Dabar populiaru
Publikuota: 2018 liepos 12d. 21:00

Rašytoja Nancy Huston: „Tai, ką parašiau, – mirties šokis“

Nancy Huston
Leidyklos nuotr. / Nancy Huston

Viena iš populiariausių ir garsiausių šiuolaikinių Kanados ir Prancūzijos rašytojų, daugybės premijų laureatė Nancy Huston beveik tris dešimtmečius gyvena Paryžiuje, rašo tai angliškai, tai prancūziškai ir pati savo knygas verčia iš vienos kalbos į kitą.

Neseniai išleistas pirmas rašytojos romanas lietuviškai „Dolce agonia“ (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė, išleido „Tyto alba“) – vienuoliktas iš penkiolikos romanų ir keturiolikos negrožinės literatūros N.Huston kūrinių, pripažintas rašytojos meistrystės viršūne, nominuotas Goncourt‘ų premijai, apdovanotas Kvebeko (Kanada) Odyssée litartūrine premija (2002). „Dolce agonia“ – tragikomiška psichologinė drama apie vidurio amžiaus krizę, mirties baimę, bejėgiškumą ir tikėjimą likimu.

Išėjus romanui „Dolce agonia“, rašytoją N.Huston kalbino paryžietė knygų apžvalgininkė, leidėja Catherine Argand.

Palikdama gimtąją Ameriką, kur subrendo kaip rašytoja, ši „nenormali asmenybė“ daugiausia laiko praleidžia vieniša savo knygų personažų apsuptyje. Romane „Dolce agonia“ N.Huston netgi pasirenka būti pačiu Dievu!

Paryžiuje, gatvelėje tarp Bastilijos ir Marais kvartalo, N.Huston dirba senovinio namo šeštajame aukšte, šviesiame, medžiu dekoruotame dviejų kambarių bute. Po rytinio puodelio kavos ateina metas citrinų gėrimui, o po jo – pasivaikščiojimui. Penkios valandos ryto, Paryžiaus dangų užtraukę debesys.

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knyga „Dolce agonia“
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knyga „Dolce agonia“

Trijų valandų pokalbis pralekia nepastebimai. N.Huston – kanadietė, tad dvikalbė, ilgus metus ištekėjusi už prancūzų semiologo, kilusio iš Bulgarijos, Tzvetano Todorovo, ji susilaukė su juo dviejų vaikų (šiuo metu rašytoja gyvena su olandų tapytoju Guy Obersonu – vert. past.). Ji ir muzikantė, ir buvusi Roland‘o Barthes‘o mokinė, ir aktyvi judėjimo už moterų teises dalyvė. Su ja galima kalbėti apie Paryžiaus ir Kalgario sniegą. Arba pianiną pakeitusio klavesino skambesį. Arba apie moterų padėtį pasaulyje ir romane.

Tačiau N.Huston nelinkusi mokyti ar pamokslauti, jos kalba mąsli ir subtili. Tai viena iš jos žavesio pusių... Be to, rašytoja dažnai juokiasi. Jos juokas šelmiškas ir drovus, kandus ir kone begarsis. Lyg skersinės fleitos melodija.

Romane „Dolce agonia“ pasakojama šventinės vakarienės istorija. Padėkos dieną įrašytojo Šono Farelo namus suvažiuoja dvylika bičiulių ir vienas naujagimis, bejėgis kaip Jėzus prakartėlėje. Šalta, pirmieji atvykę bičiuliai ruošia valgį, kiti dar tik renkasi, pradeda snigti, visi susėda prie stalo. Taip viskas ir prasideda: pokalbiai, bendri ir slapti prisiminimai, emocijos, prisipažinimai, juoko pliūpsniai, melancholija.

Roberto Altmano filmus primenanti atmosfera, į kurią N.Huston įtraukė nepaprastai retą dalyvį: patį Dievą, kuris kiekvieno skyriaus pabaigoje begėdiškai mums papasakoja, kokiu būdu jis veikėją pasiėmė pas save, tiesiai mums iš panosės. Dažniausiai tai – smurtinė mirtis, kartais taiki. Tad mes veikiau ne Altmano, o Bergmano kine...

