Dabar populiaru
Publikuota: 2017 vasario 21d. 20:20

Knygą apie prasmingą pasivaikščiojimą po Vilnių parašiusi I.Vaišvilaitė: „Norėjau atkreipti dėmesį į dalykus, kurie daugeliui lieka „nematomi“

Irena Vaišvilaitė
URM nuotr. / Irena Vaišvilaitė

Prieš pat Vilniaus knygų mugę leidykla „Baltos lankos“ išleido kultūros istorikės, Lietuvos ambasadorės prie Šventojo Sosto Irenos Vaišvilaitės knygą „Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių“. Šis kultūrinis vadovas kviečia pasinerti į atradimų kelionę po daugiakonfesinį ir daugiatautį Vilnių, kuriame susipina Rytų ir Vakarų tradicijos bei vertybės.

Duodama interviu 15min I.Vaišvilaitė sakė, kad knyga sugalvota kaip palydovas, atkreipiantis dėmesį į tai, ką galima pamatyti, ir paaiškinantis, ką tie matomi dalykai reiškia.

– Knygos skyriai išdėstyti pasivaikščiojimais, tai savotiškas gidas po Vilnių. Kaip skaitytojui rekomenduojate skaityti jūsų knygą – kaip nuoseklų pasakojimą ar po vieną pasivaikščiojimą aplankant aprašytas vietas?

– Rašiau knygą, galvodama, kad ji lydėtų vaikštant po Vilnių arba būtų skaitoma prieš išeinant kuriuo nors pasiūlytos temos maršrutu. Knyga pasakoja apie krikščionišką Vilniaus turinį, kreipdamasi į visus, kuriems tas turinys menkai pažįstamas, nedaug suprantamas arba ir visai nesuprantamas. Siūlyčiau pirmiausia perskaityti įvadą ir išeiti į pirmą pasivaikščiojimą po Vilniaus katalikų Katedrą ir jos apylinkes. Šioje dalyje labai daug informacijos, bet tai ir geras pasirengimas kitiems pasivaikščiojimas. Kai kurie pasivaikščiojimai kaip, pavyzdžiui, skirtas stačiatikiams, gali būti dalijami į kelis.

Knyga sugalvota kaip palydovas, atkreipiantis dėmesį į tai, ką galima pamatyti, ir paaiškinantis, ką tie matomi dalykai reiškia.

Bet knyga sugalvota kaip palydovas, atkreipiantis dėmesį į tai, ką galima pamatyti, ir paaiškinantis, ką tie matomi dalykai reiškia. Šiaip žmonėms yra būdinga nematyti to, ko jie nesupranta ar neatpažįsta, tad vienas mano tikslų buvo atkreipti dėmesį į dalykus, kurie daugeliui lieka „nematomi“. Ta prasme, knyga skatina nuotykiams, nes, kaip teko patirti iš savo studentų, užėjimas į veikiančią šventovę daugeliui jau yra nepatirtas dalykas. Antra vertus, matau, kad, pavyzdžiui, į Vilniaus katedrą kai kurie studentai ateina kaip į ramią erdvę, į kurią galima atsinešti kavos ir pasikalbėti su draugu ar panaršyti telefone. Jų nedomina ir nejaudina, kas yra aplinkui juos ir ką tai reiškia – tiesiog tylu, saugu, ant galvos nelyja. Bet net jei domintų – sužinoti nėra lengva, Katedra dažniausiai lieka paslėpta už labai techninio kalbėjimo apie ją. Todėl ji ir yra suvokiama kaip techninė tikrovė – statinys, kuriame galima ramiai pabūti. Toks atėjimas yra tolygus neužėjimui, nes visos gausios Katedros prasmės lieka už dėmesio ribos. Nemanau, kad mano knyga kaip nors esmingai pakeis padėtį, bet norėtųsi tikėtis, kad kažkam ji padės pamatyti bei sužinoti naujų ir įdomių dalykų.

Leidyklos nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos nuotr./Knygos viršelis

– Kalbate septyniomis kalbomis, keliavote po pasaulį, gyvenote svetur. Kuo visgi jums yra ypatingas Vilnius, jo istorija bei kultūra?

