Šiais metais Lietuvos istorijos institutas planuoja išleisti knygą „Mūsų miestelis“. Tai publikacijų iš tarpukaryje Lietuvos žydų švietimo draugijos leisto dienraščio Folksblat rinkinys. 1935–1936 m. publikuoti straipsniai jidiš kalba atskleidžia tuometės Lietuvos provincijos gyvenimą žydų akimis. Dalis būsimo leidinio publikacijų su paaiškinimais ir aprašomą laikotarpį atspindinčiomis miestelių fotografijomis bus skelbiamos 15min.
Rengiamos knygos „Mūsų miestelis“ sudarytoja – Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja dr. Eglė Bendikaitė. Projektas rengiamas vykdant ilgalaikę mokslo programą „Konflikto genealogija modernėjančioje visuomenėje. Lietuvos atvejis (XIX–XX a.)“
Kavarskas (1)
Iš bet kurios pusės įvažiavus į Kavarską, staiga atsiduriama turgaus aikštėje, ratu apstatytoje namais, tarp kurių yra keletas vienaukščių mūrinukų, naujai apdengtais skardiniais stogais; kitos gi – su išlikusiais šiaudiniais [stogais], juodai pilkos, kaimo trobelės, kurios stovi tartum šiek tiek gėdytųsi savo blizgančių baltų brolių. Pačiame turgaus aikštės gale iškilusi gigantiška, aukšta, plati katalikų bažnyčia, kuri atrodo kaip rūsti valdovė visų priešais ją esančių mažų, žemučių namelių. Šitoji bažnyčia pati apkabinėta ir aplink ją kabo pora dešimčių elektrinių lempučių[2], kurios visa aplink apšviečia ryškia mirguliuojančia šviesa, kaip atrodo iš priešingos gyvenamosios miestelio dalies, kurioje gyvena dauguma žydų, su beis medrašu[3], apgaubtu gilia, tiršta tamsa...
Be turgaus aikštės žiedo dar iš tolo matosi gatvelės pradžia ir atrodo, kad tai – jau visas miestelis. Bet jei eisite šiek tiek toliau palei bažnyčią, nusileidus nuo kalno, iš karto pamatysite ilgą ilgą gatvę, kurią, galbūt dėl jos ilgio, kavarskiečiai vadina „Paryžiumi“... Kodėl būtent Paryžiumi, o ne Londonu? Nėra jokios priežasties, kodėl nebūtų galima vadinti Londonu, jei viskas vis tiek išliktų taip pat. Klausimas, kodėl tuomet ne Paryžius? Likusiose miestelio dalyse, kurias sudaro kelios dešimtys ant aukštesnių ar žemesnių kalvelių išsibarsčiusių pilkai juodų, be dažymo patamsėjusių trobelių šiaudiniais pasišiaušusiais stogeliais – čia šeimininkauja vargas, elgetos, patys iš labiausiai nuskurdusių Kavarsko miestelio žydų, kurių nūnai miestelyje priskaičiuojama apie 100 šeimų[4].
Remiantis tuo, ką pasakoja Kavarsko žydai, šis miestelis prieš karą[5] buvo gana graži, pragyvenimą užtikrinusi vieta. Miestelio verslininkai prekiavo linais, sėmenimis ir grūdais. Buvo išplukdytas didžiulis miškas[6] – pirklių, kurie supirkdavo didelius miško plotus aplink miestelį. Ir iš to užsidirbdavo pragyvenimui daugelis žydų šeimų: sielininkų prižiūrėtojai, buhalteriai, brokeriai, medžių kirtėjai, žydai ir krikščionys vežimų savininkai, neskaitant komisionierių, kurie išveždavo į užsienį vagonus žąsų ir vaisių. Miestelyje, kuriame kadaise priskaičiuota daugiau nei 200 žydų šeimų veikė didžiulės tekstilės ir kolonijinių prekių parduotuvės.
Maždaug prieš trejus metus[7] prekyba mišku vis dar klestėjo, nors ir mažesniu mastu, tačiau krizė[8] ją sustabdė. Prieš kurį laiką dar keletas šeimų pragyveno iš automobilių verslo. Šiuo metu jų automobiliai stovi garaže ir ilsisi, o kadaise buvę automobilių savininkai nūnai tarytum [kelionių] palydovai, kiekvienas iš jų [turi uždarbio] kartą per keturis mėnesius. Be vienintelio žydų batsiuvio, [dirba] pora siuvėjų, vienas stalius, pora odadirbių, kurie kuo toliau tuo mažiau mokosi „Masekhet Taanit“[9].
