− Ką reiškia jūsų slapyvardis Vilė Vėl?
− Pradėjau rašyti būdama nebejauna, tarytum sugrįžau į jaunystę. O jaunystėje mane visi vadino Vile − nepilnu vardu. Slapyvardis buvo tarsi sugrįžimas į Vilės laikus.
− Dirbate lietuvių kalbos mokytoja. Ar knygos „Kaip mes išgarsėjome“ idėja kilo iš to, ką matote dirbdama čia?
− Knygą norėjau parašyti remdamasi mokykliniu gyvenimu. Nors dėstau truputį vyresniems mokiniams, bet vis tiek mano prisiminimai apie jaunesnius mano mokinius labai gyvi − ilgą laiką dėsčiau penktų−aštuntų klasių moksleiviams. Turiu pasakyti, kad trupučiuką jų pasiilgstu. Labai gerai atsimenu, kad beveik per kiekvieną pamoką jie sugebėdavo prajuokinti. Man atrodė, kad taip pat bus ir su vyresnėmis klasėmis, bet vyresni retai kada sugeba prajuokinti. O tie buvo pilni kažkokios energijos ir galbūt iš pasiilgimo to amžiaus vaikų ir kilo tas noras parašyti knygą apie juos.
− Savo rašymo karjerą pradėjote nuo vadovėlių, kas jus pastūmėjo prie kūrybos, prozos?
− Taip, pradėjau nuo vadovėlių − tam tikrų chrestomatijų su klausimais. Negalėčiau pasakyti, kad buvo kažkoks stiprus postūmis. Gali būti, kad prisidėjo tie patys mokiniai − mūsų mokyklos vienuoliktokai leidžia kūrybinį almanachą, vienais metais dėsčiau būtent vienuoliktokams. Vienas mokinys manęs paklausė gal aš ką nors parašyčiau kūrybos almanachui, tada nusijuokiau, nes iki to laiko buvau parašiusi gal pora diktantų. Tačiau ta mintis man įstrigo. Mintis rašyti kilo ir iš noro kažką įrodyti sau pačiai. Buvo tam tikrų minčių ir labai norėjosi jas išdėstyti tam tikru tekstu, kažkaip jos susikaupė, sėdau ir pradėjau rašyti.
− Buvo sunku?
− Buvo labai smagu. Pirmą knygą rašyti buvo be galo smagu. Pradedi rašyti ir staiga išeina kažkokia pastraipa, tai yra kažkoks vaizdas, kiekvienas puslapis labai daug džiaugsmo atnešė.
− Buvo juodųjų kūrybos periodų, kai nieko negali sugalvoti?
− Buvo labai ilgas tarpas prieš šitą knygą − labai ilgai nerašiau. Toks jausmas, kad nėra ką pasakyti. Labai trukdo tam tikra savikritika − kai pradeda atrodyti, kad kažką sugalvoji, kad įpusėji kažkokį tekstą ir pradedi galvoti: „O kas iš to? O kam to reikia? Kokia prasmė viso to?“. Arba įkliūni į tam tikrą negatyvų, tragišką siužetą, tada nebežinai kokia išeitis, koks poveikis visuomenei. Galvoji apie tai, kaip ta knyga įeina į gyvenimą, ar ji duos teigiamą postūmį, ar sugniuždys kažką, kai ir taip yra pakankamai niūru. Esu susidūrusi ir su mistiniu dalyku, apie kurį kalba ir kiti žmonės. Man labai keista buvo: pirmiausia sukuri siužetą, jį išgalvoji, o kai pabaigi knygą staiga tai atsitinka gyvenime. Man nuo to yra likusi tam tikra baimė, kad parašysi kažkokią negatyvią istorija... Labai nenoriu, kad ji išsipildytų.
− Nuo ko pradėjote šią knygą? Jums netikėtai kilo kažkokia mintis ar ilgai brandinote kokią nors idėją?
− Ilgai brandinau idėją. Sakykime, pirmas apsakymas apie Godą, apie mergaitę, kurios tėvai yra išvažiavę į Angliją. Labai ilgai norėjau parašyti apie tuos vaikus, kurių arba tėvai yra išvažiavę ir juos palikę čia, arba juos vežiojasi − tai nuveža, tai vėl parveža. Tai labai sumaišo kalbas, vaikams labai sudėtinga: ir išvažiuoti sunku, ir vėl grįžti, esu su tokiais susidūrusi. Šitą aš norėjau papasakoti, o paskui, kai pradėjau kurti, istorija išsiplėtojo į kitas temas.
