Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ramūnas Čičelis: tradicija ir jos įtrūkiai (knygų apžvalga)

Knygos
123rf nuotr. / Knygos
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato Vainiaus Bako poezijos knygą „Kaštonų tonai“ ir Romo Zabarausko dokumentinį rinkinį „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“.

Poetas Tomas Venclova viename iš interneto komentarų aktualizavo Antikos dramaturgo Aristofano pjesę, kurioje veikia du herojai: Sokratas ir Streptiadas. Pirmasis dramoje laikosi nuostatos, kad į pasaulį ir tikrovę reikia žvelgti neribojant savo mentalinio ir fizinio žvilgsnio horizontais, būtina tobulinti ir keisti protėvių ir tėvų palikimą, išlaikyti naujovėms atvirą mąstymą, kuris yra tolerancijos, atvirumo kitoniškumui rezultatas.

Streptiadas, priešingai nei Sokratas, tvirtino poziciją, kad žmogaus buvimą įprasmina ir suteikia rėmus, aiškumą ir tikslą būtent polio, senovės graikų miesto-valstybės, ribos, už kurių geriau nekeliauti ir nesistengti mąstyti apie tai, kas yra ar gali būti už tų sienų. Tėvų priesakai ir papročiai, požiūriai yra šventi – jų negalima keisti ir būtina išlaikyti status quo, nes tai garantuoja tęstinumą, žmogaus ir viso polio išlikimą bei klestėjimą. Tokia pasaulėžiūra yra uždara naujovėms, konservatyvi ir nesiekianti giliau interpretuoti tradiciją dabarties kontekste.

Tėvų priesakai ir papročiai, požiūriai yra šventi – jų negalima keisti ir būtina išlaikyti status quo, nes tai garantuoja tęstinumą, žmogaus ir viso polio išlikimą bei klestėjimą.

Apie Sokratą visi žinome iki šiol, Streptiadas – pamirštas veikėjas, kuris šiandien atrodo niekam nesvarbus, nedaug kas apie jį yra bent kiek daugiau girdėję.

Sokratas buvo nekenčiamas mąstytojas, Streptiadas buvo antikinio polio žvaigždė, kuriam sekėsi, buvo pripažintas, tačiau šlovė truko trumpai.

Sokratas mirė ne natūralia mirtimi, Streptiadas – priešingai. Aristofanas pjesėje aukština būtent Streptiadą, o Sokratą smerkia, tačiau šiandien mes žinome tikrąjį herojų ir pralaimėtoją filosofijos ir kultūros istorijos didžiajame pasakojime.

Jauno lietuvių poeto Vainiaus Bako ketvirtoji poezijos knyga „Kaštonų tonai“ yra streptiadiško mąstymo ir eiliavimo įtakos paliesta. Poetas savo eilėraščiais kuria knygos pasakojimą, kurio šaknys glūdi dar lietuvių literatūros klasikų palikime – Maironio kanonas V.Bakui yra neginčijamas autoritetas: eilėdara, socialinės vertybės, motyvų antiavangardinis pobūdis „Kaštonų tonuose“ yra labai ryškūs.

Kitame skyriuje V.Bakas atsiremia į lietuvių estetizmo poezijos istoriją, labiausiai, Henriko Radausko poetinį palikimą – vizualumas, tobulos eilėraščio formos kūrimas, estetinis nesuinteresuotumas nustelbia bet kokią naujumo ir radikalesnio originalumo galimybę. Išsėmęs estetikų palikimą, poetas V.Bakas imasi eksperimentinės XX a. 8-ojo dešimtmečio lietuvių lyrikos tradicijos – eilėraščiai tampa tarytum eskizais, kuriuose svarbiausia yra fiksuoti būseną, lyrinis subjektas kalba jau labiau atitrūkdamas nuo ikinepriklausomybinės poezijos kanonų ir žanrų, eilėraščiai jau ne visada yra rimuoti.

