Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gruodžio 5d. 19:03

Norvegų rašytoja Maja Lunde: „Mes daug ko galime pasimokyti iš bičių“

Rašytoja Maja Lunde Interviu
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Rašytoja Maja Lunde

Lietuvoje pastarosiomis dienomis viešėjo norvegų rašytoja, scenaristė Maja Lunde, kurios knyga „Bičių istorija“, išleista ir lietuvių kalba, tapo pasauliniu bestseleriu. Duodama interviu 15min ji pasakojo, kodėl parašyti knygą ją įkvėpė istorijos apie bites, kuo rašant suaugusiems padeda knygų vaikams rašymo patirtis, kodėl ji knygose nusikelia į skirtingus laikotarpius ir žvelgia į nerimą keliančią ateitį.

M.Lunde romanas „Bičių istorija“ sunkiai telpa į žanro rėmus – jį galima skaityti ir kaip distopinį romaną, ir kaip šeimos istoriją, ir kaip trilerį, ir kaip pamokančią aplinkos apsaugos temas paliečiančią knygą, ir kaip kūrinį, supažindinantį mus su bičių pasauliu. Tai romanas, pasakojantis apie tai, kaip viskas pasaulyje yra susiję.

– Prieš parašydama „Bičių istoriją“ jūs rašėte scenarijus televizijai ir kinui, taip pat knygas vaikams. Kaip gimė idėja išbandyti save ir suaugusiems skirtoje literatūroje?

– Ši mintis gimė pamažu. Norėjau parašyti suaugusiems skirtą knygą, tačiau niekaip negalėjau rasti idėjos, kuri pripildytų mane energijos ir kurią galėčiau įgyvendinti rašydama knygą. Tuomet pamačiau dokumentinį filmą, kuriame buvo pasakojama tai, kokios svarbios mūsų pasauliui yra bitės, ir ši mintis tiesiog užvaldė mane. Aš taip pat nuo pat pradžių žinojau, kad knygoje bus trys istorijos iš skirtingų laikotarpių – praeities, dabarties ir ateities. Atsisakiau visų buvusių idėjų ir dviems metams visa galva panirau į šią naują idėją.

Labiausiai mane sužavėjęs dalykas buvo tai, kad bitės bendraudamos šoka.

– Ar prieš tai domėjotės bitėmis?

– Nelabai. Šiek tiek žinojau apie jų svarbą, tačiau rašant knygą man reikėjo atlikti daug tyrimų. Pusę metų rašydama knygą aš vien tik rinkau medžiagą jai. Tačiau mane tiesiog pakerėjo bičių gyvenimas. Labiausiai mane sužavėjęs dalykas buvo tai, kad bitės bendraudamos šoka. Tačiau mane pritrenkė ir tai, kad bičių gyvenime viskas susiję, jos rūpinasi viena kita. Manau, mes daug ko galime pasimokyti iš bičių

– Taigi, tyrimai, faktinė medžiaga, tikroviškumas jums rašant knygas yra labai svarbu?

– Bent jau rašant šią knygą informacijos rinkimas buvo labai svarbus. Pradėjusi rašyti knygą iškėliau tris klausimus. Pirmas klausimas – kodėl ir kaip bitės miršta? Tam išsiaiškinti aš turėjau grįžti atgal į modernios žemdirbystės, bitininkystės užuomazgas, ieškojau medžiagos apie tai. Iš čia kilo Viljamo, biologo, istorija 1852-aisiais. Jis nusprendžia sukurti naują, modernų avilį.

