Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugsėjo 6d. 22:37

Rašytoja Jurga Vilė: svarbu mokytis pažvelgti iš arčiau į mus supantį pasaulį

Jurga Vilė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Jurga Vilė
Daugelio širdis pavergusios knygos „Sibiro haiku“ autorė Jurga Vilė jauniesiems skaitytojams pristato naują paveikslėlių knygą „Chameleono sapnai“. Knyga tapo pirmąją serijos dalimi, pasakojančios apie skirtingus pasaulio gyvūnus, bei mokančia pažinti ir saugoti mus supantį pasaulį.

– Naujoji Jūsų knyga vadinasi „Chameleono sapnai“. Kodėl parūpo chameleonas?

– Rūpi chameleonas ir vabzdys maldininkas, plaštakė, gyvatė ir kiti gyviai. Kiekvienas gyvas sutvėrimas – savitas, nepaprastai įdomus pasaulis. Tikra dovana, jei nusišypso laimė stebėti jį iš arti. Gyvenant pietų Ispanijoje, Andalūzijoje, mano vaikams chameleonas buvo mėgstamiausias roplys. Matydavome jį retai, bet visada laukdavome tų susitikimų. Prisimenu, važiuojam mašina prie jūros, o vaikai čiauška: „Gal pamatysim chameleoną. Įdomu, ar šiandien jis bus žalias, ar geltonas?“.

– Kokia pagrindinė knygos mintis?

Man visada sunku išskirti pagrindinę knygos mintį. Net ir trumpame tekste jų susipina visa galybė. Vienos įgauna žodžių pavidalą, kitas galima tik nuspėti, nujausti. Žinoma, norėjosi paraginti niekada negrobti chameleonų iš gamtos ir nesivežti namo tik todėl, kad jie tokie egzotiški ir mieli. Pasirodo, būtent dėl šios priežasties chameleonai taip sparčiai nyksta. Su liūdesiu stebėjau chameleoną Leoną, įspraustą į akvariumą. Norėjosi, kad jis bent sapnuose atsigautų, pasinerdamas į spalvas ir prisiminimus. Visa laimė, kad mūsų knygos pagrindinis veikėjas po ilgos juodos savaitės atgavo laisvę.

– Knygą dedikuojate profesoriui Javier Lopez ir jo mokiniams Alisai ir Emiliui. Ar galite papasakoti plačiau apie juos?

– Andalūzijoje turėjau draugą Javier. Tikrą nuotykių ieškotoją, keliauninką, sodininką, haiku rašytoją, kaligrafijos meistrą... Su juo išmaišėme pačius gražiausius gamtinio draustinio Cabo de Gata kampelius. Javier apsiskaitęs ir iškalbingas žmogus, todėl jo pasakojimai mums skambėdavo lyg profesoriaus paskaitos. Labai greitai mano vaikai – Emilis ir Alisa – ėmė jį vadinti Profesoriumi Lopez. Ta pravardė ir prigijo. Javier turėjo ypatingą talentą nujausti šalia esančius chameleonus. Jo pranašystės visada pasitvirtindavo.

– „Chameleono sapnai“ – pirmoji serijos „Lašas jūroje“ knyga. Apie ką ši serija? Kokios knygos dar bus išleistos šioje serijoje?

– Lašas jūroje – tai daug ar mažai? Parašyti ir nupaišyti knygą apie chameleoną – tai daug ar mažai? Lašas gali lengvai pasimesti begalybėje, kita vertus, begalybė susideda iš tų visų lašų. Ir, kaip sakoma: lašas po lašo... Šiuo metu piešiamos mano istorijos apie kašalotus ir aštuonkojus, pradėjau rašyti apie jūros arkliukus ir balinius vėžlius. Nors tema plati, serija negali būti begalinė. Skirti dėmesį visiems neįmanoma misija, bet svarbiausia išsikeltas tikslas – mokytis pažvelgti iš arčiau į mus supantį pasaulį. Kartu jį tausoti ir saugoti.

Knygos viršelis/Knyga „Chameleono sapnai“
Knygos viršelis/Knyga „Chameleono sapnai“

– Ar turite kokių nors su rašymu susijusių ritualų? Ar yra skirtumas, kada ir su kuo rašyti?

– Žymiuosi mintis. Ir nors turiu visą dėžę užrašų knygelių, dažniausiai užsirašinėju ant atskirų baltų popieriaus lapų. Primarginu juos iki kraštelių ir kaupiu, kaupiu. Nutaikiusi tinkamą akimirką peržiūriu ir surūšiuoju mintis kompiuteryje. Mano rašymo ritualai graužikiški. Rašydama turiu kažką graužti. Riešutėlius, grūdelius, džiovintos juodos duonos kriaukšleles. Pasiilgstu rašomosios mašinėlės garso. Stengiuosi jį atkartoti bėgiodama pirštais kompiuterio klaviatūra. Tada visi mane tildo, prašydami nedaužyti klavišų. Žinoma, labiausiai mėgstu rašyti, kai būnu viena. Vienkiemyje. Eiti pasivaikščioti ir grįžus vėl rašyti.

– Kas pirmieji jūsų knygų tekstų skaitytojai ir kritikai?

– Jei rašau vaikams, visada skaitau saviškiems. Jų pastebėjimai dažnai būna netikėti, kartais priverčia susimąstyti, kai ką perrašyti. Tekstus, skirtus vyresniems, mėgstu skaityti garsiai draugams. Dažniausiai tai tik ištraukos. Prisigalvoju skaitymų scenarijų. Jauku skaityti žvakių šviesoje. Esu pratusi išgirsti komentarus, kad gražu, bet painu... Tada prisimenu, kai dirbau aukle Prancūzijoje, vaikai sakydavo: Jurgos pagaminti valgiai visada gražūs, bet ne visada skanūs... Tai paskatino mane atsiversti storą receptų knygą, aptriušusiais viršeliais.

– Ar turite mėgstamą kvapą, o spalvą?

– Figų. Melisos. Šlapių samanų. Apelsinų žiedų. Šieno. Senų knygų puslapių. Lauke išdžiūvusių paklodžių. Mano vaikų plaukų... Svaigstu nuo kvapų! Jei paklaustumėt artimų žmonių, visi atsakytų, kad Jurgos spalva mėlyna. Mėlynoje tarpstu. Kartais man rodos, kad pati esu mėlyna spalva. Bet tokia būdama dairausi aplink ir grožiuosi kitomis spalvomis. Dabar įsimylėjau geltoną. Anksčiau mėgdavau dėvėti spalvingus rūbus, vėliau ėmiau rinktis kuklesnes spalvas, dažnai slepiuosi pilkoje.

– Ar labai sunku laukti naujos knygos?

– Vis kažko laukiame. Kelionės, žmogaus, vaikų, savo knygos... Norisi, kad įvyktų greitai. Va, parašei, va, nupaišė, va, jau tavo rankose. Bet... gal taip būtų per paprasta. Tiesa, jei lauki labai ilgai, gali prarasti tikėjimą: o gal tas tekstas nieko vertas? Kuriant paveikslėlių knygą, labai svarbus momentas, kai pradeda dirbti iliustruotoja(s). Tada apima tas geras jausmas, kad knyga artėja link išsipildymo. Ir pakelti laukimą vis lengviau

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešimas spaudai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

41:01
28:04
00:35

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Naujas testas