– Šonas Farelas sukviečia bičiulius šventinės vakarienės. Skaičiusieji Jūsų romaną „La virevolte“ („Sūkurys“) pažįsta šį personažą – žavų niurzglį...

– Reičelė, Derekas ir jų dukterys taip pat pradėjo „gyventi“ „La virevolte“, kuris, kaip ir „Dolce agonia“, buvo parašytas angliškai, plėtojamas panašioje universitetinio miestelio atmosferoje. Vaizduodama juos aš slapta tęsiau amerikietišką gyvenimą, lyg pati būčiau ten...Jeigu būčiau likusi Jungtinėse Valstijose, nepersikelčiau per Atlantą prieš dvidešimt metų, ir neapsigyvenčiau Paryžiuje, Šonas, Reičelė, Derekas ir kiti būtų mano bičiuliai. Aš būčiau gyvenusi kaip jie, būčiau dėsčiusi universitete. Ir tikrai nebūčiau tapusi rašytoja!

– Kodėl?

– Palikusi šeimą, kalbą, savo pasaulį, labai nuo visko nutolau, tad galėjau rašyti. Esu tikra, kad ten būčiau gyvenusi įprastą, normalų gyvenimą.

– O čia Jūsų gyvenimas nenormalus?

– Visiškai nenormalus. Nuo ryto iki vakaro sėdėti vienai čia, gyventi vien su savo personažais – ar tai jums atrodo normalu?

– Šonas Farelas – tai jūs?

– Veikiau vienas iš mano alter ego.

– Jūs gimę tais pačiais metais...

– Aš labai norėjau, kad knyga pasirodytų prieš mano keturiasdešimt aštuntąjį gimtadienį, nes Šonui romane – keturiasdešimt septyneri! Rašydama šį romaną jaučiausi esanti vyras. Moterys čia – antraeiliai personažai. Norėjau perprasti vyrus ir Dievą, mizoginijos (neapykantą moterims – vert. past.) ir smurto priežastis. Vienas iš personažų, Brajanas, yra Vietnamo karo veteranas. Karo metu jis dalyvavo grupiniame išprievartavime. To neišvengė daugybė vaikinų, iš kiekvienos JAV miesto ir miestelio gatvės... Norėjau suvokti tai iš vidaus, nors galiu smerkti politiškai ir viešai. Man atrodo labai svarbu rašant neatsistoti į aktyvios kovotojos pozą.

Mano amatas labai egoistiškas, jam būtinas atskiras kambarys, laikas sau, kad ramiai išnykčiau...

– Jums patinka panirti į kuriamą personažą?

– Didžiausias malonumas iš jo išnirti. Mano amatas labai egoistiškas, jam būtinas atskiras kambarys, laikas sau, kad ramiai išnykčiau...

– Kita vertus, rašydama romanus Jūs išgyvenate daugybę gyvenimų...

– Taip, tai veikla, kurioje niekas nenuėjo toliau nei Romainas Gary. Jis buvo toks pažeistas savo emigracijos, kad niekada nepaliovė keitęs vietų, vardų, aplinkos ir be paliovos rašęs istorijas. Jis – brolis. Kaip ir jis, aš turėjau nestabilią vaikystę, paženklintą nuolatinio kraustymosi; kaip ir jam, man pasitaikė proga praturtėti iš savo negandų, nes vienas iš būdų gauti naudos iš gausybės savo identitetų – juos įkūnyti romanų personažuose. Savo pirmajame romane „Les variations Goldberg“ aš kalbėjau trisdešimčia skirtingų personažų vardu! Iš tikrųjų norėčiau pabūti kiekvienu...

