Sekite 15min Google
Žinias praryja korporacijų technologijos
Dirbtinis intelektas šioje Frankfurto knygų mugėje minimas itin dažnai. Kartais pabrėžiant jo suteikiamas galimybes, konstatuojant pokyčius, kuriuos kol kas sunku įvertinti, o neretai – ir su pavojaus signalais.
Itin aštriai apie dirbtinį intelektą pasisako viena žymiausių šios mugės svečių – amerikiečių istorikė Jill Lepore. Jau per mugės atidarymo spaudos konferenciją ji perspėjo dėl to, su kokiais iššūkiais susiduria žmonija atsiradus dirbtiniam intelektui.
„Žmonijos žinias, sukauptas knygose, praryja korporacijoms priklausančios mašinos. Šios korporacijos siūlo, kad šios išmanios mašinos už mus atliktų skaitymo, rašymo ir net mąstymo darbą. Nepaisant visų šių mašinų stebuklų ir įspūdingų galimybių, nepaisant viso pažado, kurį jos teikia naujų žinių atradimui, jų plėtra kelia grėsmę menams ir literatūrai, minties laisvei, demokratinėms visuomenėms ir, jei tikėtume pačių technologijų magnatų perspėjimais, net pačiai žmonijai“, – sakė ji.
Istorikė sakė, kad kyla grėsmė, jog šiomis technologijomis bus pažeista natūrali pasaulio tvarka, o mes gyvensime valdomi didelių duomenų saugyklų.
Prieš mugę buvo išplatinta Vokietijos knygų industrijos atstovų peticija, kurioje skatinama griežčiau reguliuoti dirbtinio intelekto naudojimą. „Dirbtinio intelekto bendrovės savo modelius moko naudodamos autorių teisių saugomus kūrinius be leidėjų ir autorių sutikimo, išnaudoja vertingus kūrinius už tai neatlygindamos ir iki šiol dažniausiai veikė nebaudžiamai – net ir tais atvejais, kai nepaisė aiškiai teisių turėtojų pareikštų teisių išlygų“, – skelbiama peticijoje.
Kalbama ir apie konkrečias knygų leidybos specialybes, kurios tampa pažeidžiamiausios. Visų pirma – vertėjai. Vienoje iš diskusijų buvo pateiktas tyrimas, kad apie 37 proc. vertėjų per pastaruosius trejus metus svarstė mesti šią profesiją ir kaip pagrindinę to priežastį daugelis nurodė dirbtinį intelektą. Net 59,6 proc. nurodė, kad dėl to gauna mažiau darbo užsakymų.
Kiekvienas žmogus gaus jam pritaikytą knygą
Tačiau ne visi su knygų verslu dirbantys leidėjai taip skeptiškai nusiteikę dirbtinio intelekto atžvilgiu. Kitoje diskusijoje netrūko optimizmo ir įžvalgų, kaip tai galėtų būti panaudojama ateityje. „Clube de Autores“ vadovas Ricardo Almada sakė, kad apie pusė jų įmonės klientų yra leidyklos – ir daugelis jų dar visai neseniai buvo ganėtinai skeptiškai nusiteikusios dirbtinio intelekto atžvilgiu. „Leidėjai priima jį savo kūrybiniame procese“, – sakė jis. Jis pabrėžė technologines galimybes, kurias suteikia dirbtinis intelektas – tam, kam dar neseniai prireikdavo dviejų mėnesių darbo, dabar tereikia valandos ar dviejų. Jo manymu, kuo greičiau rinka prisitaikys prie pokyčių, tuo jai bus geriau.
Jis pateikė ir prognozes, kaip dirbtinis intelektas gali veikti ateityje – technologijų specialisto teigimu, dirbtinio intelekto pagalba kiekvienam skaitytojui galima bus atrinkti knygą, kuri tobulai atitiks jo poreikius. Nors tokia robotizacija dabar gali skambėti keistai ir neįtikinamai, visgi ši jo mintis sulaukė ir kitų diskusijoje dalyvavusiųjų pritarimo.
