Įžvalgi ir įkvepianti amerikietės psichologės Angelos Duckworth knyga „Atkaklumas. Aistros ir ištvermės galia“ atveria visai naują perspektyvą ir įrodo, kad svarbiausia sėkmės priežastis – tas ypatingas aistros ir ištvermės derinys, kurį autorė ir vadina atkaklumu.
Publikuojame knygos ištrauką.
***
Nežinau, ar ateis tokie laikai, kai mokslininkai sugalvos, kaip išspręsti logistikos ir etikos aspektus, kad galėtume atsitiktinai parinkti vaikus, idant šie keletą metų mokytųsi baleto, ir stebėti, ar bėgant laikui šių užsiėmimų nauda akivaizdi algebros įgūdžiams.
Tačiau mokslininkai yra atlikę trumpalaikių eksperimentų, ar sunkios užduotys moko žmogų įveikti ir dar sunkesnius darbus.
Psichologas Robertas Eisenbergeris iš Haustono universiteto yra pagrindinis šios temos specialistas. Jis atliko tuzinus studijų, kurių metu žiurkėms atsitiktinai tenka padaryti ką nors sunkaus – pavyzdžiui, paspausti lopetėlę dvidešimt kartų, kad gautų vieną rutulėlį ėdalo, arba lengvo – spustelėti tą pačią lopetėlę porą kartų už tą patį atlygį. Paskui Bobas visoms žiurkėms skiria kitą sunkią užduotį. Taip eksperimentuodamas jis gavo tuos pačius rezultatus: palyginti su „nesitreniravusiomis žiurkėmis“, sunkiai už atlygį vargusios keturkojės, atlikdamos antrą užduotį, parodo daugiau energijos ir ištvermės.
Man labiausiai patinka gudriausias Bobo eksperimentas. Jis pastebėjo, kad laboratorijos žiurkės paprastai šeriamos vienu iš dviejų būdų. Vieni tyrėjai naudoja vielinio tinklo piltuvus, pripilamus ėdesio, – žiurkės tąsyk turi graužti maisto rutulėlius pro mažas tinklo akutes. Kiti tiesiog paberia sausiukų ant narvo grindų. Bobas sumanė, kad jei žiurkėms dėl vakarienės teks pasidarbuoti, tai gali pamokyti jas dar labiau pasistengti atliekant sunkią treniruotės užduotį. Būtent tokius įrodymus jis ir gavo. Eksperimentą pradėjo nuo to, kad išmokė jaunas žiurkes už atlygį nubėgti žemyn siaura lentele. Paskui padalijo žiurkes į dvi grupes. Viena grupė gyveno narvuose su ėdalo piltuvais, o kita – kur toliau buvo beriama ant grindų. Praėjus mėnesiui, per kurį žiurkėms teko darbuotis išsikrapštant ėdesio iš piltuvo, šios pasirodė geriau už tas, kurios išalkusios tiesiog nutursendavo paėsti.
Bobo žmona – mokytoja, tad trumpesnius šio eksperimento variantus jis galėjo išbandyti su vaikais. Pavyzdžiui, vienos studijos metu jis antrokams ir trečiokams duodavo užduotis suskaičiuoti objektus, įsiminti paveikslėlius ir sudėlioti formas – už tai jie gaudavo smulkių monetų. Vaikų įgūdžiams stiprėjant, kai kuriems Bobas užduotis netrukus pasunkino. Kitiems vaikams buvo ir toliau skiriami tų pačių užduočių variantai.
Visus vaikus pagirdavo, visi gaudavo smulkių monetų.
Paskui jau visi vaikai gavo varginančią užduotį, kuri absoliučiai skyrėsi nuo ankstesnių: ant popieriaus lapo perrašyti sąrašą žodžių. Bobo gauti duomenys visiškai atitiko rezultatus su žiurkėmis: vaikai, treniravęsi atlikti sunkias (o ne lengvas) užduotis, per perrašymo užduotį stengėsi labiau.
Bobo išvados? Darbštumo galima išmokti dirbant.
Pagerbdamas ankstesnį Seligmano ir Maiero darbą apie išmoktą bejėgiškumą, kai, negalėdami išvengti bausmės, gyvūnai buvo paskatinti pasiduoti gavę antrą sunkią užduotį, Bobas šį reiškinį pavadinimo išmoktu darbštumu. Pagrindinė jo išvada paprasta: vadinasi, galima įsisąmoninti ryšį tarp sunkaus darbo ir atlygio. Bobas pasakytų ir daugiau: tiesiogiai nepatyrę ryšio tarp pastangos ir atlygio, gyvūnai – tiek žiurkės, tiek žmonės – nusmunka į tingumą. Taip jau mus suformavo evoliucija, kad vengiame kalorijas deginančių pastangų.
Kai pirmą kartą perskaičiau Bobo darbą apie išmoktą darbštumą, mano dukra Lucy dar buvo kūdikis, o jos sesuo Amanda jau pradėjusi vaikščioti. Tuoj supratau, kad nesu tikusi tam vaidmeniui, kurį Bobas atliko savo eksperimentuose. Man buvo sunku sukurti mokymuisi reikalingą atsitiktinumo elementą – kitaip tariant, tą aplinką, kur reikštųsi pripažinta taisyklė: Jei dirbsi iš peties, pelnysi atlygį. Jei nesistengsi, atlygio negausi.
Aš išties stengiausi palaikyti tą atgalinį ryšį, kurio, kaip žinojau, mano vaikams reikia. Mačiau, kad tiesiog entuziastingai jas giriu už bet ką. Tai ir yra viena priežasčių, dėl kurios užklasinė veikla – daug palankesnė dirva atkaklumui ugdyti. Treneriams ir mokytojams tenka užduotis atkaklumo mokyti ne savo berniukus ir mergaites.
Baleto pamokose kiekvieną savaitę mano mergaičių laukdavo nuostabi mokytoja. Jos aistra baletui buvo užkrečiama. Vaikus ji palaikė ne menkiau nei aš pati, o atvirai kalbant, buvo už mane reiklesnė. Kai mokinė įlinguodavo į pamoką pavėlavusi, jai būdavo perskaitoma griežta paskaita apie pagarbą kitų laikui. Pamiršusioji triko ar baleto batelius visą pamoką sėdėdavo ir žiūrėdavo, kaip kitos daro judesius, nes dalyvauti be aprangos neleidžiama. Neteisingas judesys būdavo taisomas ir kartojamas be galo, kol pagaliau atitikdavo aukštus mokytojos reikalavimus. Kartais prie šių pratybų ji pridurdavo trumpučių paskaitų apie baleto istoriją – ir apie kiekvieno šokėjo atsakomybę tęsti šią tradiciją.
Žiauru? Nemanau. Aukšti reikalavimai? Tikrai taip.
Tad baleto repeticijose, labiau negu namuose, Lucy su Amanda mokėsi formuotis susidomėjimą, uoliai kartotis dalykus, kurių dar negeba padaryti, vertinti savo „aš“ pranokstantį pastangų tikslą, ir kai blogos dienos galiausiai tapo geros, įgyti vilties stengtis – ir dar kartą pasistengti.
Angela Duckworth. Atkaklumas: aistros ir ištvermės galia. Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke. L.: Kitos knygos, 2017.