Netgi kaip rašytoja, aš esu susidvejinusi kaip Romain Gary, esu tarp dviejų kalbų – prancūzų ir anglų. Tačiau, skirtingai negu Gary, kuris kūrė skirtingas versijas skirtingai publikai, man svarbu griežtai išsaugoti tą patį tekstą abiem kalbom. Aš pati verčiu savo knygas. Parašyti romanui reikia vienų metų, išversti – taip pat vienų. Pagerinu pirmąjį tekstą dėka antros kalbos. Taip pat daro André Brinkas iš Pietų Afrikos.

– Jūsų santykiai su personažais gana ekstravagantiški. Romane „Dolce agonia“ juos susodinate prie šventinio stalo, bet kiekvieno skyriaus pabaigoje aprašote, kokiomis alpinkybėmis personažas mirs tam tikrą dieną. Romano pabaigoje išžudote visus!

– Mes visi apsimetame, kad ignoruojame mirtį, o turėtume veikiau būti atidūs, švelnesni kiekvienam žmogui. Norėjau skaitytoją pastatyti į tokią padėtį, kad jis žinotų tai, ko personažai nežino. Tai, ką parašiau, – mirties šokis. Personažai miršta, paskui jie vėl čia, su mumis, mums žinoma tai, ko jie negali žinoti. Versdami romano puslapius, sužinome jų mirties dieną ir valandą. Man atrodo maloni tokia skaitymo patirtis, toks būdas, kai imi nekantrauti, laukti kito skyriaus, atsipalaiduoti po varginančių pokalbių, vieno ar kito svečio prisiminimų prie šventinio stalo. Beto, ne aš juos pradanginu, o Dievas – pilnateisis knygos personažas – pasišaukiajuos pas save...

– Labai miela iš Dievo pusės mums paaiškinti, kaip jis susirenka savo aveles...

– Yra keletas neįtikėtinų dalykų Pradžios knygoje. Pirmą dieną Dievas atskiria šviesą ir tamsą, bet tik ketvirtą dieną jis sukūria žvaigždes, dangaus kūnus, kad atskirtų šviesą nuo tamsos. Vadinasi, jis buvo nepatenkintas savo darbu, tad ėmėsi jo iš naujo. Tai perskaičiusi, pagalvojau – tai puiku ir kartu komiška.Prisiminiau diskusijas, vykusias šeštajame dešimtmetyje, toje įtarumo epochoje, dėl Dievo-pasakotojo. Nėra kalbos, kad romanistas galėtų užimti Dievo poziciją, būti visažiniu, visagaliu savo personažų atžvilgiu. Padariusi Dievą romano veikėju, perskaitančiu visų mintis, viską žinančiu, įskaitant ateitį, aš prisiimu atsakomybę. Aš pasisavinau teisę panaudoti šį žmonijos istorijoje tokį svarbų veikėją. Jis toks, koks ir yra: viskas Dievo rankose. Net mirtis. Net jeigu mes mažai ką suprantame.

Mes visi apsimetame, kad ignoruojame mirtį, o turėtume veikiau būti atidūs, švelnesni kiekvienam žmogui.

– Dievo, o ne Barthes‘o?

– Mane nuo Barthes‘o, Sarraute ir Robbe-Grillet išlaisvino Romainas Gary, savo magija, gebėjimu apkerėti, išradingumu, neapdorotos tikrovės atsisakymu. Kai atvykau į Paryžių, svarsčiau, kam galėčiau pasakyti, kad trokštu rašyti. Tuo metu literatūra nebuvo laikoma ypatinga veikla. Tada reikėjo viską išmanyti – skaityti Marxą, Lacaną ir palaikyti revoliuciją. Kokia aš buvau neišmanėlė ir prisitaikėlė, kaip karštai pasinėriau į struktūralizmo, psichoanalizės ir lingvistikos studijas. Visos šios teorijos man atrodė patrauklios ir jaudinančios, net jeigu ir nelabai tarpusavyje derančios. Užuotsusimąsčius: kas būtų, jeigu darbininkų klasė paimtų valdžią: toliau skaitytume Marcelį Maussą ar eitume į laukus?

– O taip, yra apiepamąstyti...

