Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 23d. 12:09

Rašytoja Nancy Huston – ypatinga feministė, bet ne visada pritarianti savo bendražygėms

Nancy Huston
Leidyklos nuotr. / Nancy Huston

Tarptautinis literatūros festivalis „Vilniaus lapai“ vyksiantis šių metų lapkričio 7-10 d. kviečia į susitikimą su garsaus romano „Dolce agonia“ autore Nancy Huston. Renginys vyks lapkričio 9 d., šeštadienį, „MO muziejuje“. Kiekvienoje savo knygoje autorė žingsniuoja per moters ir moteriškumo istoriją, ypatingą dėmesį skirdama jos kūnui, naudojimuisi juo ir su juo susijusiam požiūriui. Netgi ir tada, kai tenka įžeisti aktyvistes.

Ji buvo maža mergaitė, kurios mama nedaug tenorėjo. Paauglė, linkusi į savižudybę ir anoreksiją. Labai graži jauna moteris. Meilužė, įsimylėjėlė, anyta, po to mama, nekantraudama laukianti, kada taps močiute. Nancy Huston visą savo gyvenimą rašė apie moteris. Jų kūnus, jų sielas, jų vyrus, jų vaikus, jų motinas ir jų meiles. Jų laisvę. Ir apie savąją, net ir sukandusi dantis.

– Esate feministė, bet ne visada pritariate savo bendražygėms.

- Taip, aš manau, kad kartais jos klysta... Pavyzdžiui, istorinis šūkis – „Mūsų kūnai – tai mes pačios“– yra klaidingas: nėra mūsų pačių be kitų. Visuose mūsų gyvenimo etapuose dalyvauja kiti. Žmonijos tiesa nugalėjo Vakarų subjekto – vieno ir nepriklausomo – idėją, tiek vyro, tiek moters. Nesutinku ir su tuo, kaip feministės žiūri į abortus – Benoîte Groult buvo labai susierzinusi, kai apie tai kalbėjomės. Žinoma, palaikau teisę į abortą, bet tvirtinti, kad nutraukiant nėštumą atsikratome kažko, kas mums priklauso ir trukdo – yra melas. Nors ir manau, kad yra būtina kontroliuoti gimstamumą, negalima pripažinti, kad negimęs vaikas yra mūsų kūno dalis ir turime teisę juo be pasekmių disponuoti.

– Daug kalbate apie kūną savo paskutiniuose kūriniuose.

- Visuomet apie tai daug kalbėjau. Filosofė ir rašytoja Annie Leclerc [„Parole de femme“, „Actes Sud“ ir „Hommes et femmes“ (knygos minkštais viršeliais – redakcijos pastaba)] yra vienas išmintingiausių žmonių, kokį tik esu sutikusi. Reikia skaityti jos odę moteriškumui – mėnesinėms, motinystei, namų ruošai, gaminimui ir vaikų auklėjimui. Tai supykdė Simone de Beauvoir ir jos aplinką; bet ji buvo teisi: visi šie svarbūs su mumis susiję dalykai visuomet nuvertinami. Vyras galvoja daug paprasčiau: „Aš – gryna dvasia ir valdau išorinę materiją.“ O mums, moterims, sunkiau išlaikyti šią iliuziją. Kaip sakė rabina Delphine Horvilleur: moteris yra porėta, dėl to geidžiama ir nekenčiama – nes ji yra atvira.

Vyrai į jas įeina, kūdikiai – išeina; ji gali pagimdyti netgi kažką iš kitos etninės grupės, netgi „priešą“. Moteriškas porėtumas yra toks pat senas kaip ir pati žmonija. Ir tai paaiškina vyrišką požiūrį: jų baimę būti išduotiems moteriškojo porėtumo, baimę, kad jis yra ne vienintelis į ją įeinantis, ir baimę, kad išeinantis kūdikis yra ne jo. Moterys iki galo nesuvokia vyrų pažeidžiamumo dėl tokio mūsų kūno. Turime liautis įsivaizduoti, kad buvo vienos lyties sąmokslas prieš kitą. Tai, kad per ilgą istorijos laikotarpį vyrai dominavo moterų atžvilgiu, be abejonės, buvo tas kelias, kurį žmonija surado, kad galėtų išgyventi.

Kaip sakė rabina Delphine Horvilleur: moteris yra porėta, dėl to geidžiama ir nekenčiama – nes ji yra atvira.

– Jūs taip pat kalbate apie vyrų žvilgsnį, jų geismą.

- Niekaip neįsisąmoniname, kad smegenys yra organas, kūno dalis. Ir kad vyriškas geismas, lygiai kaip itin išsivysčiusių primatų, atsiranda žiūrint ir siekiant nustatyti vaisingiausią kūną. Troškimą daugintis labai stipriai suvaržėme... Kai kurios feministės nekenčia tokių teiginių. Bet tai ir yra būtent tai, ką reikia įsisavinti: vyras savo gyvenimą praleidžia tarpininkaudamas tarp savęs ir savo geismų ir bandydamas juos suvaldyti. Tai padėtų mums geriau suvokti, kodėl seni scenarijai net po penkiasdešimties feminizmo metų Holivudui neša milijonus: ypatingai galingas vyras ir be galo graži moteris. Be abejonės, toks pateikimas atitinka iš priešistorinių laikų atsineštus gyvuliškus instinktus.

– Instinktai negrįžtamai išskiria vyrus ir moteris?

- Teiginiai apie tai, kad mūsų elgesį nulemia biologija, nereiškia, kad reikia pamiršti seksizmą. Gimstama mergaite arba berniuku, o po to darbas turi būti tęsiamas! Mes, vakarietės moterys, esame laisvos, lygios ir esame „broliai“ vyrams, ir tai mums netrukdo norėti būti gražioms, rodyti, o ne slėpti savo kūnus. Nusivarome norėdamos būti gražios ir lygiateisės, tai nėra paprasta, ypač tada, jei yra vaikas ir darbas. Vakarietiškoje visuomenėje, veikiant šiam haliucinogenui, t. y. „įvaizdžiui“, moterys turi teisę ne tik dirbti, balsuoti, valdyti banko sąskaitą ir „programuoti“ motinystę, bet ir nuo to atsiriboti – tai rašytoja iš Kvebeko Nelly Arcan vadina „kūno burka“ (pranc. „burqa de chair“), o marokietė sociologė Fatima Mernissi užsidarymu be pareigos jausmo į „38 dydžio haremą“ (pranc. „harem de la taille 38“). Tai paradoksalu ir skausminga.

Tarptautinis literatūros festivalis „Vilniaus lapai“ vyksiantis šių metų lapkričio 7-10 d. kviečia į susitikimą su garsaus romano „Dolce agonia“ autore Nancy Huston. Renginys „Vakaras su Nancy Huston“ vyks lapkričio 9 d., šeštadienį, „MO muziejuje“.

Interviu atliko Valérie Péronnet, portalui „Psychologies.com“.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

04:17
01:26
02:04

Esports namai