V.Bako „Kaštonų tonų“ anotacijoje rašoma, kad knyga atskleidžia, „kokiais keliais poetas pasukęs“. Iš tiesų V.Bako knyga beveik nerodo jokio originalaus ir savito kelio pasirinkimo, ji primena lietuvių poezijos istorijos sąvadą, kuriame autoriaus santykį su tradicija tiksliausia būtų apibrėžti kaip stilizaciją. Iki autorinės interpretacijos daugelis eilėraščių tiesiog neprieina. Net baigiant skaityti knygą, kai visa lietuvių lyrikos tradicija jau atrodo išsemta ir tikėtina, kad bent paskutiniame eilėraštyje autorius išdrįs prabilti savo balsu, konstatuojama lyrinio subjekto mirtis. Tradicija mirė, taip ir nepratęsta. Jei ji nepratęsta, labai abejotina, ar ji tikrai suprasta. „Kaštonų tonai“ yra knyga, gimusi labiau ne iš įsigyvenimo į būsenas ir mintis, o iš svetimų eilėraščių perskaitymo ir įsiskaitymo į juos iki tokio laipsnio, kad perimami kitų autorių poetiniai balsai, kuriais ir prabylama.

Eilinį kartą tenka konstatuoti, kad daugelis lietuvių poetų ir filosofų nestokoja drąsos, kai reikia tarsi iš natų sugroti jau parašytą partiją, tačiau sukurti ką nors savita pritrūksta kūrybingumo.

Lietuvių poetas ir filmininkas Jonas Mekas viename iš interviu, kalbėdamas apie tradiciją ir avangardą, pabrėžė, kad joks žingsnis į priekį meno istorijoje neįmanomas, jei nukertami ryšiai su tradicija, kurią J.Mekas metaforiškai suprato kaip medį su šaknimis, šakomis, lapais ir viršūnėle.

Avangardas, pasak poeto ir filmininko, įvyksta tuomet, kai medžio viršūnė, aukščiausia šakelė, paauginama bent kelis milimetrus. Taigi avangardas yra tradicijos tąsa, tačiau jį įmanoma tuomet, kai nebijoma kanono, kai su juo mezgamas interpretacinis, o ne atkartojantis santykis. V.Bako „Kaštonų tonai“ yra knyga, kurioje tradicijos „medis“ užkonservuojamas ir niekaip „nepaauginamas“. Eilinį kartą tenka konstatuoti, kad daugelis lietuvių poetų ir filosofų nestokoja drąsos, kai reikia tarsi iš natų sugroti jau parašytą partiją, tačiau sukurti ką nors savita pritrūksta kūrybingumo.

Kita knyga, kuri irgi kvestionuoja santykį su tradicija, yra radikaliai kitokia nei V.Bako „Kaštonų tonai“. Tai – ne meninis, o dokumentinis pasakojimas apie šių dienų Lietuvos gyventojų ir migrantų seksualines mažumas, pavadintas „Lietuva atsiskleidžia: 99 LGBT+ istorijos“. Knygos sudarytojas Romas Zabarauskas surinko beveik šimtą trumpų tekstų, kuriuose parodoma tikroji, mitais ir prietarais nepridengta Lietuvos LGBT+ žmonių situacija dabartinėje Lietuvoje ir užsienyje, emigracijoje. Kiekvienas knygoje savo seksualinę orientaciją atskleidžiantis žmogus yra originalus ne vien seksualumu, bet ir gilia pasaulėžiūra bei moralinėmis nuostatomis.Drąsiai galima teigti, kad „Lietuva atsiskleidžia“ yra autentiškų, nepasidavusių gyvenimo automatizmui žmonių liudijimai apie sunkumus ir pripažinimą, kurį patiria mūsų ar užsienio valstybių visuomenėse. Dauguma šių žmonių niekada nebuvo vedę, „nes taip reikalautų tradicijos“. „Lietuva atsiskleidžia“ aiškiai parodo, kad mūsų visuomenėje jau subrendo žmonių, kurie interpretuoja savo santykius ir juos grindžia ne išankstiniais priesakais, kurie dažniausiai būtų susiję su tradicijos diktuojama prievarta.

