Prieš sėsdama rašyti apie susitikimą Paryžiuje su R.Cusk, 11 romanų, keturių negrožinių kūrinių autore, prestižiškiausių literatūros premijų laureate, „NewYorker“ tinklalapyje rugpjūtį perskaičiau jos naują kūrinį „Project“ („Projektas“).
Nuostaba, kurios tikėjausi iš R. Cusk po jos trilogijos „Kontūrai“, „Tranzitas“ ir „Kudos“ bei romano „Parade“ („Paradas“) – kai nėra klasikinio naratyvo, o protagonistė yra filtras kitų istorijoms, per kurias išgrynina tai, kas svarbu, esminio, – užklupo kaip tas vėjas, kurį matai pro langą, žinai, ko laukti, bet patekusi į jo gūsį kažkodėl jautiesi nustėrusi. Man pasirodė, kad „Projektas“ – dar vienas žingsnis į priekį jos kūryboje ir gyvenime. Nes, kaip sako ji pati, rašymas ir gyvenimas jai yra vienas ir tas pats, ir tik susitelkdama į paprastą, kasdienį gyvenimą, ji šio to išmoksta apie rašymą.
Kai susitikome vėsią vasaros dieną, rašytoja man pasakojo apie Paryžių, imigraciją ir literatūrą, meną. Ji užsiminė apie savo vyro ligą, gyvenimo trapumą, (ne)susitaikymą su patirtimi, – su bjauria patirtimi, o kartu ir iš to kylantį stiprumą. Ji kalbėjo apie sudėtingą atminties, prisiminimų mechanizmą, šlovę, kuri suteikia džiaugsmo, bet gali ir sulaužyti, apie tai, kad meno kūrinys neatspindi gyvenimo, veikiau pasako apie jo atvaizdavimo neįmanomumą, tačiau pati meno forma ir yra egzistavimo prielaida, ji pati veikia kaip realybė. Nustebau, kai apie tai perskaičiau ir „Projekte“, kur pasakotojos preciziškai tarsi laborantės išpreparuoti įvykiai ir apmąstymai, nutikę Paryžiuje, papasakoti šiek tiek šaltu, atsiribojusiu, būdingu šiai rašytojai tonu, sujungė dabartinį laiką su buvusiu – su vasara, kavinės terasa, kurioje susitikome, o kartu su nepakeliamu būties trapumu, su meno kūrinio jėga.
Realybės ir kūrybos santykis bei pasaulis, persmelktas smurto ir gilaus liūdesio, iš kurio gimsta menas, – gal tai yra rašytojos temos?