Yra keliamas klausimas, kiek vaikui literatūroje kalbėti apie socialines temas − vaikas negali jų išspręsti, atrodo, kam tada rašyti apie socialines problemas. Tačiau dirbdama mokytoja susiduriu su tokiais vaikais, kurių tėvai labai saugo juos nuo realios aplinkos, tie vaikai nepastebi socialinių problemų. Mano apsakyme yra mergaitė Irismirinda, kurią tėvai į mokyklą atveža automobiliu ir pasiima automobiliu, mano istorijoje ji niekada nėra mačiusi girtuoklio, ji atitrūkusi nuo realaus gyvenimo.
Ši problema man irgi labai įdomi, matau, kad šiuolaikinis žmogus, lyg ir labai apsuptas technikos, galėdamas pažinoti pasaulį, iš tikrųjų nunyra į kažkokį virtualų pasaulį ir labai atitolsta nuo aplinkos. Mano idėja yra tokia, kad jei žmogus nori būti laimingas, jis turi ne protu, o jutimais justi, kur jis gyvena. Iš savo kaip mokytojos patirties galiu pasakyti, kad žmogus, kuris yra labai saugojamas nuo gyvenimo, nuo socialinės aplinkos, yra trupučiuką bejėgis, juo lengva manipuliuoti, apgauti, nes jis negali patikrinti, jis neturi kriterijų, kuriais galėtų atskirti melą nuo tiesos. Man atrodo, kad apie socialines problemas kalbant vaikams, kažkokiu būdu reikėtų jas parodyti, vaikui reikia rodyti išeitį. Pavyzdžiui, Irismirindos mama sprendžia jos likimą, o ne pati mergaitė. Nors suaugę žmonės sudarė tokią situaciją, mergaitė vis tiek gyvena realiame pasaulyje. Tame apsakyme sukuriu tokią situaciją, kad būtent Irismirinda pati būdama truputį įskaudinta, labiau bijanti aplinkos, pati yra jautresnė kitam žmogui, kuris yra nelaimingas.
− Jūsų herojai turi gyvus prototipus?
− Kad nuo pradžios iki galo būtų visiškai tikras − nėra. Visur yra kažkokių išgalvotų detalių. Kartais pasiimi kokią realaus žmogaus charakterio savybę, tačiau įstatai tą žmogų į realias situacijas, bandai įsivaizduoti, kaip tas žmogus elgtųsi jose. Sakykime, vieną iš personažų kūriau be galo teigiamą. Galvodama apie tą charakterį, kaip tas vaikas atrodys, kaip būna gyvenime staiga atsiminiau vieną iš savo mokinių, kuris yra be galo teigiamas, be galo gražus vaikas. Tada man pasidarė lengva. Nors situacijos yra išgalvotos, bet man atrodė, kad tas vaikas elgtųsi šitaip.
− Kurdamas tas situacijas pati jas išgyvente?
− Į kiekvieną situaciją įsijauti, įsijungia vaizduotė, susikuri mintyse tam tikrą personažą ir įsivaizduoji, kaip jis tam tikrose situacijose elgtųsi. Negali sukurti labai linksmų, žaismingų situacijų, nes gyvenimas nėra labai lengvas, yra gana sunku. Nebijau vaizduoti ir blogos situacijos, jei matau, kad galiu pavaizduoti kažkokią išeitį iš jos, kažkokią perspektyvą. Man atrodo, kad gyvenimas iš tikrųjų nėra šventė, kad yra labai daug sunkių situacijų ir laimi tie žmonės, kurie gali visa tai ištverti. Ir kultūra, aš taip suprantu kultūros paskirtį, turi mokyti ir vaiką įveikti kliūtį, nepalūžti, kai aplinkybės yra sudėtingos. Tokia buvo senosios kultūros paskirtis.
Kultūra, aš taip suprantu kultūros paskirtį, turi mokyti ir vaiką įveikti kliūtį, nepalūžti, kai aplinkybės yra sudėtingos.
− 2003 metais jūsų knyga „Parašyk man iš Afrikos“ laimėjo Metų knygos vaikams rinkimus. Šiemet jūsų knyga „Kaip mes išgarsėjome“ vėl pretenduoja į šį apdovanojimą. Kaip vertinate savo šansus?