Kitas klausimas – kaip jaučiasi bites prižiūrintis, jas mylintis žmogus, kuris priverstas jas prarasti? Aš peržiūrėjau daug dokumentinių filmų apie amerikiečių bitininkus, kurie turėjo daugybę avilių, jas augino bent kelios kartos, ir staiga bitės dėl nežinomų priežasčių pradingo. Žiūrėjau interviu su jais, stovinčiais prie tuščių avilių, drebančiomis rankomis ir ašaromis akyse. Jie neturėjo žodžių, kaip išreikšti savo sielvartą. Tai įkvėpė mane parašyti Džordžo, kuris yra bičių augintojas Ohajo valstijoje JAV 2007 metais, istoriją. Ir trečias klausimas buvo, kaip pasaulis atrodytų be bičių. Tam aš domėjausi Kinijos regionu, kuriame bitės devintajame dešimtmetyje iš tiesų išnyko. Taip gimė Tao istorija – ji gyvena 2098 metais ir apdulkina žiedus rankomis.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rašytoja Maja Lunde
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rašytoja Maja Lunde

Pritaiko ir patirtį iš kino

– Bent jau man viena iš pagrindinių šios knygos idėjų yra tai, kaip mes visi pasaulyje esame susiję, kaip esame priklausomi vieni nuo kitų.

– Aš nenoriu nurodyti skaitytojams, kaip skaityti knygą, tačiau viena esminių minčių iš tiesų yra tai, kad mes visi esame šioje planetoje susiję, ir mažos dalelės netgi svarbesnės nei didelės. Skaitytojai dažnai sako, kad perskaitę šią knygą jie ima savo soduose pastebėti vabzdžius, vasarą išgirsti juos, suprasti jų svarbą.

– Ar manote, kad literatūra gali turėti kažkokį poveikį, didinti sąmoningumą, kad ji iš tiesų gali, o gal ir turi keisti pasaulį?

– Žinoma, literatūra gali keisti pasaulį, ir turime puikių to pavyzdžių. Tačiau manau, kad mano knygą žmonės gali skaityti, kaip tik nori. Aš nesu politikė, mano knyga nėra manifestas. Žmonės skirtingai apibūdina šį romaną. Kai kas vadina jį netgi trileriu. Tačiau aš tikiu, kad literatūra gali įkvėpti pokyčius, dėl to mes, rašytojai, ir rašome.

– Kiek jums svarbus pramoginis efektas, tai, kad knyga būtų lengvai skaitoma, būtų traukianti, kad tos svarbios idėjos būtų pateikiamos patraukliu skaitytojams būdu? Ar rašydama negalvojate apie tai?

– Nemažai žmonių sako man, kad knygą jie perskaito per kelis prisėdimus. Aš daug metų dirbau televizijoje ir kine, taigi, išmanau kai kuriuos metodus. Tačiau man svarbiausia yra kuo įtikinamiau atspindėti savo sukurtus personažus, noriu įlįsti į jų galvas, pajausti tai, ką jie jaučia, išsigąsti, kai jie išsigąsta. Tai knyga apie bites, tačiau tai taip pat knyga apie žmones. Pagrindinė tema bent man joje yra tėvų ir vaikų santykis, ir daug žmonių sako, kad jiems artima būtent ši tema.

Aš nuolatos stengiuosi žvelgti į pasaulį vaiko akimis. Tai taip pat padeda man rašyti apie vaikus suaugusiems skirtose knygose.

Stengiasi žvelgti į pasaulį vaiko akimis

– Kiek jums, rašant „Bičių istoriją“, padėjo patirtis rašant knygas vaikams?

– Aš nuolatos stengiuosi žvelgti į pasaulį vaiko akimis. Tai taip pat padeda man rašyti apie vaikus suaugusiems skirtose knygose. Manau, kad „Bičių istorijoje“ būtent vaikai yra tikrieji herojai, jie labai svarbūs. Naujoje knygoje yra dvi jaunos mergaitės, jas irgi tikrai galėčiau pavadinti tikrosiomis herojėmis. Man svarbu jaustis lanksčiai. Kai vienas projektas sustoja, galiu persimesti prie kito, tai duoda man energijos ir leidžia pažvelgti į pasaulį iš kito kampo.

– Dabar jūs sėkmingai leidžiate knygas suaugusiems, ar vis dar rašote ir vaikams?