– Nesu vilnietė, tai yra nesu gimusi ir augusi Vilniuje. Į jį atvažiavau jau po studijų, čia pradėjau suaugusį gyvenimą, čia išgyvenau ilgiau nei bet kurioje kitoje vietoje. Kaip atvykėlei man Vilnius buvo įdomus. Kadangi į miestą atvažiavau po Vakarų Europos dailės ir architektūros studijų, meninės Vilniaus vertės buvo matomos iš karto. Bet netrukau patirti, kad susigaudyti Vilniaus istorijoje nėra lengva, kad miestas yra sakytum praradęs didelę dalį atminties, o ta, kuri yra išlikusi, nėra viešai ir lengvai prieinama.

Nuo tos, sovietinės padėties reikalai smarkiai pasikeitė. Pavyzdžiui, vis daugiau kalbama ir rašoma apie žydišką Vilnių, apie kurį mano karta visai nieko nežinojo. Tik daug vėliau susidūriau su tokių, atmintį praradusių ar ją esmingai pakeitusių miestų tyrinėjimais. Tai dažniausiai daugiakultūriai paribio miestai – tokie, kaip Vroclavas, Lvivas, Ryga, Triestas, iš dalies – Berlynas. Vilnius yra įdomus ir savotiškai tragiškas tuo, kad jis yra sakytum keli miestai viename. Atsiradęs kaip sparčiai į Rytus besiplėtusios valstybės sostinė jis greitai tapo daugiakalbis kelių tikybų sostapilis. Sunaikinus Vilnių sukūrusią valstybę, provincija tapęs miestas irgi buvo keičiamas pagal jo naują statusą, derinamas prie kitos valstybės suvokimo ir gyvenimo stiliaus. Po to iškilo miesto tautiškumo klausimas ir sekė vėl kiti pokyčiai, tada atėjo „karas rūmams ir taika lūšnoms“ ir to dėka Vilniaus rūmai buvo nugyventi, o atskaitos tašku tapo lūšna.

Nuo Pirmojo pasaulinio karo pradėta kalbėti apie Vilniaus grožį, kuris kažkuo priminė Venecijos grožį – tokį laike susitingusį didingos praeities prisiminimą. Kaipo tokia nostalgiška grožybė Vilnius tapo UNESCO paveldu, bet netruko ateiti laikai, kai visko matu tapo pelnas – greitas ir bet kokia kaina... Dabar Vilnius vėl tarptautiškėja, matuojasi naujas tapatybes.

Visos buvusios Vilniaus tapatybės tebėra matomos ir gali būti atpažįstamos, bet šiandien jis yra mažos tautinės valstybės sostinė, smarkiai besiskirianti nuo visos kitos Lietuvos. 1940 metais prasidėjęs naujos, tautinės Lietuvos ir Vilniaus susitikimas tęsiasi ir jis ne visada yra labai sėkmingas. Esu savo kartos vaikas, kartos, kuri visokių blogybių šaknimi laikė nežinojimą. Net jei dabar ne visai su tuo sutinku, visgi stengiuosi padauginti žinojimo apie Vilnių, tikėdamasi, kad jam ir vilniečiams tai gali padėti.

– Knygoje minima daugybė išskirtinių ir kultūriškai turtingų Vilniaus vietų. Kuri iš jų jums asmeniškai artimiausia, su kuria labiausiai siejate save pačią?

– Ir Vilnius, ir aš keitėmės per tuos pažinties ir bendro gyvenimo dešimtmečius. Skirtingais gyvenimo etapais būčiau įvardinusi skirtingas Vilniaus vietas. Šiuo konkrečiu metu tai Vilniaus šventojo Kazimiero bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas. Kai atvažiavau į Vilnių, čia buvo ateizmo muziejus. Dabar dalyje vienuolyno yra Vilniaus jėzuitų kolegijos paveldėtoja – jėzuitų gimnazija, bažnyčią administruoja vis ta pati jėzuitų vienuolija, iš čia ne kartą išvaryta, bet vis sugrįžtanti. Kažkada pati moderniausia ir iškiliausia Vilniaus bažnyčia ir jos dabartinė bendruomenė susitaikė su gausiais praradimais bei įvertino tai, ką turi. Ir gyvenimas juda į priekį.

Rašydama šaltinių nebeieškojau, rėmiausi tuo ką atsimenu, žinau, suprantu, detales pasitikrindama lengvai pasiekiamose vietose.

– Iš jūsų biografijos matyti, jog žinių sėmėtės keliose pasaulinėse mokslo įstaigose. Ar rengiant knygą teko susidurti su informacijos šaltinių stoka? Kas galbūt buvo sunkiausiai pasiekiama?

