Tai istorija apie liūdesį – nelaukiamą, neišvengiamą, bet būtiną kelyje į save. Todėl šis pokalbis – daugiausiai apie liūdesį, tačiau tuo pat metu ir apie džiaugsmą, nes jie neegzistuotų vienas be kito. Juk, kaip teigia autorė, kartais iš juodžiausios tamsos į šviesą ištraukia vienas laiku pasakytas žodis, viena daina, viena knyga...
– Ilona, sveikinu jus pasirodžius „Verksnių klubui“. Knygoje rašoma, kad „Verksniai nėra bailiai. Verksniai – tai žmonės, manantys, kad liūdesio gyvenime daugiau nei džiaugsmo.“ Ar sutiktumėt dėstyti liūdesį kaip mokomąjį dalyką?
Viena psichologė liūdesį pavadino „maža gyvenimo revizija“, šito tikrai reikia mokyti: įsižiūrėti į save, pažinti savo jausmus, suvokti nesėkmės priežastis ir peržiūrėti galimybes judėti pirmyn. Reikia mokyti priimti liūdesį, bet neužsiliūdėti.
– Knygoje verksniai šiek tiek žaidžia liūdesiu, jiems tai būsena, išskirianti iš kitų džiaugsmo industrijos pasaulyje, kur šaukiama: „Būk pirmas! Būk sėkmingas! Pramogauk! Neliūdėk!“ Tai yra žiauriai neteisinga – neleisti žmogui liūdėti. Viena psichologė liūdesį pavadino „maža gyvenimo revizija“, šito tikrai reikia mokyti: įsižiūrėti į save, pažinti savo jausmus, suvokti nesėkmės priežastis ir peržiūrėti galimybes judėti pirmyn. Reikia mokyti priimti liūdesį, bet neužsiliūdėti. Tai greičiau psichologo darbas, aš galėčiau nebent skaityti su jaunais žmonėmis kūrinius, kuriuose iš šios būsenos išlipama. Labai įdomi tavo mintis – dėstyti liūdesį... Mokytojo (pačia tikriausia prasme) misija juk ir yra išvesti į šviesą. Imčiausi :). Ar esu verksnė? Taip. „Verksnių klubo“? Ne.
– O kodėl ne „Verksnių klubo“?
– Turbūt aš iš tų, kurie verkia vieni (šypsosi). Tiesiog nejaučiu poreikio burtis į klubą ar šlietis prie kokios grupės.
– Atrodo, kad šiuolaikinis pasaulis verčia būti stipriems iki negalėjimo, o emocijos neretai suprantamos kaip silpnybė. Knygoje atvirkščiai – jauni žmonės pripažįsta esantys jautrūs tam, kas vyksta aplink. Ką jums reiškia knygos idėja tokiame kontekste?
– Va čia ir didžioji bėda – šitas pasaulis atveda žmogų prie starto linijos ir dar stumteli, bet jau niekam neberūpi, kas bus, jei gyvenimas nuriedės ne ten, kur planuota, kas bus, kai susimausi, netapsi pirmas nei antras, kas bus, kai tavęs nemylės, nesupras, atstums, nevertins, kas bus, kai tiesiog pavargsi... Verksniai tuo ir kitokie, kad sugeba prisipažinti esą nelaimingi. Tik dar nežino, kaip su tuo išpažintu jausmu elgtis. Bando gelbėtis. Mokosi. Ir, regis, yra vilties, kad išsikapstys.
– Pripažinimas yra pirmas žingsnis. O koks galėtų būti kitas?
– Čia kaip anoniminių alkoholikų susirinkimuose – pirma reikia prisipažinti, kad geri. Rašydama „Verksnius“ negalvojau, bet netyčia nusibrėžė tokia paralelė – ir Lina, ir tėvas eina tuo pačiu sveikimo keliu, kurio pirmas žingsnis – pripažinti, kas tau yra, ką jauti, o tada ieškoti pagalbos. Taigi antras žingsnis – nebūti vienam, kol sutvirtėsi.
Šitas pasaulis atveda žmogų prie starto linijos ir dar stumteli, bet jau niekam neberūpi, kas bus, jei gyvenimas nuriedės ne ten, kur planuota.
– Kad jau paminėjot anoniminių alkoholikų susirinkimus, Linos tėtis, kuris gydosi priklausomybę nuo alkoholio, yra tarsi mažiau savarankiškas ir mažiau suaugęs nei Lina, kuri dar nepilnametė. Koks, jūsų akimis, yra jaunimo ir vyresniosios kartos santykis?
– Galbūt ko nors neįtikins tėvo charakteris knygoje, bet, deja, taip būna: geriantis žmogus nesusitvarko su savimi, nebėra savarankiškas, o Lina yra – ji priversta būti stipri, neturi kito pasirinkimo. Suaugęs yra tas, kas gali prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Visais laikais taip buvo, nors dabar kalbama, kad žmonės nelinkę suaugti, ilgai gyvena pas tėvus, ilgai studijuoja, neapsisprendžia dėl gyvenimo krypties... Kodėl taip yra? Jaunesnė karta nesuauga tol, kol vyresnė jaučiasi už viską atsakinga. Pernelyg daug ir pernelyg ilgai daroma už vaikus tai, ką jie jau seniai gali daryti patys.
– Gimdami lyg ir pradedam nuo šviesos. Kokiu būdu, jūsų nuomone, jaunas žmogus atsiduria tamsoje, iš kurios paskui reikia bandyti išlipti?