− Labai sunku pasakyti, nes tais metais prizą skyrė suaugusių žmonių komisija, šie rinkimai yra kitokie − čia renka vaikai. Priklauso, kaip knyga pateks pas juos, kas juos paragins tarti žodį apie tą knygą. Jau esu su keliais vaikais kalbėjausi − labai įdomu. Vaikai įdomiai mato tuos kūrinius, aš džiaugiuosi skaitytojais.
− Vaikų pastebėjimai skiriasi nuo suaugusiųjų supratimo apie knygą?
− Vaikų pastebėjimai yra kitokie, jie kartais pastebi tokius dalykus, į kuriuos suaugęs žmogus nė neatkreipia dėmesio. Beveik visiems vaikams su kuriais kalbėjausi labiausiai patinka vidurinis mano apsakymas, apskritai pozityvi pabaiga, trupučiuką nuotykio turinti literatūra.
− Kokie vertintojai yra vaikai: jie būna kritiški, priekabūs?
− Vaikai jaučia esmę, jų neapgausi, kadangi jie neturi jokio intereso. Suaugusieji yra politikai − jie žino ką galima sakyti, ko negalima, o kadangi vaikams tai visai nesvarbu, jie tiesiai pasako, kas patiko, kas ne. Dažniausiai vaikų klausimai būna labai gyvenimiški, jie ieško sąsajų tarp gyvenimo ir kūrinio.
− Jūsų nuomone, ko reikia knygai, kad ji taptų Metų knyga vaikams?
− Reikia daugelio aplinkybių. Visų pirma, reikia, kad knyga pasiektų vaiką, kad jis ją perskaitytų, kad norėtų ją skaityti. Tai labai daug kas lemia, pavyzdžiui, dailininko darbas, viršelio patrauklumas − iliustracijos turėtų būti pilnos energijos, spalvingos. O perskaičius knygą viską lemia turinys − ar jis užkabina vaiką, ar jaudina.
− Kaip reikia rašyti knygą vaikams: ką reikia pabrėžti, o apie ką geriau visai nekalbėti?
− Manau, kad turi nebūti temų, kurioms vaikai fiziologiškai nesubrendę − meilės tema yra netinkama vaikams, draugystė daugiau. Rašydamas vaikams galvoji apie tai, kaip knyga paveiks psichiką, manau, liguistų knygų neturėtų būti. Knyga vaikams neturi būti nuglaistyta, rožinė, tačiau ji turi būti pozityvi, neturi būti gniuždančios nuostatos. Tobuloje vaikiškoje knygoje turi būti labai daug žaismės.
Knyga vaikams neturi būti nuglaistyta, rožinė, tačiau ji turi būti pozityvi, neturi būti gniuždančios nuostatos.
− Lengva rašyti vaikams? Kam lengviau − vaikams ar suaugusiems?
− Smagu rašyti vaikams. Jei sugalvoji idėją, charakterius ir siužetą, tai labai smagu. Kartais būna juoda dėmė − nieko negali parašyti. Jei atsiveria kažkoks situacijos matymas − labai nesunku. Knygos suaugusiesiems problematika turi būti kur kas sudėtingesnė, daugiaplanė. Norint parašyti gerą knygą suaugusiems reikia labai turtingo gyvenimo pažinimo. Aišku, galima ir įsivaizduoti visa tai, bet baisu tada, kad tie kuriami siužetukai yra kažkokių filmų variacijos.
− Kuo jūsų kūryba skiriasi nuo kitų lietuvių autorių?
− Kai pradėjau rašyti, mano kūryba buvo ne visai vaikams. Tada aiškiai sau deklaravau, kad mano kūryba skiriasi pozityvumu. Aš manau, kad tai yra moteriška natūra − nedejuoti dėl kliūčių, nesigraužti, kad kažkas neišeina, nesiseka, bet kokioje situacijoje rasti kažkokią galimybę išeiti į kūrybingesnę situaciją. Savo kūriniais norėjau pasipriešinti nusivylimui, negatyvizmui, ypač − savigailai. Man atrodė, kad savigailos labai daug ir reikia daugiau pozityvumo. Bet dabar to pozityvumo atsirado daugiau, o negatyvumas eina į praeitį. Kai ėmiau rašyti vaikams viskas tapo atvirkščiai. Man atrodo, kad vaikų literatūra per mažai domisi socialinėmis, realaus gyvenimo problemomis: vaikas ir socialinė problema, vaikas ir realus gyvenimas, kaip vaikas išgyvena tėvų nesėkmes, kaip jis reaguoja. Socialinė problematika man įdomi net tada, kai kalbame apie vaikus.