– Žodžiu, sugaišus apstybę laiko Marxo ir Althussero studijoms, galiausiai prie rašymo mane grąžino moterų judėjimas. Parašiau savo pirmuosius tekstus moterų žurnalams „Sorcières” ir „Histoires d'elles“, tai buvo knygų apžvalgos, reportažai, esė... Būtent tada, pirmą kartą, dėl draugiškumo ir entuziazmo, viešpatavusių šiose grupėse, rašyti man tapo laimė, o ne varginantis iššūkis. Bet tik R.Barthes‘ui mirus 1980-aisiais, aš parašiau savo pirmąjį romaną. Tarsi su juo kartu būtų išnykęs mano superego. Tuo metu aš pati, be kieno kito pagalbos, atradau absoliutų džiaugsmą išsisakyti.

– Su struktūralizmu ir revoliucija buvo baigta?

– Pati efektyviausia mano veikla šiuo metu – rašyti knygas. Labai mėgstu Etty Hillesum mintį, aptiktą „Dienoraštyje“, ji yra ir Sylvie Germain knygoje: „Kaip puiku, kad taikiais laikais ir palankioms aplinkybėmis jautriausi menininkai turi laiko giedroje ramybėje ieškoti gražiausios formos ir aiškiausios savo įžvalgų raiškos, kad tie, kurie gyvena sunkiais ir žiauriais laikais, rastų paguodą ir prieglobstį jų kūriniuose nuo chaoso ir klausimų, kurių patys negali nei suformuluoti, nei atsakyti pragaišties ir negandų persmelktoje kasdienybėje.“

Kaip ir kiti neatsakingi kairuoliai, aš netiesiogiai prisidėjau prie komunistinių režimų paramos visame pasaulyje – vadinasi, prie panašių į mane žmonių kančios ir mirties.

– Nieko nesigailite?

Nieko nesigailiu, jeigu kalbėsim apie mano feministinę veiklą, bet esu labai kritiškai nusiteikusi dėl savo kairuoliškumo. Esu dalyvavusi veikloje, kuriai dabar labai nepritariu. Kai skaičiau François Bizot knygą „Le portail“, kurioje kalbama apie genocidą Kambodžoje, man buvo gėda, kad aš 1975-aisiais Paryžiaus gatvėse dalyvaudavau eitynėse kvailai skanduodama „Hô, Hô, Hô Chi Minh“!

Kaip ir kiti neatsakingi kairuoliai, aš netiesiogiai prisidėjau prie komunistinių režimų paramos visame pasaulyje – vadinasi, prie panašių į mane žmonių kančios ir mirties. Niekada nepamiršiu, kaip lengva turėti idėją, apie viską turėti savo nuomonę, todėl apsisprendžiau užsiimti tuo, kas liečia tik mane. Aš žygiavau gatvėmis šalia nelegalių migrantų ir eisiu į gatves ginti teisės į abortą. Bet nepasirašysiu peticijų dėl Izraelio ir Palestinos konfliko.

Aš turiu savo nuomonę, bet nemanau, kad nuo jos kas nors priklauso. Prancūzijoje klesti neįtikėtinas dalykas: polinkis garsiai polemizuoti. Rašant „Dolce agonia“ vienas iš didžiausių malonumų buvo lengvai pereiti iš galvos į galvą aptinkant suprantingumą ir švelnumą kievienoje galvoje – ir to, kuris teisia, ir to, kuris teisiamas, dažnai paskubom ir piktai. Nemėgstu sarkastiškos literatūros. Jeigu jau pasivarginai sukurti personažą, leisk jam gyventi. Pamenu, Henry Bauchau yra sakęs, kad jeigu personažas gimė, vadinasi, jis jau pasaulyje ir turi teisę būti visavertis.

– Ar rašant Jus apninka nerimas?

– Jeigu jau rašai, turi būti geras rašytojas. Bet čia nėra jokių taisyklių. Visuose menuose sudėtingiausias dalykas yra prisiimti atsakomybę už laisvę. Ir būtent dėl šios priežasties menininkai yra labai nenormalūs, nes juos labiau nei kitus užgula sunkiausia laisvės našta.

