Sekite 15min Google
Michalas Ajvazas žinomas ir lietuvių skaitytojams – išverstas jo kūrinys „Kitas miestas“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš čekų kalbos vertė Vytas Dekšnys), kuriame skaitytojams jis siūlo persidengiančių erdvių, labirintų, iš logikos rėmų ištrūkstantį pasakojimą. Jis – gausiai į užsienio kalbas verčiamas čekų rašytojas, ir Frankfurto knygų mugėje jis išties matomas. Tiesa, kaip prisipažįsta jis pats, šis vaidmuo jam ne itin prie širdies.
– Susitinkame Frankfurto knygų mugėje, kur šiais metais dalyvaujate ne viename renginyje. Jums tokios mugės malonumas ar pareiga? Nes leidėjai nuolatos kalba, kad rašytojai turi būti matomi, tad net ir nelabai norėdami jie visgi vyksta į tokius renginius.
– Na, man nepatinka knygų mugės. Jose per daug žmonių ir triukšmo. Man patinka kai kurie su knygų mugėmis susiję renginiai, bet šiose didžiulėse salėse ir dideliuose pastatuose stengiuosi praleisti kuo mažiau laiko.
– Per pastarąsias dienas čia daug kalbėta apie dirbtinį intelektą, tai, kaip jis apvers leidybos pasaulį. Kaip manote, tai reali grėsmė, o galbūt perdedama ir jokių drastiškų pokyčių neįvyks?
– Manau, šiuo metu tai labiau primena paniką, nes panaši situacija buvo ir išradus fotografiją bei kiną – žmonės sakė: „Dabar, kai išrasta fotografija, tapyba mirs“. Kai buvo išrasta televizija, žmonės sakė: „Viskas, kinas mirs“. O dabar girdime, kad kūryba galbūt irgi mirs, nes dirbtinis intelektas atliks viską, ką žmonės yra įpratę daryti. Tačiau manau, kad šiuo metu nieko panašaus nematome. Dirbtinis intelektas kūrybos srityje negali, tiesiog negali padaryti daugiau nei žmonės. Žinoma, galbūt jis turi daug daugiau informacijos ir veikia greičiau, bet manau, kad šiuo metu neįmanoma laikyti kokio nors dirbtinio intelekto produkto kūrybiniu darbu. Galbūt po 10 ar 50 metų viskas bus kitaip, bet nesu tuo tikras. Nemanau, kad taip nutiks.
Apie Prahą neberašo
– Lietuvių kalba išleista viena jūsų knyga „Kitas miestas“. Ką dabar apie ją manote – kokią vietą ji užima jūsų kaip rašytojo biografijoje? O galbūt nelabai esate linkęs grįžti prie ankstesnių savo kūrinių?
– Tą knygą parašiau prieš daugiau nei 30 metų, gal netgi prieš 35 metus. Ir turiu pasakyti, kad apie savo seniau parašytas knygas daug nemąstau. Esu susikoncentravęs į savo naujausias knygas ir netgi daug ko iš tų ankstesnių kūrinių neprisimenu. Mano knygose yra daugybė istorijų, kurios įpintos į kitas istorijas, ir kartais kas nors man sako: „O kaip dėl tos istorijos ar to personažo, apie kurį rašėte knygoje, parašytoje prieš 20 metų?“ Aš atsakau: „Kas tas personažas? Nepamenu“. Nes mano knygose yra dešimtys, šimtai personažų ir istorijų.
– Kai kalbate apie tokią struktūrą, nejučiom į mintis įšoka Jorge’ės Luiso Borgeso vardas. Kas nenuostabu, nes jūs esate šio rašytojo kūrybos specialistas. Manau, su juo esate lyginamas dažnai. Kaip manote, ar šie palyginimai turi pagrindo, jis paveikė jūsų kūrybą?
– J.L.Borgesas turėjo įtakos mano pirmosioms trims knygoms, įskaitant ir tą, kuri išversta į lietuvių kalbą. Tačiau manau, kad vėlesnės knygos nėra tokios panašios į jo kūrybą. Beje, pirmųjų trijų mano knygų veiksmas vyksta Prahoje, todėl man buvo prilipdyta „Prahos rašytojo“ etiketė. Ir net iki šiol sakoma: „Ajvazas yra Prahos rašytojas“, nors apie Prahą jau nerašau daugybę metų. Tad su J.L.Borgesu yra kažkas panašaus.
– Kodėl nusprendėte neberašyti apie Prahą?
– Atvirai sakant, Praha manęs ypatingai nedomino. Mane visada domino didžiųjų miestų gyvenimas. Aš rašiau apie Prahą prieš 30, 35, 40 metų, nes mums nebuvo leidžiama išvykti į užsienį, todėl nežinojau apie nieką daugiau nei apie Prahą, o po 1989-ųjų sienos atsivėrė, ir aš ėmiau daug keliauti. Daugiausia keliavau dėl tokių renginių kaip knygų mugės. Taigi, mano knygose yra daugybė vietų, – jos yra trijuose žemynuose. Bet Prahos ten jau nebėra.
Groteskiškas realizmas
– Neretai tokiems pasakojimams kaip jūsų automatiškai bandoma prilipdyti magiškojo realizmo etiketę. Kas, mano nuomone, nelabai tikslu, o ir pats šis terminas virtęs kliše. Jūs pats kalbėdamas apie Vidurio Europos literatūrą esate minėjęs groteskiško realizmo terminą. Manote, kad jis tinka apibūdinti ir jūsų kūrybai?
– Taip, jūs visiškai teisus, nes manau, kad magiškasis realizmas yra susijęs su legendomis, gyvenimu kaime bei mažuose miesteliuose. O mano kūryba vyksta didmiesčiuose, ir man didesnę įtaką daro Franzas Kafka. F.Kafka, o ne Gabrielis Garcia Márquezas. Gerbiu jį, bet nerašau kaip jis. Tai kažkas visiškai kitokio. Ir jūs teisus, kad Vidurio Europos literatūrą galima apibūdinti kaip groteskišką realizmą. Manau, F.Kafka yra geriausias to pavyzdys, nes jo kūryba, viena vertus, labai tragiška, kita vertus, ji taip pat yra groteskiška. Komiška. Ir, pavyzdžiui, „Procesą“ galima skaityti kaip humoristinį kūrinį.
– Taip, ir pats F.Kafka juokdavosi, kai garsiai skaitydavo savo kūrinių ištraukas. Beje, anksčiau esate minėjęs, kad Praha toks mažas miestas, jog visi kažkaip tarpusavyje susiję ir jūs pats tolimais ryšiais esate susietas su tuo pačiu F.Kafka.
– Praha tikrai labai mažas miestas, mes visi vieni kitą pažįstame. O mano ryšys su F.Kafka yra toks, kad kūdikystėje buvau pakrikštytas katalikų bažnyčioje. Žinoma, kai buvau vaikas, niekas mano nuomonės neklausė, aš nesu praktikuojantis katalikas. Mano krikštamotė buvo F.Kafkos mylimosios Milenos Jesenskos teta – moters, kuriai F.Kafka rašė labai gražius laiškus, jie buvo išsaugoti ir vėliau išleisti. Deja, jos laiškai, skirti rašytojui, nebuvo išsaugoti, pasimetė Vidurio Europos istorijos labirintuose. Taigi, toks mano ryšys su F.Kafka.
– Kai kalbėjomės su jumis prieš penkerius metus, jūs sakėte, kad knygą „Kitas miestas“ įkvėpė jausmas, kurį patyrėte sniegu nuklotame Pohorelec rajone. Jums įkvėpimui reikia kažkokių fizinių potyrių, namų, gatvių, žmonių stebėjimo, ar užtenka įjungti vaizduotę tiesiog sėdint prie stalo, vienumoje?
– Kai pradedu rašyti knygą, nežinau, kokia ji bus. Nežinau nei siužeto, nei veikėjų, nieko.
Bet kartais pagalvoju apie kokią nors vietą, kurioje buvau ir kuri man atrodė kaip galimas kokios nors istorijos pagrindas. Pavyzdžiui, kaip ir minėjote, knygos „Kitas miestas“ istorija prasidėjo, kai vaikščiojau Prahoje. Buvo žiema, aikštėje smarkiai snigo, tvyrojo keista atmosfera, buvo beveik tamsu, ir man kilo jausmas, kad iš šios atmosferos gali gimti kažkoks pasakojimas. Kai atsisėdau prie popieriaus lapo ir ėmiau galvoti, kokia tai galėtų būti istorija, pradėjau rašyti. Ši istorija yra knygoje, bet ji nėra pačioje pradžioje, – kažkur knygos viduryje.
