Dabar populiaru
Tiesiogiai
Publikuota 2022 10 19, 19:03

★★★★★ / Priklausomybės, triumfas ir nuopuoliai T.Ditlevsen „Kopenhagos trilogijoje“

Garsios poetės kelias į sėkmę, triumfas ir nuopuoliai, vedybos ir skyrybos, priklausomybės ir kiti vidiniai demonai derinant kūrybinį gyvenimą su šeimos gyvenimu – visa tai rasite vienos garsiausių danų poetės Tove Ditlevsen memuaruose „Kopenhagos trilogija“ (knygą išleido leidykla „Tyto alba“, iš danų į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Bivainytė).
„Kopenhagos trilogija“
Knygos viršelis / Guodos Kavaliauskaitės nuotr.

T.Ditlevsen debiutavo 1939 metais kaip poetė ir iki pat savižudybės 1976 metais buvo viena žinomiausių Danijos autorių, parašiusi 29 knygas. Deja, anglakalbiame pasaulyje autorė išgarsėjo tik visai neseniai, 2019 metais, kada trečioji trilogijos dalis buvo išversta į anglų kalbą ir galiausiai visi trys romanai buvo išleisti viena knyga „Kopenhagos trilogija". T.Ditlevsen pripažįstama kaip viena iš autofikcijos žanro, memuarų ir romano hibrido, pradininkių, jos kūryba yra įtraukta į privalomų skaitinių sąrašus Danijos mokyklose, o „Kopenhagos trilogija“ pateko į „The New York Times“ geriausių 2021 m. knygų dešimtuką.

„Kopenhagos trilogija“ – trijų dalių memuarai, pradedami T.Ditlevsen vaikyste, kurią ji praleido kaip nesuprastas vaikas, mergaitė, trokštanti tapti poete, tęsiami jos jaunystės istorija pabaigus kelias klases ir bandant užsidirbti pragyvenimui, pirmaisiais kūrybiniais bandymais, pirmosiomis meilėmis ir baigiami suaugusios moters gyvenimu, kai T.Ditlevsen jau tapo garsia rašytoja, daugiavaike motina ir beviltiška (vėliau – besigydančia) narkomane.

Kaip ir kitos garsios ir populiarios pasaulyje rašytojos Elenos Ferrante „Neapolio sagos“ herojė Lena, T.Ditlevsen auga izoliuotame, skurdžiame darbininkų klasės rajone, kuriame vaikai, o ypač merginos, neturėtų svajoti užaugti rašytojais. Ne vienam kils noras tapatinti T.Ditlevsen trilogiją su E.Ferrante saga. Abi istorijos pasakoja apie panašų gyvenimo kelią, kuriame siekiama išsivaduoti iš vargingos aplinkos, įgyvendinti kūrybines svajones. Atrodo, kad abi autorės siūlo panašias galimybes: meną ir meilę. Kartu abi istorijos perteikia ir istorinį atitinkamos šalies bei pasaulinių įvykių kontekstą. Skirtumas toks, kad T.Ditlevsen pasakoja tikrą savo gyvenimo istoriją, o E.Ferrante – pramanytą.

Ne vienam kils noras tapatinti T.Ditlevsen trilogiją su E.Ferrante saga.

Nepaisant to, kad T.Ditlevsen ankstyvojo gyvenimo faktai šiurkščiame Kopenhagos Vesterbro rajono kampelyje buvo pilki ir dažnai pakankamai žiaurūs: motinos šaltumas ir smurtas, į valdžią kilo Hitleris, tėvas neteko darbo, vidurinėje mokykloje baigėsi T.Ditlevsen mokslai, o iš jos svajonių tapti poete visi aplinkui tik šaipėsi, – visa tai pirmoje trilogijos dalyje „Vaikystė“ aprašyta nepaprastai vaizdinga, metaforiška kalba. Jos mintys vaikystės tema priverčia stabtelėti ir tiesiog ištisas pastraipas skaityti dar ir dar, kol atkrapštai jose visus užslėptus sluoksnius „Visus bjaurius ir nesėkmingus dalykus vadiname gražiais, tik niekas nežino, kodėl. Iš vaikystės išlipti neįmanoma, ji tvyro šalimais lyg kvapas. Gali jį užuosti kituose vaikuose, kiekviena vaikystė turi savo kvapą“ arba „Vaikystė tamsi, ji unksčia it rūsyje uždarytas, pamirštas žvėrelis. Ji nevalingai virsta iš burnos ir garai šaltyje, kartais ji per maža, kitais kartais – per didelė. Niekada nebūna tinkamo dydžio. Tik nusimetęs kaip išnarą gali ją ramiai stebėti, aptarinėti it išgydytą ligą. Dauguma suaugusiųjų teigia turėję laimingą vaikystę, galbūt jie tuo tiki, bet aš – ne. Tiesiog manau, kad jiems pasisekė ją pamiršti.“ .