Jaučiu nerimą, kad nepavyks, kartais naktį išpila šaltas prakaitas arba būnu prastai nusiteikusi bendraudama su savo vaikais. Didžiulis jautrumas, kuris man padeda kurti personažų gyvenimą, priešingai, daro mane pernelyg pažeidžiamą matant pasaulyje kitų nelaimes. Skaitant spaudą mane apima neviltis. Gilintis į naujienas galiu tik nuo 13 valandos. Beje, esu labai pesimistiška. Bet pesimistai yra hedonistai. Prancūzų etnologė Germaine Tillion, rezistentė, Antrojo pasaulinio karo didvyrė, bei kitos moterys, išgyvenusios Ravensbriuką, išsaugojo tokį gyvybingumą, iki kokio toli normaliems žmonėms. Priešingai nei mes, jos žinojo, kaip puiku yra gyventi.

– Iš kokios šalies jaučiatės esanti? Kokios aktualijos jus paliečia?

– Kiekvienas išeivis žino: naujienos yra dabar, bet ne čia. Jūsų galva prikimšta kitokių vaizdų, nei jūsų brolių ir seserų, jūs neskaitote to paties vakarinio laikraščio. Tai leidžia suprasti, koks nepagrįstas yra identiteto klausimas. Nes kiekvienas identifikuojasi su aktualijomis, pasaulio aktualijos per savo šalies prizmę tampa tarsi asmeniniu reikalu.

R.Gary savo „Pseudo“ pasakoja, kad jis susivokė esąs pasaulio pilietis su neribota atsakomybe. Jis identifikavosi su viso pasaulio skausmu. Tai tema, kurią mėginau gvildenti „L‘empreinte de l‘ange“ („Angelo įspaudas“). Šioje knygoje, kurios veiksmas rutoliojasi Paryžiuje Alžyro karo metu, stengiuosi, kad skaitytojai susitapatintų su skirtingų šalių personažų skausmu.

– Romane „Dolce agonia“ jūs su dideliu švelnumu aprašote savo dvylika personažų svečių, pavyzdžiui, kai jie slapta prieš vakarienę išgeria vaistų...

– Jų amžius nuo 35 iki 87-erių. Du ar trys penkiasdešimties, tokio amžiaus, kokį retai sutiksi literatūroje. „Knygose, kurias rašome ir kuriose ko nors mokome, trūksta svarbiausių dalykų. Reta kuri aprašo slopstantį geismą! Grožio praradimą, trapumą, baimę. Skausmą, veržiantį gerklę“, – sako Reičelė į romano pabaigą. Tačiau tai jaudinantis amžius. Jūs išgyvenate daug dalykų, jūs negalite apsimesti, kad esat nekaltas, bet nesate ir griuvena, nors ir imate netekti tėvų. Tai rezultatų susumavimo metas: ar pavyko įgyvendinti svajones?

– Ar Jums pavyko įgyvendinti savąsias?

– Nuėjau daug toliau, nei įsivaizdavau. Kalbu apie sėkmę. Pati stebiuosi. Aš gavau daugiau, nei tikėjausi, visose srityse. Nesakyčiau, kad esu laiminga, laimė – visai kas kita, bet aš patenkinta savo gyvenimu. Didelis malonumas būti motina, o juk motinystės nebuvo mano jaunystės svajonėse. Kaip ir ištekėti dvidešimt dvejų. Jaučiuosi, lyg būčiau to nenusipelniusi. Lyg už viską būčiau sumokėjusi. Katastrofa mane ištiko vaikystėje, už tai paskui gavau desertą.

– Katastrofa ištiko tada, kai šešerių Jus paliko motina, nusprendusi gyventi savo gyvenimą. Ar jūs palaikote su ja ryšius?