– Taip, kaip tik šiuo metu rašau naują knygą, kuri pasirodys kitą rudenį. Tai Kalėdoms skirta knyga, ir fantastiška dabar sėdėti Vilniuje, kuris yra toks kalėdiškas, toks jaukus, tai ideali vieta rašyti kalėdinę knygą. Aš mėgstu rašyti vaikams, niekada nesiliausiu jiems rašyti, Labai svarbu vaikus pratinti skaityti. Jaučiuosi laiminga kiekvieną kartą, kai vaikas prieina prie manęs ir dėkoja už knygą arba kai tėvai sako – jūsų knyga pagaliau privertė mano vaiką skaityti.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rašytoja Maja Lunde
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rašytoja Maja Lunde

Kodėl knygą taip pamėgo vokiečiai?

– Knygos atmosferą, perteikiamas mintis galima suvokti dvejopai – vieniems tai gana optimistiškas kūrinys, kiti joje mato apokaliptinę žinią, tai, kad pasaulis juda susinaikinimo link. Kuo jūs pati save laikote daugiau – optimiste ar pesimiste?

– Vieną dieną aš būnu optimistė, kitą pesimistė. Tačiau aš visgi stengiuosi išlikti optimistė. Tas pats liečia ir knygą, ji atvira skirtingoms interpretacijoms. Skaitytojai gali skaityti ją įvairiais būdais. Vieni skaito ją kaip pasakojimą apie vaikų ir tėvų santykius, kiti gali skaityti ją kaip knygą apie žinių svarbą, nes tam irgi kreipiama daug dėmesio, mokslas man svarbi tema. Na, ir šia knyga istorija nesibaigia, norvegų kalba pasirodė kita mano knyga „Blue“ („Mėlyna“), kuri išeis ir lietuviškai.

Šios dvi knygos ir dar du būsimieji kūriniai yra mano didelio projekto dalis. Tai yra mano „klimato kvartetas“. Ši, naujoji, knyga daugiausia susijusi su vandeniu, jo svarba, konfliktais, susijusiais su vandeniu, pagrindinis veiksmas vyksta pietų Prancūzijoje 2041 metais. Na, ir, žinoma, tai knyga apie meilę. O taip pat tai ir knyga apie tėvus ir vaikus, manau, kad aš visuomet rašysiu apie tėvų ir vaikų santykius.

– Galbūt ši knyga buvo įkvėpta ir jūsų pačios patirties – anksčiau jūs kurį laiką praleidote plaukiodama laivu?

– Taip, ir tai buvo privalumas rašant knygą. Rašydama „Bičių istoriją“ nieko nežinojau apie jas, tačiau rašydama šią knygą iš tiesų nemažai žinojau apie vandenį. Laive aš praleidau metus. Tuo metu mokiausi mokykloje, mums buvo po 17 metų, ir mes su 64 mergaitėmis iš mokyklos išsirengėme į šią kelionę. Mes pasiekėme Madeirą, Gibraltarą, Prancūziją, Angliją. Tai buvo tikras nuotykis. Viskas, ką darai sulaukęs 17-os, pakeičia tave, ir tai stipriai mane paveikė. Tai buvo ir fizinis išbandymas. Man laivai nebuvo naujiena, nes mano tėvas turėjo laivą, ir kiekvieną vasarą aš praleisdavau laive, bet čia susidūriau su tikra audra, reikėdavo lipti į 40 metrų aukštį. Tai buvo fantastiška.

– Savo knygose keliaujate per įvairius skirtingus laikotarpius. O jeigu reikėtų pačiai pasirinkti, kokiame laikotarpyje gyventi, koks istorinis periodas labiausiai tiktų?

– Aš pasirinkčiau šiuos laikus, manau, kad dabar labai gerai gyventi, o apie ateitį mes nieko nežinome. Mes vis dar turime galimybes pakeisti tai, kas dabar vyksta ne taip jau ir gerai, padaryti, kas priklauso nuo mūsų, dėl klimato kaitos.

– „Bičių istorija“ buvo labai sėkminga Vokietijoje, ši knyga ilgą laiką buvo perkamiausiųjų knygų pirmoje vietoje. Kodėl, jūsų manymu, būtent Vokietijoje sulaukėte tokio didelio populiarumo?