Dar yra iki dešimties šeimų, kuriose nėra profesionalių amatininkų, nors dauguma Kavarsko žydų yra labai gabūs. Vieno klausia: kuo jis užsiima? Iš jo sužinosite bent dešimtį amatų. Jis – visų galų meistras: mėsininkas, malūnininkas, stiklius, dažytojas, puodžius, vežikas, prekybininkas, o vasarą dar ir sodininkas, ir kuo tik jis neužsiima? Trumpai tariant, jis mėtosi į visas puses ir susitvarko su tuo pusėtinai, tik kad iš visų tų amatų maža malonės. Bet, gink Dieve, Kavarsko žydas niekuo nesiskundžia (įprastai skundžiasi išties turtingas žmogus arba tikrai nuskurdęs žmogus, rakhmone-litslan[10], arba netikras elgeta). Jis sako: „Dieve laimink kiekvieną dieną“ ir stumia jis kasdieninį gyvenimą taip, kaip išeina, tai su visa silke, tai su „tuščiavidure žuvimi“[11] ar su truputėliu „krupniko“[12] ir nesiskundžia. Tikrai tenka stebėtis, kaip ir kokiais būdais miestelis su daugiau nei 100 šeimų išgyvena. Ir neišvengiamai prieinama prie išvados, kad stebuklų vis dar būna... Nepaisant čia vyraujančio didžiulio skurdo, Kavarsko žydai, radę po karo visa ką sudegus ir sugriauta, beveik vien savo lėšomis atstatė didelį puikų beis medrašą, gražią pradinę mokyklą (liaudies mokyklos pastatas iškilo išeivio iš Kavarsko miestelio H. M. F. Rozoblumo, paaukojusio 12 tūkstančių litų, dėka). Šioje pradinėje mokykloje šiuo metu mokosi apie 40 mokinių, kurie gauna religinį-tautinį išsilavinimą[13].
Be to, dar gyvuoja dvi reikalingos organizacijos: „Gmilas chesed„[14] ir „Refue šleima“[15], kurių nariai yra praktiškai visi [žydai] ir moka nuo 25 iki 50 centų mėnesinį mokestį. Čia yra ir Liaudies bankas, kurio gretas sudaro apytiksliai 90 indėlininkų; biblioteka su maždaug 66 abonementais ir daugiau nei 500 knygų, tarp kurių daug naujausių literatūros leidinių. Jau keletą kartų vietos „jaunimas“[16] bibliotekos labui organizavo „vaidinimus“[17], o už surinktas lėšas buvo nupirkta nemažai naujų knygų.
Tai, kas neakivaizdu, tampa akivaizdu prieš Pesachą[18]. Miestelis skurdus ir yra nepaprastai sunku deramai atšvęsti Pesachą. Tuomet į pagalbą ateina tėvynainiai kavarskiečiai Amerikoje, kurie kiekvienais metais išsiunčia reikiamą sumą dolerių ir pasidaro lengviau.
Kavarske taip pat yra „požarne“[19]. Čia verta stabtelėti ir atkreipti dėmesį į reiškinį, kuris yra retenybė dabarties antisemitinėje atmosferoje: žinomas Amerikos lietuvis vardu „Kalibertas“[20], gana dažnai čia parvykstantis iš Amerikos, be kitų gausių aukų, kuriomis labai dosniai rėmė krikščioniškas institucijas, taip pat paskyrė 4000 litų auką Kavarsko beis medrašo [pastato statybos] užbaigimui. Kaip rėmėjas, lydimas daugybės krikščionių, jis beis medraše sakė kalbą nuo bimos[21]. Savo kalboje be kita ko akcentavo, kad jį labai džiugina geri vietos lietuvių ir žydų santykiai, pabrėžė tikintis, kad tokie jie taip pat bus ir ateityje. Jau daugelį metų tas pats žmogus dosniai rėmė ir ugniagesių komandą, [padėdamas] su motoriniu siurbliu ir kita reikalinga įranga, pabrėždamas, kad pirmiausia tai turėtų būti [bendras] turtas, nepaisant tautinių ar religinių skirtumų.
Humanitarinė šio Amerikos lietuvio pagalba lėmė (nors kalbama, kad prie šio reikalo smarkiai prisidėjo vietos inteligentija), kad lietuvių ir žydų santykiai toli gražu nėra įtempti. Viskas tik į gera!
Išnašos:
[1] Ts. H. R., Kovarsk, Folksblat, nr. 158, 1935-07-15, z. 5.
[2] 1932 m. prie Kavarsko šaltinio buvo įrengtas tvenkinys ir paleista pirmoji elektrinė, kurios gaminama elektra apšvietė Kavarsko parapijos pastatus ir jų aplinką.
[3] Beis medraš – heb. Studijų ir maldos namai.
[4] 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis Kavarske gyveno 436 žydai, kas sudarė 42 procentus visų miestelio gyventojų.