– Paauglio gyvenime yra toks lūžio taškas, kai nusiviliama pasauliu, į kurį taip buvo veržtasi ateiti. Kažkas nusivilia tėvais, pamatęs, kad jie irgi žmonės – ir klysta, ir būna neteisūs, kartais labai labai neteisūs; kažkas nusivilia savimi – savo išore, gabumais, gebėjimu bendrauti; kažkas nusivilia draugais ir draugėmis – supranta, kad žmonės labiau paiso savo interesų, o garbė, draugystė ir kilniadvasiškumas lieka senelių knygose apie muškietininkus... Kažkas nusivilia viskuo iš karto. Va tada labiausiai traukia tamsa, sakydama: matai, aš vienintelė tau nemelavau, aš esu blogis ir nesidedu gėriu, tai sąžininga. Tamsa turi daug balsų ir moka gražiai kalbėti. Ir ne nakties tamsą turiu galvoje.
– Kiek trunka tokia draugystė su tamsa?
– Tokia draugystė gali būti amžina, besitęsianti iš gyvenimo į gyvenimą, gali trukti ir trumpiau, ir visai trumpai – tai priklauso nuo Gėrio, nuo jo nešėjų. Kartais iš juodžiausios tamsos į šviesą ištraukia vienas laiku pasakytas žodis, viena daina, viena knyga...
– Kad taptum Verksnių klubo nariu, turi nueiti į nepažįstamo žmogaus laidotuves ir pravirkti jų metu. Labai smalsu, kaip kilo ši makabriška mintis.
– Na, šita mintis kilo ne man, o klubo nariams knygoje :). Dievai žino, ko jie dar ten prisigalvojo, kad gyvenimas nebūtų nuobodus.
– Ar ryžtumėtės tokiam išbandymui?
– Ne, dabar man nepatinka žaisti tokiais dalykais, o anksčiau, paauglystėje, kas žino, gal ir būčiau ėjusi. Esu dar didesnių kvailysčių dariusi.
– Ar išduosit nors vieną?
– Nėra ko girtis kvailystėmis... Na, kai man buvo gal penkiolika, su dviem tokiais pat trenktais stovyklos draugais, trokšdami adrenalino, atsisėdome vidury greitkelio ant baltos ištisinės juostos ir susitarėme sėdėti tol, kol į vieną ir į kitą pusę pralėks „fūra“. Vairuotojas, pamenu, spaudė signalą ir žiauriai mus aprėkė, o mes tik juokėmės. Kokia buvo to nuotykio prasmė? Jokios. Galėjome ištikšti kaip faršas ir dar žmogui gyvenimą sugadint. Bet negalvojome apie tai, troškome originalumo, kažko, ką galėtume papasakot kitiems. Va, papasakojau. Ir ką? Ir NIEKO.
– Verksnių susirinkimo vieta vadinama „Lizdu“, o knygoje minima šunų prieglauda pavadinta „Būda“. Tikriausiai tokia paralelė nėra atsitiktinė?
– „Lizdas“ yra namų pakaitalas. Ir „Būda“. Bet visi ilgisi tikrų namų. O namai, kaip ten sako pagrindinė knygos veikėja Lina, tai žmonės. Šunims irgi.
– Su kuriuo knygos veikėju ar veikėja norėtumėt išgerti arbatos?
– Hm... Gal pasikviesčiau arbatos Linos mamą. Paklausčiau, kodėl ji taip...
– Kiek laiko nešiojotės idėją „Verksnių klubo“ knygai?
– Knygą pradėjau rašyti metų pradžioje, bet neturėjau laiko pabaigti, užmečiau, o vasarą baigiau. Kiek nešiojausi idėją? Tiek, kiek nešiojausi liūdesį :).
– Kiek, jūsų nuomone, jaunam žmogui svarbu priklausyti grupei ir atvirkščiai, išlaikyti individualumą?
– Labai svarbu žinoti, kad nesi vienas toks, kai esi nelaimingas, ir tikėti, kad esi išskirtinis, kai tau sekasi.
– Kuo šių laikų jaunimas jus labiausiai džiugina?
– Nežinau, ar mane jaunimas džiugina – koks jaunimas? Visa minia nepilnamečių? Pirmų kursų studentai? Karjerą pradedantys magistrantai? Yra tiesiog pavieniai žmonės, kuriuos pažįstu, kurie jautrūs, protingi, imlūs, kultūringi, su jais įdomu bendrauti – mes skaitome tas pačias knygas ir klausomės tos pačios muzikos, mes avime to paties prekinio ženklo sportbačiais, ir kažkoks niekingas 30 ar 40 metų skirtumas neturi jokios reikšmės. Gerai, atsakau – mane džiugina dvasingi jauni žmonės.
– Knygoje galima pastebėti merginos ir vaikino simpatiją vienas kitam sudėtingame gyvenimo etape. Ar tai pozityvi atsvara sunkiems išbandymams, ar dar vienas išbandymas?
– Tai kad įsimylėjimas – toks dalykas: jis nesirenka patogiausio laiko ar nuostabiausio asmens. Ištinka, ir tiek. Ar tai išbandymas? Meilė – taip. Įsimylėjimas – ne. Mano knygoje nėra meilės, tik kažkas, kažkoks tarp dviejų žmonių atsiradęs ryšelis. Ar tie žmonės liks kartu, nežinau. Tegul skaitytojas sugalvoja. Bet tada, kai labai blogai, kai visiškas dugnas, vieno žmogaus dėmesys gali išgelbėti gyvenimą. O jei to žmogaus nėra? Tada gelbsti žinojimas, kad bus. Tikrai. Meilė neišvengiama.
– Ar jau žinot, apie ką rašysit kitą knygą?
– Taip, žinau. Ji bus apie muziką. Tik kaip ten viskas bus, neturiu supratimo – juk knygos rašosi pačios. Aš tik stebiu ir stebiuosi (šypsosi).