– Vokietijoje knygynų savininkai nuo pradžių pamėgo mano kūrinį, jie rekomenduodavo jį savo skaitytojams, įrengė labai gražius mano knygai skirtus parduotuvių vitrinų papuošimus. Manau, kad vokiečiai labai domisi ekologijos, aplinkos apsaugos temomis, žemės ūkis pas juos turi stiprias tradicijas, taigi knyga jiems pasirodė esanti aktuali. Lietuvoje irgi yra daug bičių augintojų, taigi, galbūt ji aktuali ir lietuviams.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rašytoja Maja Lunde
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Rašytoja Maja Lunde

Rašymas – tarsi meditacijos forma

– Ar turite kažkokių ypatingų knygų rašymo ritualų, įpročių?

– Neturiu jokių ypatingų su rašymu susijusių įpročių. Galiu rašyti bet kur – lėktuvuose, traukiniuose, kavinėse. Rašymas man yra tarsi meditacijos forma, iš kurios pasikraunu energijos. Stengiuosi rašyti kiekvieną dieną, tai man suteikia džiaugsmo.

– Ar turite knygų, kurios jus labiausiai įkvėpė, kurias galėtumėte pavadinti savo gyvenimo knygomis?

– Nemanau, kad turiu konkrečius mėgstamiausius kūrinius ar autorius. Tam tikrais laikotarpiais labai patinka kažkuri knyga, tačiau kuomet perskaitau ją iš naujo, kartais nusiviliu. Tai nuolatos keičiasi. Aš skaitau daug negrožinės literatūros, tai svarbus rašant knygas, nes joms reikia atlikti daug tyrimų. Rašant keturių knygų ciklą apie klimato kaitą man buvo svarbi Elizabeth Kolbert knyga „The Sixth Extinction“, man patinka distopiniai romanai, tarkime, Margaret Atwood. Rašydama „Bičių istoriją“, skaičiau daug Charleso Dickenso kūrinių, nes reikėjo įkvėpimo aprašant XIX amžių.

Norvegijoje žmonės skaito daugiau nei kitose šalyse.

Norvegijoje sėkmė – 5000 parduotų knygos egzempliorių

– Neseniai dariau interviu su kita norvegų autore Herbjorg Wassmo, ir ji sakė, kad, skirtingai nuo daugelio pasaulio valstybių, Norvegijoje nepastebimas ryškus skaitymo nuosmukis, šios šalies žmonės vis dar skaito labai daug. Ar jūs irgi pastebite tai?

– Žinau, kad Norvegijoje žmonės skaito daugiau nei kitose šalyse. Pas mus neblogai veikia skaitymo skatinimo programos, bibliotekos sulaukia didelės valstybės paramos, tikiuosi, kad tai bus tęsiama ir toliau. Taip pat yra stiprus literatūros vertimų skatinimas, dėl to norvegų literatūra skaitoma pasaulyje. Tačiau ir Norvegijoje žmonės ima skaityti vis mažiau. Išmanieji telefonai kelia knygoms didelę konkurenciją. Jauni žmonės vis dar skaito, tačiau jau ne tiek, kiek anksčiau. Tačiau mokyklose mokiniai skatinami skaityti, tėvai irgi stengiasi pastūmėti vaikus į skaitymą.

– Ar sudėtinga Norvegijoje gyventi tik iš rašymo?

– Tai labai sudėtinga, tik keletas rašytojų gali iš to išgyventi, visi kiti dirba ir kitus darbus. Gyvenantieji tik iš knygų rašymo dalyvauja daugybėje diskusijų, važinėja po mokyklas, gauna paramą.

– Koks parduotų knygų tiražas šiuo metu Norvegijoje laikomas neblogu?

– Manau, kokie 5000 egzempliorių. Tačiau ir iš to neįmanoma išgyventi, reikia parduoti kur kas daugiau. Juk ir knygą parašai tik kas dvejus metus. Ir knygos Norvegijoje yra labai brangios – kaip ir viskas Norvegijoje – už naują knygą turėsi sumokėti apie 35 eurus.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės