Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 26d. 16:24

R.Parafinavičius apie savo knygos herojų: „Jis yra beveik doras – leidžia man pasijusti pranašesniu“

Rolandas Parafinavičius
Andriaus Lamausko nuotr. / Rolandas Parafinavičius

Šiaulietis fotografas Rolandas Parafinavičius sudrebino literatūros pasaulį savo pirmąja grožine knyga „Fotografas“. Pagrindinis herojus – Aleksas Pietinis. Akimirksniu kyla klausimas, ar tai autobiografija? Ar dabar visose šiaulietiškose knygose bus žodis „pietinis“? Ar tai Rimanto Kmitos „Pietinia kronikų“ perkūnijos aidas?

Knygos „Fotografas“ autorius Rolandas Parafinavičius visada randa netikėtą atsakymą į bet kokį klausimą. Kas nutiks, jei koks konkurentas išpirks visas knygas ir niekam neliks? „Teks išleisti daugiau“, – ramiai šypteli autorius.

R.Parafinavičiaus talentu rašyti mažai kas abejoja. Daug kas pamena jo gyvus ir vaizdingus straipsnius įvairiose žiniasklaidos priemonėse. Nemažai yra skaitę ir jo pirmąją knygą, kurios niekas nevadina grožine.

Žanetos Bytautienės nuotr./Rolandas Parafinavičius
Žanetos Bytautienės nuotr./Rolandas Parafinavičius

Tai buvo žurnalisto užrašai, pasakojimai ir prisiminimai iš vienos baisiausių šimtmečio istorijų apie tai, kaip motina pražudė du savo vaikus, o vėliau demonstratyviai jų ieškojo. Knyga vadinasi „Motinos rankos“.

Pasirodo, kai buvo išleista geniali Rimanto Kmitos knyga „Pietinia kronikas“, R.Parafinavičius savo kūrinį jau buvo įpusėjęs.

Iki šiol tyčia neskaitė šios knygos, kad visokie „šiaulietiškumai“ nesidubliuotų. O jų, anot autoriaus, yra nemažai. Galbūt kažkas ir suskambės panašiai, tačiau tai tik dėl to, jog Aleksas Pietinis tikrai yra nemažai visko nuveikęs Pietiniame miesto rajone.

Apie ką ši knyga? Autorius šiek tiek išduoda ant knygos viršelio. Tiesa, nuo to tik dar daugiau mįslių – kaip vienas kadras iš praeities gali supainioti daugelio likimus.

– Greitai visi galės paskaityti jūsų knygą. Kaip apibūdintumėt pagrindinio herojaus savybes, charakterį? Čia dėl viso pikto, jei reikėtų statyti filmą knygos motyvais. O gal jis yra senamadiškas ir dar juosta fotografuoja?

– Aleksas Pietinis yra žmogus su įskilusia siela. Jis nori būti doras. Ir net laimingas. Dar jis nori nesuderinamų dalykų – sušlapti lįsdamas į ugnį. Herojus tikrai neužstrigo praėjusiame amžiuje – 2016 metais, kuomet ir vystosi knygos siužetas, jis fotografuoja skaitmeniniu fotoaparatu.

Violetos Ramanauskienės nuotr./Rolandas Parafinavičius
Violetos Ramanauskienės nuotr./Rolandas Parafinavičius

– Jūs taip pat fotografas ir ryški Šiaulių asmenybė. Ar nebus taip, kad esate vienas ir tas pats žmogus? Gal jūs ir herojus turite kokių nors didelių skirtumų?

– Mes labai skirtingi. Aš esu tikras, o jis yra popierinis, valdomas mano užgaidų. Jis negali daryti įtakos mano gyvenimui, o aš stumdau jį kur noriu ir priverčiu daryti beprotiškiausius dalykus. Pamenu rašymo procesą – atsibundu ir imu svarstyti: ir ką gi tu, Aleksai Pietini, šiandien nuveiksi, kad man būtų smagiau gyvent? Aš valdau jo likimą ir esu dėl to pasipūtęs. O jis yra beveik doras – leidžia man pasijusti pranašesniu.