Liublianos universiteto profesorius Miha Kovačas prisiminė laikus, kai pirmą kartą prieš daugybę metų atvyko į Frankfurto knygų mugę – tuomet pagrindinė pokalbių tema buvo tai, kad spausdinama per daug knygų, rinka bus tiesiog užversta jomis. Panašios kalbos girdimos ir dabar. Tačiau, jo teigimu, leidyklos neišvengiamai turės prisitaikyti. Dirbtinio intelekto specialistas Mitja Jermolis irgi teigė, kad tai, kas vyksta dabar, yra ne kosmetinis, o strateginis pokytis, visiškai kitoks, nei matėme kada nors anksčiau.
Apie prisitaikymo poreikį kalbėjo ir tyrėja Sneja Požar. Kaip pavyzdį ji pateikė Londono centrą, kur, anot jos, dabar vis mažėja pagyvenusių žmonių, mat viskas čia tampa itin technologizuota, tad to nesuvokiančiam žmogui čia būti tampa sudėtinga. Anot jos, tas pats bus ir su dirbtiniu intelektu – jeigu žmogus norės būti socialiai aktyvus, jis privalės išmanyti bent jau esminius dirbtinio intelekto pagrindus.
Leidyklos neišnyks
M.Kovačas, nors ir pabrėžia dirbtinio intelekto privalumus, sako, kad visgi skaitymas yra geriausias būdas empatijai, kūrybiškumui skatinti ir „geriausius dalykus su dirbtiniu intelektu nuveiks tie, kas turės klasikinį išsilavinimą“. Kita vertus, dirbtinis intelektas siūlo galimybę atlikti darbą už žmogų ir tai gali skatinti kūrybiškumo nykimą. M.Jermolis sakė, kad žmonės yra tingūs, todėl kyla grėsmė, kad jei jie nepanaudos kūrybiškumo, galiausiai net ir visų prezentacijos, parengtos dirbtinio intelekto, bus visiškai identiškos: „Galime nebesuprasti, ar tai kažkieno kito mintis, ar mano“.
Tačiau kokia bus leidyklų ateitis, kai dirbtinio intelekto skvarba vis didės, kai vis daugiau autorių naudos jį savo kūrybai? S.Požar prisiminė 1994–1995 metus, kai, plintant internetui, staiga informacijos tapo labai daug. Tuomet leidėjai ėmė akcentuoti save kaip „patikimus šaltinius“, ir būtent tai padėjo jiems. Anot jos, ateityje tai irgi vyks – visgi reikės redaktorių, reikės tų, kas atrinks tekstus.
Tam pritaria ir M.Jermolis – dirbtinio intelekto laikais žmonės ieškos patikimų šaltinių, tad leidėjai įgaus itin svarbų vaidmenį. O M.Kovačas kaip optimistinį ženklą pastebėjo, kad tarp studentų mato tendenciją, jog jie pasiryžę mokėti pinigus už patikimus šaltinius, už įrankius, kurie leidžia patikrinti informaciją.
Kiek laiko tęsiasi mada?
Apie skaičius, duomenis šioje mugėje kalbama itin daug. Diskusijose pabrėžiama, kad dabar galima labai greitai susekti tendencijas, matyti, į kokias auditorijas orientuotos knygos. Kokie nauji žanrai ima dominuoti.
Tiesa, ir naujos tendencijos turi ribotą laiką. Kaip vienoje iš diskusijų sakė „Von Morgen Verlag“ vadovė Jenny-Mai Nuyen, nauja tendencija tęsiasi vos kelerius metus, vėliau čia knygų išleidžiama itin daug ir žanras išsivysto į mikrožanrus. Dar didesni pokyčiai prasideda, kai ateina nauja karta. „Tuomet situacija tampa tarsi Laukiniuose Vakaruose, kai niekas nežino, ko laukti“, – sakė ji.
Tiesa, net ir praeinant žanro populiarumui, visgi yra galimybė ir toliau dirbti jo ribose. Štai leidybos gigantės „Hachette Book Group“ viešųjų ryšių vadovė Gabrielle Gambrell sakė, kad tuomet yra galimybė leisti limituoto tiražo leidimus, nutaikytus į prisiekusių gerbėjų bendruomenę. Taip jie, tarkime, ir toliau leidžia „Saulėlydžio“ knygas, nors populiarumo bumas jau praėjęs. Ir ji sakė, kad kiekvieną dieną tikrina duomenis, seka algoritmus – šiuolaikinėje knygų rinkoje tai yra be galo svarbu.