Knyga „Lietuva atsiskleidžia“ daug parodo ir apie mūsų laikų emigracijos iš Lietuvos vieną iš priežasčių – neapykantą kitokiam žmogui. Neseniai Lietuvoje gero tono ženklu tapo kova prieš antisemitizmą. Bet juk iš tiesų nuo homofobijos iki neapykantos žydams kaip kitokiems nei lietuviai tėra keli nesąmoningi kolektyvinės pasąmonės žingsniai. Reikalas tas, kad tolerancija visada yra asmeninis požiūris, o homofobija – tai kolektyvinis tamsybinis mąstymas, vedantis ir į fizinę prievartą, kurios, kaip rodo aptariamos knygos autorių pasakojimai, Lietuvos mažesniuose miestuose ir miesteliuose iki šiol yra gausu.

Pagaliau, knyga „Lietuva atsiskleidžia“ kelia klausimą, kokioje visuomenėje mes iš tiesų gyvename: televizinėje, gatvinėje ir policinėje? Kai ekranuose kalbantys žmonės stokoja pagarbos ir tolerancijos ne tik LGBT+ žmonėms, bet ir niekuo neišsiskiriantiems piliečiams, kai mokyklose vaikai gauna pedagoginio ir gatvinio patyčių kultūros auklėjimo mišinį, kai valstybė mano galinti reglamentuoti įstatymu menkiausią žmogaus krustelėjimą visuomenėje, knyga „Lietuva atsiskleidžia“ tampa pasakojimų rinkiniu, kuris sako, kad su mumis daug kas yra negerai ir kad, gyvendami rutininius gyvenimus, įprantame ne tik nekęsti kitokio žmogaus, bet ir apskritai nemąstyti ir nereflektuoti to, kas su mumis vyksta. Homofobija, kaip ir kitos neapykantos rūšys, randasi iš abejingumo, vėliau išaugančio į aktyvų ir amoralų elgesį, kalbėjimą ir mąstymą.

Daugumoje Vakarų valstybių LGBT+ žmonių priėmimas įvyko su postmodernizmo įsigalėjimu tų valstybių visuomenėse ir kultūroje bei menuose. Lietuvoje tokios visuomenės, kultūros bei menų niekada iki šiol nebuvo. Ar tikrai nedominuojanti visuomenėje seksualinė orientacija yra tradicijos įtrūkis? Beveik visas postmodernusis menas ir filosofinis mąstymas į šį klausimą atsako neigiamai. Postmodernizmas itin stipriai aktualizavo antikinį kultūros palikimą, kurį drąsiai interpretavo ir perkeitė. Kaip žinoma, seksualinės mažumos senovės Graikijoje buvo toleruojamos ir priimamos.

Taigi homofobinis mąstymas niekaip nėra susijęs su mūsų civilizacijos šaknimis, kuriose tolerancija buvo ir tebėra vienas svarbiausių ženklų ir sambūvio visuomenėje būdų. Homofobija, kaip ir daugelis kitokios neapykantos formų, yra padiktuotos silpnos kolektyvinės ir individualios atminties: dominuojančios orientacijos homofobiški žmonės ir netolerantiškos visuomenės puikiai prisimena laikus, kai apie LGBT+ teises net kalbėti nebuvo įmanoma, tačiau neapkenčiantys žmonės ir visuomenės turi per silpną atmintį, kad atsimintų, iš kur ir iš kokių laikų ateina mūsų giliosios tolerancijos tradicijos.

Tekstų rinkinys „Lietuva atsiskleidžia“ siekia mūsų, Vakarų, kultūros nubudimą. LGBT+ žmonės drąsiai interpretuoja tai, kaip mes gyvenome, gyvename ir galimai gyvensime. Klaidinga būtų manyti, kad ši knyga nukreipta kovoti prieš neapykantą, keisti pažiūras ar įsitikinimus. Paradoksas tas, kad ji byloja daugiau ne apie pačius LGBT+ žmones, o apie homofobus, parodydama tai, kas prarandama, kai mąstoma ir veikiama neapkenčiančiai. O prarandami nuoširdūs ir niekuo nenusikaltę žmonės, kurių daugelis teigia sokratiškąją mąstymo poziciją: pagarbą tėvynei, tačiau neužsivėrimą pasauliui, laisvą ir kritinį mąstymą ir pagaliau vieną svarbiausių žmogaus brandą liudijančių savybių – sąmoningumą.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą