literatūra kuriama apie tai, kas guli ant dūšios, skaudina ar džiugina. Jeigu to nedaryčiau, man baigtųsi liūdnai. Lygiai kaip negalvoju, jog kažkada tapsiu roko žvaigžde, taip ir rašyme neturiu grandiozinių ambicijų. Man užtenka tų 15 žmonių, kurių nuomonę aš vertinu.