Svarbus emocinis poveikis
Smarkiai skiriasi ir tai, kaip knygas atranda žmonės ir į ką verta investuoti galvojant apie reklamą. G.Gambrell sakė, kad pastebėta, jog vienas nuomonės formuotojas gali duoti daugiau naudos knygos reklamai nei daugybė reklamos kitais formatais.
Negana to, ir patys nauji autoriai kur kas labiau renkasi rašyti tai, kas dabar populiaru, apskaičiuoja, kas bus jų auditorija, investuoja daug laiko į socialinius tinklus. Anot J.M.Nuyen, anksčiau dažniau buvo jaučiama, kad autorius pirmiausia galvoja, ką išties norėtų pasakyti, o dabar galvoja, kas yra populiaru. Be to, jie rašo kur kas greičiau, produktyviau. Pastebima ir dar viena tendencija – knygas rašo žmonės, tik patys neseniai tapę aktyviais skaitytojais. Tarkime, savo leidykloje ji turi pavyzdžių, kuomet knygos autorius pradėjo daugiau knygų skaityti tik prieš porą metų, o dabar jau rašo knygą. „Yra tiek daug energijos šioje srityje“, – sako ji.
Vis dar idealistiškai apie knygų leidybą mąstantiems žmonėms kai kurios mintys gali būti gluminančios, tačiau G.Gambrell sako atvirai: „Mes parduodame knygas vartotojams, mes parduodame jas tiems, kas moka pinigus.“
Atvirai kalbama ir apie tai, kokios emocijos geriau parduoda knygas. J.M.Nuyen dalinasi pastebėjimais, kad geriausiai parduodamos knygos, kurios smarkiai emociškai sujaudina. „Žinoma, ne visos knygos priverčia verkti, tačiau jei tai bus knyga, apie kurią negalėsi papasakoti prieš kamerą, ją parduoti bus sunkiau“, – sakė ji.
Ne viską lemia algoritmai
Tad ar išties gyvename laikais, kai tai, ką leisti, sprendžia skaitytojai, o ne redaktoriai, kai leidėjų funkcijos smarkiai pasikeitė? Harvardo universiteto leidyklos leidybos direktorė Sharmila Sen visgi įsitikinusi, kad rinkodara negali nudirbti viso darbo – žmonės nėra kvaili, ir jeigu knygos turinys bus nevykęs, jai nepavyks.
Pati ji sako, kad visas vertingiausias jų leidykloje leidžiamas knygas skirsto į dvi kategorijas – pirmo sakinio ir paskutinio sakinio kūrinius. Paskutinio sakinio knygos – tos, kurios tampa svarbiomis, kurios praneša kažką svarbaus, kurių autoriai būna autoritetai ir kurių kūriniai tampa esminiai kelioms kartoms.
Pirmojo sakinio knygos – tos, kurios atveria duris ir kitiems tyrimams toje pačioje srityje, užduoda klausimus, kurių galbūt niekas iki tol nebuvo sugalvojęs užduoti.
Ji sako, kad ne viskas reguliuojama madų, kartais reikia atverti akis ir pažiūrėti, kas vyksta aktualaus visuomenėje ir pagalvoti, kad tai verta naujo tyrimo.
Ji papasakojo vieną pavyzdį, kuris pagal visas rinkos taisykles turėjo būti nesėkmingas. Frankfurto knygų mugėje prie jos priėjo prancūzas, pasiūlęs išleisti jo knygą. Jis neturėjo socialinių tinklų paskyros, kas jau savaime turėjo būti pavojaus signalas. Be to, amerikiečių rinkai pasiūlyti vertimą iš prancūzų kalbos irgi yra rizikinga. Tačiau autorius buvo labai pasitikintis savimi ir apie save sakė: „Aš kaip Karlas Marxas, tik turiu surinkęs daugiau duomenų“. Jie surizikavo. Tas autorius – Thomas Piketty, o jo knyga „Capital in XXI century“ tapo bestseleriu.
Visgi net ir šiais algoritmų ir aiškių taisyklių laikais nutinka ir tokių istorijų.