– Kokia buvo pradžia? Paskatinimas pradėti rašyti knygą? Juk tai jau antra knyga, bet pirma grožinė.

– Ta pradžia… O kokia pradžia būna, kai žmogus kitiems pasakoja anekdotą? Tikriausiai savo pasakojimu nori sukurti jiems nuotaiką, pramogą, atkreipti dėmesį į absurdiškus žmogaus bruožus, perteikti užkoduotą mintį. Anekdotas yra trumpa istorija. O romanas – ilga. Tokios istorijos neįsiminsi – reikia užrašyti. Jau dabar neprisimenu visko, ką parašęs – reiks paskaityti.

– Gal knygoje yra kokių šiaulietiškumų, kurie susiję su fotografija?

– Šiaulietiškumą visų pirma išduoda tarmė. Deja, visokie šou veikėjai ją darko kaip išmanydami. Bene vienintelis Mindaugas Stasiulis (beje, ne šiaulietis) kone idealiai perteikia šiaulietišką slengą.

Kiti šiaulietiškumo bruožai yra mažiau apčiuopiami. Miestas per du pasaulinius karus buvo kone visiškai nušluotas, bet vėl ir vėl prisikėlė. Gal Šiauliai tą bruožą perdavė gyventojams – užsigydai kruvinus kelius ir eini toliau lyg niekur nieko. O gal tai tik mylimo miesto romantizavimas.

Alvydo Kučo nuotr./Rolandas Parafinavičius
Alvydo Kučo nuotr./Rolandas Parafinavičius

– Užauginote didžiulę fotografų bendruomenę Šiauliuose. Tai bendruomenė „Fotografijos namai“. Juos šiauliečiai jau seniai vadina bildukais. Gal knyga kažkaip orientuota į tokią bendruomenę? Gal kiekvienas fotografas ten kažką atpažins?

– Knyga orientuota į visas bendruomenes. Be abejo, pagarbą pasauliui verta pradėti rodyti nuo arčiausiai esančio kiemo. „Fotografijos namų“ bendruomenė man yra brangi, bet fotografija tėra užsiėmimas, kuris nėra svarbesnis už jokį kitą.

Bendražmogiškos temos suprantamos visiems. Na gerai, kažkas nesupras vieno ar kito specifinio termino, bet nuo to tik daugiau intrigos. Jeigu ras pažįstamų bruožų – irgi.

Andriaus Lamausko nuotr./Rolandas Parafinavičius
Andriaus Lamausko nuotr./Rolandas Parafinavičius

– Meilė. Kas ji yra autoriui ir kas ji – knygos herojui? Gal fotografui yra galimybė susipainioti – kai moki kurti vaizdą akyje ir matricoje, gal kartais save apgauni, sukurdamas svajonių princesę, kuri realybėje yra visai kitokia?

– Svarstant apie meilę, mano ir herojaus nuomonės sutampa – ji trokštama, bet sunkiai paaiškinama. Meilę bendrąja prasme nesunku apibūdinti – šypsokis pasauliui nesitikėdamas atlygio.

O va meilė tarp dviejų žmonių yra neįmanoma „tau nežinant“. Jeigu vienas nežino, kitas nežino, tada atsiranda trečias. Meilė tarp dviejų labai sudėtinga.

Čia ir protu nevaldomi instinktai daugintis, ir liguisti drugelių virpėjimai, ir noras dovanoti save, ir įskiepytos visuomeninės normos, „žinojimas“ kaip turi būti, ir pragaras bei dangus pakaitomis. Gal meilė yra gebėjimas atsisakyti pusės savęs mainais į kito pusę? Va, turbūt taip ir yra. Harmonija ir pusiausvyra tarp kraštutinumų yra meilė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/