Menų gimnazija – taip praminta dėl šalia esančios Čiurlionio menų mokyklos – intensyvaus veiksmo stotelė. Čia daug įlipančių, išlipančių, persėdančių. Vaikystėje, važiuodama pilnais troleibusais, bijodavau, kad užspausta žmonių nesugebėsiu išlipti ten, kur reikia. Menų gimnazijoje lipdavo daugelis, todėl būdavo ramiau. Stebėdavau žmones: moksleiviai čiurlionkės uniformomis, smuikeliais ar piešinių segtuvais ant peties, žmonės tamsiais rūbais, su gėlėmis, ar jų perkantys greta esančiame kioskelyje, einantys į laidojimo rūmus, skubantieji į darbą, niekur nebeskubantys senoliai, mamos, vedinos vaikais.
2025-02-27 05:19
Ramunė Brundzaitė. Troleibusas – kanoja, plaukianti Vilniaus gatvėmis
Mano gimtoji stotelė – Menų gimnazija. Dabar – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Mama nevairavo, tad dažnai kur nors važiuodavome troleibusu. Močiutė buvo net sugalvojusi tokį žaidimą: įsėsdavome į troleibusą ir juo važiuodavome iki maršruto galo, paskui atgal. Pamenu, buvo labai įdomu žiūrėti pro langą, nutikdavo ir kokių mažų nuotykių – pašnekesių su keleiviais, susidūrimų su kontrolieriais. Patikdavo žiūrėti į vairuotojo kabiną, kiek daug ten spalvotų mygtukų, dėl tų mygtukų kurį laiką svajojau užaugusi tapti troleibuso vairuotoja.
Ramunė Brundzaitė / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.
Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą
