– Praėjo jau 30 metų, bet dėl daugelio problemų Lietuvoje vis dar dažniausiai kaltinamas sovietmetis. Ar Slovėnijoje padėtis panaši?
– Sudėtinga jugoslaviškąją patirtį lyginti su sovietine, nes tai skirtingi dalykai. Buvusios Jugoslavijos piliečių patirtys itin įvairios, todėl požiūriai į tą valstybę prieštaringi. Pastaraisiais metais dalis Slovėnijos politikų užsiima populizmu su ryškia antikomunistine gaidele, teigdami, kad Jugoslavija ir socializmas – viso blogio šaltinis. Jie patraukia nemažai rinkėjų, bet toks požiūris į praeitį anaiptol nėra vyraujantis.
Slovėnams Jugoslavija vis dar – neišanalizuota istorija, neįstengiame, o dažnai ir nenorime rimtai apie ją kalbėtis, mieliau supaprastiname, subanaliname ir pritaikome nūdienos politiniams poreikiams.
Šalyje likę jugonostalgijos, tačiau ir ši daugialypė, yra aibė jos atsiradimo priežasčių. Kartais jos kone paradoksalios. Slovėnams Jugoslavija vis dar – neišanalizuota istorija, neįstengiame, o dažnai ir nenorime rimtai apie ją kalbėtis, mieliau supaprastiname, subanaliname ir pritaikome nūdienos politiniams poreikiams.
– Dėl romano „Čefurji raus!“ (liet. „Čefurai, čiuožkit namo!“) sulaukėte net policijos dėmesio. Kuo buvote kaltinamas ir kaip viskas baigėsi?
– Po daug laiko tai atrodo kaip klaidų komedija, bet tada buvo kitaip. Mane apkaltino policijos įžeidimu, kaltinimą asmeniškai pateikė policijos viršininkas. Iš tiesų romano ištrauka pateko į policijos profsąjungos internetinį forumą, jos nariams pasirodė, kad šitaip baisiai apie šią instituciją rašyti negalima. Jie nesuprato, jog tai grožinis kūrinys, o žodžius išsako literatūrinis veikėjas. Jei būtų žiūrėję filmą ir tą patį pasakytų aktorius, susigaudytų, o knyga užklupo nepasiruošusius.
Laimė, visa ši istorija pasibaigė per dvi dienas. Knygą perskaitė tuometinė vidaus reikalų ministrė, teisininkė, tada jiedu su policijos viršininku greitai sutarė, kad kaltinimą reikia panaikinti. Viešai manęs atsiprašė. Tačiau būti apkaltintam policijos, kviečiamam į apklausą, atsidurti pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, nežinant, kuo visa tai baigsis, – to pakartoti nebenorėčiau.
– Romane „Jugoslavija, mano tėvynė“ galima įžvelgti nostalgiją vaikystei. Ar nebuvote kaltintas ir nostalgija Jugoslavijos laikams?
– Knygos pavadinimas yra šūkio „Slovėnija, mano tėvynė“, kuris skambėjo per Slovėnijos nepriklausomybės kampaniją ir slovėnų širdyse žadina tautinio atgimimo laikų nostalgiją, parafrazė, todėl daugumai slovėnų skaitytojų jis pasirodė kaip pabrėžtai jugonostalgiškas ir buvo suprastas kaip provokacija. Bet knygą perskaitę žmonės jos netraktavo kaip jugonostalgiškos. Veikėjo vaikystės Jugoslavijoje nėra socializmo, politikos, socialinės tikrovės, Jugoslavija tėra fonas, kuriame rutuliojasi idiliška vaikystė. O vieną gražią dieną ji brutaliai nutraukiama. Veikėjui tada tik vienuolika. Tą akimirką vaikystė nustoja buvusi vaikyste, o Jugoslavija virsta klaikia vieta.
Iš esmės mane domino kaip tik šis didžiulis idiliškos mano paties vaikystės pasaulio ir socialinės tikrovės neatitikimas, XX amžiaus paskutinį dešimtmetį privedęs prie kruvino karo. Juk ši tikrovė buvo nuslėpta ne tik nuo mūsų, vaikų, bet ir nuo daugelio suaugusiųjų. Jugoslavija gerai slėpė tamsiąją savo pusę, kaip slėpė ją ir daugelis jugoslavų kaimynų, draugų, giminių, kurie tiesiogine prasme per vieną naktį virto pamišėliais nacionalistais ir net karo nusikaltėliais.
– 1988–1989 m. Vilniaus „Žalgirio“ futbolo komanda laimėdavo prieš pajėgius Europos klubus, o Lietuvos rinktinė šiandien dažniausiai patiria pralaimėjimus. Praeitais metais ją sutriuškino ir Slovėnijos komanda. Nemažo dėmesio jūsų romane sulaukia futbolas. Kodėl?