– Šita knyga nėra atskiras tyrimas, nors joje yra niekur kitur neaptartų įžvalgų. Rašydama šaltinių nebeieškojau, rėmiausi tuo ką atsimenu, žinau, suprantu, detales pasitikrindama lengvai pasiekiamose vietose. Žinoma, darbą labai palengvino tai, kad rašiau jau interneto laikais, nors nuosava biblioteka irgi labai pravertė. Turiu tikriausiai daugumą dalykų, kurie apie Vilnių buvo publikuoti per mano gyvenimą, o kai ką pavyko rasti ir iš tų laikų, kai dar nebuvau gimusi.

– Knygos aprašyme teigiama, kad Vilniaus miestas – daugiakonfesinis, jame sugyveno krikščionybė, judaizmas ir islamas. Ar tai išskirtinis reiškinys tarp didžiųjų Europos miestų?

– Atsakymas į šitą klausimą priklauso nuo laiko, apie kurį kalbame. Šiandien, žinoma, Vilniui labai toli iki Londono ar bet kurios kitos Vakarų Europos sostinės. Bet 16-17 amžiais toks sugyvenimas, koks buvo Vilniuje, buvo išskirtinis, nes tai vienos tikybos valstybių laikas, kai kiti tikėjimai ir tikėjimo atmainos dažnai neturėjo jokios teisės egzistuoti šalia valstybės pripažinto.

– Knygoje gausu istorinių bei kultūrinių detalių, tačiau vyraujanti tema – religija. Kuo ši knyga gali patraukti religijos nepraktikuojantį skaitytoją?

– Visų pirma, ir religingi žmonės nebūtinai daug apie religiją žino. Paklauskite, pavyzdžiui, kiek katalikų yra perskaitę visą Senąjį Testamentą. O žinote, kiek ten pasakojimų, istorijų, kurios šimtmečiais buvo krikščionių autoritetų komentuojamos ir aiškinamos ir tuos aiškinimus išmanė išsilavinę asmenys, kurie užsakinėjo paveikslus, skulptūras ir kitus menus bažnyčioms? O dėl kitko, tai knyga nėra tikėjimo vadovėlis, o pasakojimas apie tai, kaip krikščionių tikėjimas gyvavo, skleidėsi ir tebesiskleidžia Vilniuje. Beje, rašau ne tik apie tai, kas buvo, bet ir kas dabar yra

O dėl praktikos ir domėjimosi, tai čia panašiai kaip su literatūra, muzika ar vaizduojamais menais bei kitais dalykais, kuriais žmonės domisi. Juk į muziejus ir parodas vaikšto ne tik tie, kurie kuria menus, o biatlono varžybas žiūri slidinėjantys ir šaudantys. Pažįstu asmenų, kurie religija labai domisi, bet nėra tikintys, nors kai kurie iš jų gal ir norėtų tikėjimą turėti. Antra vertus, religija ir jos praktika yra daugialypė, ji buvo ir tebėra tokia rimta žmonių gyvenimo dalis, kad bent kiek apie religijas žinoti būtina. O kadangi krikščionybė daugeliui irgi yra tiek pat mažai pažįstama, kaip kokios egzotiškos religijos, bandžiau knygoje paaiškinti ne tik, pavyzdžiui, kas yra ir kaip Lietuvoje atsirado sentikiai bet ir kodėl krikščionys gerbia relikvijas arba kas per daiktas yra rožančius.

– Knyga išleista lietuvių kalba, nors galėtų tapti puikiu kelionių vadovu ir užsienio svečiams. Ar planuose nusimato knygos vertimas į kitas kalbas? Kokias?

– Knyga parašyta Lietuvos skaitytojui. Skaitytojams iš kitur ją reikėtų kiek pritaikyti. Bet kuriuo atveju, tai leidyklos kompetencijos dalykas. Jei leidėjai manys, kad verta, bandyčiau tam surasti laiko.

Susitikimas su autore, profesoriumi Alfredu Bumblausku ir kunigu Juliumi Sasnausku įvyks vasario 25 d. 14 val. Vilniaus knygų mugės forume. Diskusiją moderuos Vytautas Ališauskas.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mados infekcija

Eurovizija 2018

Euromaster

„Susitikime lauke“