[5] I pasaulinis karas.
[6] Turima galvoje medienos pirklių veikla, jų dideliais kiekiais superkama mediena, kuri buvo transportuojama iki upės ir sielininkų plukdoma Šventosios upe pasroviui iki sutartos vietos.
[7] XX a. IV dešimtmečio pradžioje.
[8] Pasaulinė ekonomikos krizė.
[9] Masekhet Taanit – heb. Pasninkas iš kančios. Mišnos traktatas, skirtas pasninko dienoms, apimančioms tiek bendruomeninius, tiek individualius pasninkus, kurių datos yra nustatytos, ir tuos, kurie nustatomi laikas nuo laiko, reaguojant į įvairius neigiamus reiškinius bei įvykius, jų praktikai ir maldoms. Šiame kontekste turima galvoje, kad su menkais uždarbiais pasninko praktikų mokytis nereikia, realybėje su jais buvo susiduriama dažniau nei numatoma religiniuose tekstuose.
[10] Rachmone-litsla’n – heb. Apsaugok mus, Dangau. Paprastai tariama religingų žydų iškart po to, kai pasakomas siaubą, pasibjaurėjimą keliantis, nemalonus dalykas.
[11] Reiškia, kad iš žuvies likusi tik oda ir nugarkaulis, nes žuvies filė jau buvo panaudota kitiems patiekalams ruošti.
[12] Krupnikas – saldaus aitroko skonio gėrimas, gaminamas iš stiprios degtinės, medaus ir žolelių.
[13] Pagal mokymosi kryptį mokykla turėjo priklausyti Javnės, religinės ortodoksinės krypties su dėstomąja hebrajų kalba, švietimo tinklui.
[14] Gemilas chesed – hebr. Gailestingumo paskola. Organizacija, teikianti beprocentes paskolas ir dotacijas nepasiturintiems asmenims arba žydų bendruomenės nariams, susidūrusiems su finansiniais sunkumais.
[15] Refua shlema – hebr. Visiškas pasveikimas. Draugija, kurios tikslas – padėti ligoniams, rūpintis ligonių ir jų šeimų poreikiais, padedant atsistatyti sergantiesiems ar susižalojusiems asmenims.
[16] Autorius kabutes panaudojo, matyt, todėl, kad ne visi pagal objektyvius amžiaus kriterijus atitiko jaunuomene apibrėžiamą visuomenės dalį, bet apibendrintai įvardinti jaunimu dėl savo iniciatyvumo, entuziazmo, aktyvumo paprastai asocijuojamo su jaunyste.
[17] Kabutės panaudotos greičiausiai todėl, kad tai buvo ne profesionalūs teatriniai pastatymai, bet mėgėjiški vietinių, neabejingų kultūrai ir švietimui, saviveikliniai pasirodymai.
[18] Pesach – hebr. Praėjo pro šalį. Žydams viena svarbiausių judaizmo religinių metinių švenčių.
[19] Ugniagesių savanorių komanda, kurių narių daugumą sudarė žydai. Šnekamojoje jidiš kalboje buvo vartojamas slaviškas jos pavadinimo atitikmuo.
[20] Pranciškus Kalibatas [Frank P. Kalibat] – (1884 m. Žvirblėnų km., Anykščių raj., 6 km nuo Kavarsko miestelio–1963 m. Niuarkas, JAV), vaistininkas, verslininkas, mecenatas. Apie 1901 m. P. Kalibatas išvyko mokytis ir dirbti į Maskvą (Rusija), o po 5 metų emigravo į JAV. Uždarbiavo fabrike, kitose įvairias paslaugas teikusiose kompanijose bei pradėjo studijuoti farmaciją. Apie 1913 m. jis tapo JAV piliečiu, įsikūrė Niuarke (Newark, Naujojo Džersio valstija) ir ten liko iki gyvenimo pabaigos. Ėmęsis vaistų verslo ir valdydamas vaistinę „Frank P. Kalibat Drug Store", P. Kalibatas praturtėjo. Kas treji metai grįždamas į Lietuvą, jis domėjosi gimtojo krašto plėtra ir nuolat asmeninėmis lėšomis rėmė įvairias veiklas bei iniciatyvas, taip išgarsėdamas kaip svarbiausias Kavarsko krašto mecenatas. Paskutinį kartą Lietuvoje P. Kalibatas lankėsi 1936 m. P. Kalibatas buvo apdovanotas Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungos 3-iojo laipsnio ženklu „Artimui pagalbon".
Daugiau žr. https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1353 [Žr. 2023-12-04]
[21] Nuo bimos buvo skaitoma Tora. Būti pakviestam ant bimos buvo laikoma garbe.