– Sportas yra svarbi mano ir buvo reikšminga Jugoslavijos socialinio gyvenimo dalis. Sunkiai įsivaizduoju gyvenimą be pasaulio ar Europos krepšinio arba futbolo čempionatų, gyvenimą, kuriame krepšinio ir futbolo komandų laimėjimai nebūtų reikšmingi. Be abejo, suvokiu, kad tai žaidimas, pasirodymas, bet kai pernai Slovėnija tapo Europos krepšinio čempione, pirmą kartą patyriau tikrą sportinės pergalės ekstazę – stiprų vidinį išgyvenimą ir kartu nepaprastą visuomeninį įvykį. Tokioje mažoje valstybėje kaip Slovėnija tai tapo tarsi tektoniniu lūžiu, o apie tokius lūžius jūs, lietuviai, turbūt žinote kur kas daugiau nei aš.
– Kaip Slovėnijoje šiandien prisimenamas 10-ies dienų karas?
– Dešimties dienų karas yra dar vienas iki galo neišaiškintas Slovėnijos istorijos tarpsnis. Didelei politikų daliai karas už nepriklausomybę buvo didžiausias, o dažnai net vienintelis jų politinis kapitalas, ir jie sistemingai kūrė nacionalinį mitą. Didžiąja dalimi tas mitas liko nepajudintas. Apie šį karą neprifilmuota filmų, neprirašyta dešimčių knygų, po beveik trisdešimties metų atrodo, kad apie jį žinome viską, ką reikia žinoti, ir nėra prasmės analizuoti.
O iš tikrųjų tas karas vis dar kelia nemalonių jausmų, bet kokia abejonė dėl jo būtinumo ir teisingumo daugelio sutinkama neigiamai. Tiesą sakant, dar toli diena, kai viešumoje galėsime atvirai aptarinėti šią temą ar, tarkime, nufilmuoti patrakusią komediją, kuri stipriai neįžeistų daugumos piliečių jausmų.
Karas – žmonijos pralaimėjimas nežmoniškumui.
– Knygoje daug humoro ir melodramos, padedančių pakelti pilietinio karo sukeltų tragiškų įvykių naštą. Ar tokiame kare būna laimėtojų?
– Jokiame kare nėra laimėtojų. Karas – žmonijos pralaimėjimas nežmoniškumui. O pilietinis karas yra dar didesnis pralaimėjimas, nes ateina ne iš išorės, o įsiplieskia tavo mieste, tavo gatvėje, gimtuosiuose namuose. Jugoslavijoje pilietinis karas iki pamatų sugriovė tarpusavio pasitikėjimą, kuris yra bendruomenės pagrindas. Žmonės nebegalėjo pasitikėti net giminėmis, kaimynais, draugais. Tai ne tik pilietinis, bet ir šeimos karas, perskėlęs visuomenę toje vietoje, kur jos nariai buvo glaudžiausiai susiję. Ir niekas negali išeiti nugalėtoju, nes kiekvienas nepaprastai daug prarado, nežiūrint to, į kurią pusę stojo ar kurioje atsidūrė.
– Pagrindinis herojus Vladanas ieško kare neva žuvusio tėvo. Ką jis iš tikrųjų nori atrasti?
– Vladanas ieško to, ko, Jugoslavijai iširus, ieškau ir aš. Atsakymų. Buvau vienuolikos, kai televizoriaus ekrane pasirodė nesuvaidintų etninių valymų, koncentracijos stovyklų, žudynių, apgulčių, apšaudymų kadrai, pabėgėlių voros su konvojais, žuvusiųjų skaičiai. Didelė mano pasaulio dalis buvo atkirsta, giminaičiai tapo pabėgėliais, viskas pasikeitė, tai sukėlė daugybę klausimų.
Rašau, nes ieškau atsakymų. Esminis mano kartos žmones, mane patį ir knygos veikėją Vladaną persekiojantis klausimas skamba šitaip: kur dingo tas nuostabus prieškarinis vaikystės pasaulis, kurį mename? Ar jis tebuvo vaikiška iliuzija? Ar ir europietiška laisvės idilė – iliuzija, jau rytoj galinti taip pat kruvinai išsisklaidyti? Ar karas glūdi žmoguje, ar kažkur kitur? Ar kiekvienas iš mūsų tam tikromis aplinkybėmis gali tapti karo nusikaltėliu?
– Apibūdinkite romaną ir jo nuotaiką trimis svarbiausiais žodžiais.
– Irimas. Vienatvė. Meilė.
Parengė ir iš slovėnų k. vertė Laima Masytė
