Šiais metais Lietuvos istorijos institutas planuoja išleisti knygą „Mūsų miestelis“. Tai publikacijų iš tarpukaryje Lietuvos žydų švietimo draugijos leisto dienraščio Folksblat rinkinys. 1935–1936 m. publikuoti straipsniai jidiš kalba atskleidžia tuometės Lietuvos provincijos gyvenimą žydų akimis. Dalis būsimo leidinio publikacijų su paaiškinimais ir aprašomą laikotarpį atspindinčiomis miestelių fotografijomis bus skelbiamos 15min. Rengiamos knygos „Mūsų miestelis“ sudarytoja – Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoja dr. Eglė Bendikaitė. Projektas rengiamas vykdant ilgalaikę mokslo programą „Konflikto genealogija modernėjančioje visuomenėje. Lietuvos atvejis (XIX–XX a.)“
Geršuni. Žeimelis[1]
Mano miestelis susideda iš turgaus aikštės, kuri yra pačiame jo centre, ir keturių gatvių, besidriekiančių į skirtingas puses. Čia turime ir pagrindinę – Geležinkelio – gatvę. Ji grįsta dideliais smailiais akmenimis ir kai bruku[2] važiuoja vežimas, jis šokinėja nuo vieno šono ant kito ir rodosi, kad jis tuoj tuoj versis kūliais.
Dvi namų eilės išsirikiavusios nemenku atstumu, o už jų – laukai iki geležinkelio linijos. Vienaukščiai mediniai ir mūriniai namai, tačiau visi jie praktiškai beveik tapačiai atrodantys.
Namas susideda iš akmens fundamento ir antstato, kuris yra iš plytų sumūrytas arba iš medžio suręstas ir tokio aukščio, kad žmogus galėtų stovėti visu savo ūgiu, tuomet perdanga ir virš jos – stogas, kurio šlaitai iš abiejų pusių sueina į smailę[3]. Taip pat dar yra langai, kurie šviečia lyg saulės, tuo tarpu, kol lempos nedega, jie išveizi tartum pražiotos burnos.
Turgaus aikštėje galima rasti visas didžiąsias miestelio parduotuves, todėl ant kiekvienos trobos iškabinta net po keletą iškabų. Tos iškabos yra įvairiausių spalvų, nes kiekvienas nori, kad jo ir tik jo iškaba atrodytų pati dailiausia.
Šalimais prie abiejų turgaus aikštės pusių stovi dvi bažnyčios: viena aukštesnė, kita kiek žemesnė. Ant aukštosios bažnyčios[4] [bokšto] kabo laikrodis. Vasaros laiku galima stebėti, kaip parduotuvės savininkai kas kartą žiūri į šitą laikrodį tarsi tai būtų jų darbas. Kiti gi dar išsiima iš kišenės savo pačių laikrodį ir nustato jį pagal miestelio laikrodį, tuomet patenkinti grįžta atgal į savo parduotuvėles.
Pro miestelį taip pat teka upeliukas, tiksliau yra norima jį vadinti upeliu, nors iš tikrųjų tai yra tik kiek platesnis griovys, kuris vingiuoja per miestelį ir įteka į upę (tikrą upę)[5]. Upelis teka per žalią lanką, kuri plyti už miestelio. Žmonės vasaros laiku ten eina maudytis ir tuo pat metu pasijausti truputį dačnikais[6].
Miestelis ratu apjuostas miško, kuris savo slėpinių gausa vilioja leistis miškan karštomis vasaros šabo dienomis. Ir tuomet miestelis ištuštėja.
Bet ateina ruduo su savo nesibaigiančiais lietumis, lyja… Smulki dulksna ištisą dieną ir dangus aptrauktas pilkais debesimis, ir, kai pažvelgi pro langą, apima susierzinimas – po velnių, ar kada nors nustos lyti? Vakare gatvėje nesimato nė gyvos dvasios ir tuomet pačios gatvės su savo namais atrodo kaip eilės gyvų kapų, o žybsinčios elektrinės lemputės – kaip mirties metinių žvakės[7]…
***
Miestelyje gyvuoja keletas organizacijų: „kairieji“, revizionistai ir iniciatyvinė grupė žydų valstybininkų[8] ir prie jų dar bendrieji [sionistai][9], kurie visur yra per vidurį, todėl jie taip ir vadinasi – visuotinai paplitę[10]! Vykdo jie savo politiką, bet aktyviausią veiklos fazę pasiekia per kongresų rinkimus[11], kai kiekvienas ieško balsų savo partijai. Atvyksta pranešėjas, kyla susirūpinimas iš „rėmėjų“ ir „boikotuotojų“ pusės. Vienas šaukia: „Neikite, ar jūs nežinote, ką jis pasakys“? Kitas gi rėkia visiškai priešingai: „Ko jūs jo klausote, ką sau manote, kad jūs būsite laimingi“?
Šiais metais[12] revizionistai nebevyko į kongresą, bet jie nepraleido progos sukelti triukšmą, nors agitavo už jiems artimai pažįstamą partiją[13].
Jau praėjo nemažai laiko nuo kivirčų ir politikavimo, bet miestelio visuomenės reikalų gerinimui jiems vis nėra laiko ir apskritai to nėra jų dienotvarkėje.
Tik vienintelį kartą per visą laiką buvo norima „atnaujinti“ biblioteką ir tą patį kartą taip pat dėl „politikos“. Bibliotekos valdyboje buvo atstovų iš silpnesnių priešiškų politinių partijų, „daugumos partija“ to negalėjo leisti ir su devizu „jie vis tiek nieko neveikia“ juos iš valdybos išmetė. Jau tuoj bus dveji metai, kai „veikėjai“ iš „daugumos“ nieko neveikia.
Po truputį, palaipsniui atsiranda nuojauta, kad žydai iš užimamų ekonominių nišų bus išstumti.
Kadaise beveik visos parduotuvės, išskyrus vieną, buvo žydų. Šiandien dienai turime „tendenciją“, pagal kurią paveikslas visiškai persimainęs.
Konkurencinė kova prieš žydų prekybininkus yra vykdoma žaidžiant „patriotiniais jausmais“, juoba su specifiniu poskoniu dėl įvykio, kuris nutiko prieš kelerius metus su veterinarijos gydytoju.[14] Mūsų miestelis garsėja kaip linininkystės centras ir pusė žydų iš to užsidirba pragyvenimui. Šiuo metu atrodo, kad norima perimti iš žydų rankų prekybą linais, o linų pirkliai dairosi naujų vietų ir pirmoje vietoje – Palestina.
Miestelyje taip pat veikia žydų liaudies bankas, kuris metai iš metų klimpsta į vis gilesnį deficitą ir bijomasi, kad jis turės galutinai užsidaryti. Tiems, kuriems būtinos banko paslaugos, būtų sunku su juo susisiekti...
Toks jausmas, kad po kojomis siūbuoja žemė...
[1] Geršuni, Žeimelis, Folksblat, nr. 235, 1935-10-16, z. 6.
[2] Brukas – akmenų grindinys.
[3] Nuo seno naudojama klasikinė simetrinė dvišlaičio stogo konstrukcija.
[4] Galvoje turėta Žeimelio evangelikų liuteronų bažnyčia, viena seniausių liuteronų bažnyčių Lietuvoje ir Latvijoje, pastatyta 1540 m., o 1653 m. perstatyta į mūrinę.
[5] Per miestelį teka Beržtalio upelis, kuris įteka į Yslykį, o tas savo ruožtu į Lielupę, į antrą pagal baseino plotą upę Latvijoje.
[6] Taip buvo vadinami žmonės, kurie vykdavo vasaroti, t. y. atostogauti, į užmiestį prie vandens telkinių.
[7] Yortsayt (jid. metai laiko). Yortsayt žvakė yra atminimo žvakė, kuri pagal judaizmą uždegama mirusiesiems atminti, minint mirties metines.
[8] Žydų valstybės partija, dar kitaip – grosmanistai, pavadinti pagal organizacijos lyderio Mejerio Grosmano pavardę.
[9] Algemeine Tsionistn (jid. bendrieji sionistai).
[10] Žodžių žaismas: Algemeine – bendras, Al - gemeine – visa apimantis.
[11] Kongresais buvo vadinami pasauliniai sionistų kongresai, į kuriuos visos sionistinės pakraipos organizacijos stengėsi išsiųsti kuo daugiau kandidatų. Delegatų mandatų skaičius buvo proporcingas išplatintų šekelių kiekiui.
[12] Sionistų kongresas 1935 m.
[13] Turima galvoje grosmanistai, pagal savo idėjas ir tikslus artimiausi revizionistų partijai.
[14] Antisemitinė istorija su ritualinio mito elementais.