Antroje trilogijos dalyje „Jaunystė“ herojė veržiasi išlipti iš vaikystės karsto. Ji nori kuo greičiau tapti suaugusia: ištekėti, susirasti gerą vyrą, kuris ją išlaikytų, susilaukti vaikų. Ji nori tapti puikia poete-moterimi. Ji svajoja peržengti savo tėvų socialinę klasę, kad galėtų gyventi patogų gyvenimą. T.Ditlevsen persiimtos gyvenimo patirtys iš savo motinos pavyzdžio, kaimynystėje gyvenančių mergaičių išmokė ją, kad mergina stabilią gyvenimo padėtį randa per vyrą. Jos galvoje mintis apie vyrą, kuris galėtų perskaityti jos poeziją ir leisti jai įeiti į literatūros pasaulį, yra lygiavertė idėjai apie vyrą, kuris galėtų ją vesti ir suteikti jai stabilų gyvenimą. Kai jai sukanka 18 metų ir pagaliau suranda redaktorių, norintį paskelbti vieną iš jos eilėraščių, ji yra pasirengusi ištekėti už šio vyro. Ir išteka, nors jis vyresnis už jos tėvus.

Jos galvoje mintis apie vyrą, kuris galėtų perskaityti jos poeziją ir leisti jai įeiti į literatūros pasaulį, yra lygiavertė idėjai apie vyrą, kuris galėtų ją vesti ir suteikti jai stabilų gyvenimą.

Visais aprašomais laikotarpiais T.Ditlevsen prieglobsčiu nuo kasdienio gyvenimo sunkumų tampa poezijos rašymas: „Nešdama puodelius į virtuvę pajutau, kaip viduje it apsauginė plėvė ėmė skleistis ilgi, keisti žodžiai“. Kartu tai suteikia jai viltį pabėgti ir iš supančios aplinkos: „Link to einu tamsiais, vingiuotais keliais. Būtent tai suteikia jėgų kas rytą atsikelti". Ji ima tikėti, kad jei užsidirbs pragyvenimui naudodama rašiklį, jai nereikės dirbti tarnaite. Tačiau tai yra miražas, nes į šį išsilaisvinimą poezija siūlo tik labai siaurus kelius. T.Ditlevsen, kaip ir kita rašytoja Virginia Woolf, svajoja apie savo kambarį, kuriame galėtų ramiai rašyti. Kai galiausiai sutaupo pakankamai pinigų, kad galėtų išsikraustyti iš tėvų namų, išsinuomoti kambarį ir nusipirkti rašomąją mašinėlę, ji priversta rašyti poeziją Hitlerio kalbų fone, sklindančių per plonas sienas iš buto šeimininkės, nacių gerbėjos, kambario.

Paskutinėje trilogijos dalyje, pavadintoje „Priklausomybė“, heroję randame vienišą pirmosios santuokos guolyje, kuris, deja, yra atskirtas nuo gerokai vyresnio sutuoktinio. Daniškas šios dalies pavadinimas „Dovana“ turi dvigubą reikšmę: „vedęs“ ir „nuodas“. Knygos į lietuvių kalbą vertėja Aurelija Bivainytė visgi pasirinko šios dalies pavadinimo vertimą iš anglų kalbos, kuris reiškia „priklausomybę“. Šis pavadinimas gali apibūdinti ir priklausomybę, kurią žmona gali jausti savo vyrui – ypač sisteminio seksizmo formuotoje visuomenėje, kur vyras turi aprūpinti žmoną, ir priklausomybę, kurią narkomanas jaučia kvaišalams. T.Ditlevsen herojės atvejui tinka visos keturios reikšmės.

Narkotikai T.Ditlevsen suteikia panašų palaimos jausmą kaip ir rašymas: jie ištraukia iš kasdienio gyvenimo, kuris vis dar yra niūrus, nepaisant to, kad šiuo metu ji tapo turtinga ir sėkminga rašytoja. Tačiau būtent ši priklausomybė neleidžia užsiimti jos svarbiausia veikla – rašymu, tuo, kas jai iš tikrųjų rūpi. Žodžiai, kurie jai nuo vaikystės buvo didžiausia paguoda ir išsigelbėjimas, jai nebepasiekiami. Netgi savito humoro jausmo, kuris padėjo T.Ditlevsen ištverti sunkius santykius su tėvais, paauglystės skurdą, pražūtingą pirmąją santuoką ir skyrybas – jo taip pat netenka. Liko tik plikas jos priklausomybės faktas, pateiktas mums su dideliu ir niokojančiu paprastumu.