– Sakote, kad knygose sutalpina dešimtis, šimtus istorijų. Tad net jei ir pradėdamas rašyti nežinote, apie ką bus knyga, visgi reikia detalaus plano, kone literatūrinės architektūros?
– Pradėdamas rašyti aš per daug neplanuoju. Tai tarsi sąmonės srautas. Bet kai atsiranda atskiri siužetai, turiu juos sujungti į vieną visumą. Tuomet turiu ant popieriaus sudaryti schemas, nurodyti datas, vietas. Viskas turi būti susieta. Taigi, viena vertus, tai tarsi iracionalus darbas, kita vertus, jis labai racionalus. Kai kurios mano knygos – tarsi detektyviniai romanai, pavyzdžiui, romanas „Kelionė į pietus“. Turiu labai daug galvoti apie atskirų dalių sąsajas, nes viskas turi būti savo vietoje, kaip ir tikrame detektyviniame romane.
Netiki didžiosiomis idėjomis
– Kai pastaruoju metu kalbu su rašytojais, ne vienas jų sako, kad dabartiniai laikai keičia, kaip jie supranta rašymą, kokia jo paskirtis. Kaip rašyti, kai tikrovė atrodo keistesnė, brutalesnė nei kad įmanoma būtų sugalvoti. Ar jūs irgi tai jaučiate?
– Savo stilių atradau gana vėlai, būdamas maždaug 35 metų. Žinoma, laikui bėgant jis pasikeitė, bet išlaikiau tam tikrą tęstinumą ir tiesiog negaliu rašyti kitaip, nei rašau dabar. Taigi, žmonės gal ir gali sakyti, kad tai neatitinka šių laikų, bet su tuo nieko negaliu padaryti. Negaliu rašyti kitaip.
– Jūsų knygos ganėtinai sudėtingos, daugiasluoksnės. Ar rašydamas galvojate, kaip jas priims skaitytojai, ką jie suvoks iš to, ką sudėjote jose? Ar tai jums nėra svarbu ir tiesiog koncentruojatės į savo darbą – rašymą.
– Taip, galvoju apie skaitytojus, jie man rūpi, todėl stengiuosi rašyti kuo paprasčiau. Nerašau sudėtingiau, nei iš tikrųjų būtina.
– Beveik visi kalbinti čekų rašytojai sako, kad humoras jiems yra labai svarbus. Jums irgi?
– Manau, kad tai esminis Vidurio Europos literatūros bruožas. Galbūt tai susiję su tuo, kad vidurio europiečiai netiki didžiosiomis idėjomis, vertina jas su Vidurio Europai būdinga ironija. Taigi, taip, man tai irgi svarbu.
– Jau ir prieš penkerius metus, kai bendravome, sakėte, kad Prahos magijos ieškotumėte ne jos centre, o priemiesčiuose. Dabar, kai keletą kartų pastaruoju metu apsilankiau Prahoje, irgi vis kyla jausmas, kad miesto centras tapo pernelyg pergrūstas. Kaip jūs pats jaučiatės mieste?
– Šiais laikais nemėgstu eiti į Prahos centrą, nes ten išties tikrai labai daug turistų, daug kiču prekiaujančių parduotuvių. Bet manau, kad Prahoje yra labai daug įdomių vietų, ypač miesto pakraštyje arba Prahos apylinkėse. Knygoje „Kitas miestas“ veiksmas vyksta centre, istoriniame Prahos centre, bet tuo metu ten nebuvo taip baisu kaip dabar.
O tada parašiau kitą knygą apie Prahą. Jos pavadinimas – „Tuščios gatvės“, ir joje veiksmas vyksta tik Prahos pakraštyje, tarp gamyklų, pramoniniuose rajonuose.
– Jeigu Lietuvos leidėjai nuspręstų išleisti dar vieną jūsų knygą, kurią jūs pats rekomenduotumėte?
– Galbūt ne paskutinę, bet išleistą 2024-aisiais, kurios pavadinimas paprastas – „Miestai“.
Ji pasakoja apie kelionę aplink pasaulį, o veiksmas vyksta trijuose žemynuose: Europoje, Amerikoje ir Azijoje.