– Aš jos seniai nemačiau, mūsų ryšiai buvo grynai valdiški, o manęs nedomina valdiški santykiai su savo motina. Praradimą aš įvertinau tik tuomet, kai pati tapau motina. Kaip ji galėjo nutraukti ryšius su savo trim vaikais – mano broliu, mano seserimi ir manimi?! Visa tai dengia vis tirštesnė migla. Šiaip ar taip, to jau neištaisysi.

– Ji tikrai tiesiog išnyko per naktį?

– Taip, ir ji sukūrė kitą šeimą. Mes išvykome į kitą šalį. Mano tėvas įsikūrė JAV su kita moterimi. Ryšys su motina buvo jos nebuvimas, palaikomas vaizduotės, atgyjantis nuo jos laiškų, žodžių. Apie tai rašiau „Nord perdu“ („Prarasta Šiaurė“)... Todėl ir tapau rašytoja, nes mano gyvenime buvo kažkas nesuvokiamo, reikalaujančio didžiulės ir nenutrūkstamos vaizduotės pastangų, kad tai suprasčiau. Romane „La virevolte“ pastačiau save į motinos, kuri palieka savo vaikus, vietą. Rašymas leidžia į viską pažvelgti akis į akį.

Bet turiu polinkį į tamsą, nors gyvenime esu gana linksma... Knygynų savininkai ir skaitytojai labai nustemba, nes laukia, kad autografus dalins katatonikė!

– Su sąlyga, kad pavyks pažiūrėti per didelį atstumą...

– Tai gyvybiškai svarbu, ir kaip rašytojai taip pat. Kiekvienas pasirenka distanciją su savo personažais. Tai perspektyvos klausimas. Kiek turiu nutolti nuo savo pasaulio? Saulė jame turi būti milžiniška ar mažytė? Žvaigždės, kurios tūkstančius kartų didesnės už Saulę, turi būti tik šviečiantys žiburėliai? Romane „Dolce agonia“ piligrimystė vyksta iš išorės į vidų. Kartais girdi, kas kalbama prie stalo, kartais – kaip kalbos atsispindi vieno ar kito svečio galvoje, kartais žodžiai sukelia intymius prisiminimus. Taip, kaip man patinka. Norėjau, kad šioje knygoje atsiskleistų, kokios sudėtingos smegenys ir siela, aprašyti, koks srautas įvairiausios informacijos cirkuliuoja vienos vakarienės metu.

– Įdomu ir tai, kad prie stalo dvylika veikėjų...

– Tai iš dalies Paskutinė vakarienė, veikėjų tuzinas kaip ir apaštalų.

- Tik Jėzus – naujagimis, tryliktasis svečias...

– Ir kaip Lorenzo Lotto paveiksluose, kur virš tvarto vaizduojamas kryžius. Vos gimę, visi jau yra mirę, štai apie ką ši istorija.

– Skaitant „Dolce agonia“ negali nepagalvoti apie Bergmaną...

Man tai labai malonu, juolab kad dievinu Bergmaną. Skaičiau jo autobiografiją Stoklholme praėjus metams, per švedų rašytojo Görano Tunströmo, didelio mano draugo, laidotuves. Göranas žinojo, kad ilgai negyvens ir vienas kitam pažadėjom, kad tas, katras liks gyvas, užbaigs kito knygą.

Tai, žinoma, svajonė, bet graži svajonė. Jam dedikavau šią knygą. Jis man padarė didelę įtaką. Man patinka rašyti tokius pat šviesius ir ryškius dalykus kaip jis. Kai kurie rašytojams, tokiems kaip Michaelas Ondaatje arba Johnas Bergeris, pavyksta mus padaryti laimingus. Pradėjusi rašyti knygą aš sau pažadu, kad linksminsiu, sukelsiu šypseną, sukursiu harmoniją... Bet turiu polinkį į tamsą, nors gyvenime esu gana linksma... Knygynų savininkai ir skaitytojai labai nustemba, nes laukia, kad autografus dalins katatonikė!

Pagal lexpress.fr parengė Lolija Spurgienė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atgal į mokyklą