Liko tik plikas jos priklausomybės faktas, pateiktas mums su dideliu ir niokojančiu paprastumu.

Be abejo, didžiąja dalimi tai yra knyga apie vaikystės traumas ir jos atgarsius. Nors pirmosios leidyklos, vertinusios autorės kūrybą, priekaištavo, kad ji per daug prisiskaičiusi Freudo (nors, pasirodo, ji net negirdėjusi apie jį), tačiau šioje trilogijoje psichoanalitikams medžiagos tikrai apstu. Pradedant T.Ditlevsen motinos paveikslo analize, tęsiant jos įtaka vaikams ir jų tolesniems gyvenimams jau suaugus. Apmąstymų ir savistabos kūrinyje netrūksta, tačiau svarbiausios, gyvenimą keičiančios akimirkos gali būti sublimuotos į du ar tris sakinius arba dialogo eilutes: „Petidinas, pavadinimas skamba lyg paukščių giesmė. Nusprendžiu niekada nepaleisti vyro, galinčio man suteikti tokį neapsakomą, palaimingą malonumą“. Tai, kad visi šie, ją „skandinantys“, norai mums pateikiami taip tiesiai šviesiai, suteikia „Kopenhagos trilogijai“ didžiulę emocinę galią.

„Kopenhagos trilogijoje“ T.Ditlevsen pasakoja iš jaunos merginos perspektyvos, sąmoningai pasirinkus ramų ir naivų pasakotojos balsą. Tai nuginkluojamai geniali literatūrinė technika, leidžianti rašytojui pristatyti save pasauliui be atsiprašymų, nesiteisinti už savo netobulumą ir praeities klaidas.

Trilogijos viena svarbiausių temų, kurią ji gana atvirai aprašinėja, – jos kaip kūrėjos pastangos suderinti kūrybą ir kasdienį šeimyninį gyvenimą. Siekis turėti vaikų atrodo kaip apsėdimas, galutinis moters išsipildymas, tačiau tik vėliau suvokiama, kokių aukų šis vaidmuo pareikalauja iš moters – pradedant gimdymo kančiomis, intymaus gyvenimo problemomis, atitolimu nuo savo vyro ir baigiant laiko, energijos dalinimo tarp kūrybos ir vaiko auginimo rūpesčių, buities. Tačiau net tokius intymius, skausmingus moteriai sprendimus („atsikratyti“ kitų nepageidaujamų kūdikių, kurie dar labiau trukdys jos gyvenimui) ji aprašo trikdančiu atvirumu, visiškai apnuoginusi save. Tarsi visa šia laikysena ji sakytų – taip, aš nesu tobula, tačiau tai yra mano gyvenimas ir nesvarbu, jis patinka jums ar ne.

Tarsi visa šia laikysena ji sakytų – taip, aš nesu tobula, tačiau tai yra mano gyvenimas ir nesvarbu, jis patinka jums ar ne.

„Kopenhagos trilogijoje“ T.Ditlevsen balsas, pasakojantis apie paslydimus, klaidas, netobulumą, yra nuoširdus ir juokingas, jos pasakojimas ramus, skaidrus, o kartu stingdantis nuo šalčio. T.Ditlevsen savo emocine pasakojimo galia, atvirumu, humoru galiausiai kažkiek priminė kitą, neseniai iš praeities išnirusią amerikietę rašytoją Lucią Berlin, kurios gyvenime taip pat netrūko lūžių ir išbandymų, kovų su priklausomybėmis ir kuri, kaip ir T.Ditlevsen, savo autobiografinėje kūryboje nepabijojo mums parodyti tikrojo savo veido.

Ši trilogija rekomenduojama tiems, kurie vertina vaizdingą kalbą, atvirą ir skaidrų tekstą bei stiprų emocinį pasakojimo užtaisą. Dar manau, kad „Kopenhagos trilogija“ gali būti įdomi ir įkvepianti tiems, kurie patys bando užsiimti kūryba. Autorės vingiuotas kūrybinis kelias, prasidedantis vaikystėje ir besitęsiantis iki tapsmo garsia rašytoja, šioje trilogijoje aprašomas tikrai gana išsamiai ir pagauliai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą